Spaudos centras
Spaudos centras
2022-2024 metais Lietuvos valstybinis mokslinių tyrimų institutas Gamtos tyrimų centras tyrė daugiau nei 30 Lietuvos ežerų, siekiant įvertinti kokios sąlygos ir veiksniai nulemia seliavų populiacijų būklę. Atliekant šį tyrimą buvo ne tik atliktas vandens telkinių hidrologinių parametrų vertinimas, išteklių būklės tyrimai, bet ir susisteminta informacija apie išteklių eksploatavimą bei seliavų įžuvinimus. Seliavų įžuvinimo darbai Lietuvos vidaus vandens telkiniuose pradėti vykdyti 1994 m. Seliavos įžuvintos 52 ežeruose, iš viso įleista 525 mln. seliavų. Yra žinoma, jog dėl įžuvinimo susiformavo seliavų populiacija Balsio ežere Vilniuje, kur jos tapo populiariu mėgėjų žvejybos objektu. Tačiau yra žinoma ir nesėkmingų įžuvinimo atvejų, pvz., Karvio (Vilniaus raj.) ir Giluičio (Alytaus raj.) ežeruose. Pagrindinis šio tyrimo tikslas ir buvo išsiaiškinti kokios priežastys lemia įžuvinimo sėkmę ar nesėkmę ir parengti rekomendacijas seliavų įžuvinimo planams.
Lietuvoje yra žinomas 91 ežeras, kuriuose seliavos gyvena ar gyveno per pastaruosius kelis dešimtmečius. 15-oje iš šių ežerų per šį laikotarpį seliavos išnyko arba greičiausiai išnyko – svarbiausios to priežastys yra šylantis klimatas ir didėjanti vandens telkinių eutrofikacija. Seliavos yra šaltavandenės žuvys jautrios deguonies trūkumui, šias sąlygas labai paveikė klimato kaita ir eutrofikacija. Dar 19-oje ežerų seliavų populiacijų būklė įvertinta kaip bloga, 34-iuose ežeruose seliavų būklė įvertinta kaip gera. Didelėje dalyje seliavinių ežerų vyksta verslinė žvejyba. 67-iuose ežeruose 2001-2023 m. pagauta 429 tonos seliavų (vidutiniškai 19,5 t per metus). Daugiausiai seliavų pagauta Drūkšių, apie tris kartus mažiau - Galsto ir Baluošo ežeruose. Laimikiai ploto vienetui buvo gausiausi Parsvėto, Galsto ir Ūsių ežeruose.
Vandens temperatūra ir ištirpusio deguonies kiekis buvo matuojamas rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tirtuose ežerų stebėta gerai išreikšta terminė stratifikacija su aiškiai susiformavusiu termoklinu (siauras sluoksnis dideliame vandens tūryje, pasižymintis staigesne vandens temperatūros kaita nei kiti vandens sluoksniai). Vertinant sąlygų tinkamumą seliavoms, didžiausia ežero vandens optimalių sąlygų tūrio dalis buvo Alaušo ežere. 2023 m. septyniuose tirtuose ežeruose tokios sąlygos buvo daugiau nei pusėje viso vandens tūrio, 2024 m. tokių ežerų buvo 9. Giluičio ežero visame tūryje stebėtos kritinės sąlygos, daugiau nei 50 % vandens tūrio tokios sąlygos stebėtos dar 7 ežeruose. Dar keturiuose iš tirtų ežerų (Ažvintyje, Drūkšiuose, Indrajuose ir Švente) optimalios sąlygos seliavoms nebuvo nustatytos. Didžiausias absoliutus optimalių sąlygų vandens tūris apskaičiuotas Alaušo, Asvejos, Tauragnų ir Platelių ežeruose. Daugumoje atliktų ichtiologinių tyrimų seliavos buvo vyraujanti žuvų rūšis (≥50 %), dviejuose iš tirtų еžerų seliavų nebuvo sugauta (Zaduojys ir Giluitis).
Nustatyta, kad didžiausią teigiamą reikšmę seliavų gausumui turėjo hipolimniono (apatinis sluoksnis, kuriame išsilaiko žema, iki terminės stratifikacijos buvusi vandens temperatūra) deguonies koncentracija. Didžiausią neigiamą reikšmę iš matuotų aplinkos veiksnių turėjo chlorofilo koncentracija (tai eutrofikacijos rodiklis). Taip pat šie du svarbiausi veiksniai patikimai neigiamai koreliavo tarpusavyje. Su deguonies koncentracija hipolimnione stipriausiai koreliavo didžiausio gausumo seliavų ilgio grupės. Šiųmetukių seliavų gausumas mažiausiai koreliavo su deguonies koncentracija hipolimnione, o labiausiai teigiamai koreliavo su termoklino ir metalimniono (vidurinysis ežero vandens masės sluoksnis, pasižymintis didele vertikalia temperatūros kaita) gyliais. Labiausiai tinkamos hidrologinės sąlygos seliavoms buvo Vencavo, Monio, Asvejos, Baluošo, Verniejaus, Platelių ir Galsto ežeruose. Prasčiausios sąlygos seliavoms buvo Giluičio, Zaduojo, Karvio, Ūkojo bei Žeimenio ežeruose. Seliavos juose buvo labai negausios arba, tikėtina, visai išnykusios (Giluičio, Zaduojo ežeruose), šiuose ežeruose išmatuotos santykinai didelės chlorofilo koncentracijos ir maža deguonies koncentracija hipolimnione.
Ežeruose, kur nevyksta verslinė žvejyba, seliavų ištekliai yra didesni, bet skirtumas lyginant su ežerais kur tokia žvejyba vyksta statistiškai nėra patikimas, tikėtina, jog žymų poveikį ištekliams daro ir mėgėjiška žvejyba. Intensyvios verslinės žvejybos ežeruose (laimikiai >10 kg/ha) neigiamas poveikis seliavų gausumui stebimas sekančiais metais, o mažiau intensyvios žvejybos ežeruose poveikis stebimas po dviejų metų. Tikėtina, kad dėl per intensyvaus išteklių eksploatavimo Galsto, Tauragno, Asvejos ežeruose seliavų populiacija mažesnė nei galėtų būti, nes sąlygos joms gyventi yra labai geros, todėl išteklių eksploatavimo intensyvumą šiuose ežeruose reiktų mažinti.
Remiantis šio tyrimo duomenimis ir įvairių mokslinių šaltinių vertinimu, rekomenduojama įžuvinti seliavas į ne mažesnius kaip 25 ha ir ne mažesnio kaip 20 m didžiausio gylio ežerus. Prioritetiniais įžuvinant seliavomis turėtų būti ežerai, kurių didžiausias gylis yra ne mažesnis kaip 25 m. Ežeruose, kuriuose planuojama įžuvinti seliavas, turi būti atlikti vandens parametrų matavimai šilčiausiu metų laiku (rugpjūčio mėn.) ir jie turėtų atitikti šiuos kriterijus: a) vandens sluoksnis, kuriame deguonies koncentracija yra ne mažesnė kaip 2 mg/l, o temperatūra ne aukštesnė kaip 18 °C, turėtų būti ne mažesnis nei 5 m; b) temperatūra gylyje, kur deguonies koncentracija yra 2 mg/l turi būti ne didesnė nei 10 °C; arba c) optimalias seliavoms sąlygas atitinkančio vandens tūris turėtų būti ne mažesnis nei 1,5 mln. m3.
Projektą finansavo Žemės ūkio ministerija.