Paroda: Fotografijų paroda „(Ne)Pastebimi“ – tai tylus žvilgsnis į Utenos ekokultūra besirūpinančius žmones

Švari ir tvarkinga aplinka yra miesto identiteto dalis. Kažkas turi ja pasirūpinti, nors dažnas šiandien tai laiko savaime suprantamu dalyku. Fotografė Asta Zavackienė šią jautrią temą nagrinėja per nuotraukų ciklą „(Ne)Pastebimi“. Jis pristato žmones, kurių darbo rezultatai viešojoje Utenos miesto erdvėje kalba garsiau už pačius darbininkus. Jų darbas nėra tik funkcija; tai yra kasdienis rūpestis, atsakomybė ir miesto aplinkos kokybė.

Anot projekto „(Ne)Pastebimi“ autorės, jis gimė iš stebėjimo ir pagarbos. „Nuotraukos yra mano būdas sustoti ir pažvelgti iš arčiau“, – sako A. Zavackienė. Jos nuotraukos subtiliai įprasmina atliekų tvarkytojų, želdynų prižiūrėtojų ar viešųjų erdvių tvarkytojų orumą, darbštumą ir tylų indėlį į miesto ekokultūrą. Ji yra gyva ir nuolat keičiasi, tad reikalauja pastovaus dėmesio. „Fotografuodama dažnai norėjau padėti fotoaparatą ir prisidėti prie jų darbo, bet ne iš gailesčio, o iš suvokimo, kad mes visi esame atsakingi už aplinką, kurioje gyvename“, – priduria autorė.

„(Ne)Pastebimi“ nutiesia simbolinį tiltą tarp Utenos gyventojų bei miesto svečių ir žmonių, besirūpinančių viešosiomis erdvėmis. Pristatomas projektas ne tik supažindina su jų darbu, bet ir padeda ugdyti visuomenės sąmoningumą, skatinti atsakomybę bei stiprinti pagarbą minėtų profesijų atstovams. Ši paroda yra padėka ir kvietimas iš naujo įvertinti tai, kas nematoma, bet būtina.

Parodą „(Ne)Pastebimi“ sudaro kelios ekspozicijos:

-        Utenos rajono savivaldybės pastate (veiks iki gruodžio 1 d.)

-        Šiuolaikinio meno ir kūrybos erdvėje „Rapolas“ (veiks iki gruodžio 1 d.)

-        Dviejose lauko vitrinose J. Basanavičiaus ir Aušros g. sankryžoje bei J. Basanavičiaus ir Maironio g. sankryžoje (veiks iki lapkričio 20 d.).

Stabtelėkite pastebėti tuos, kurių darbas prasideda anksčiau nei dažno iš mūsų rytas ir paprastai lieka it miražas fone.

Autorės žodis: Man patinka fiksuoti tikras, nesuvaidintas akimirkas, nebent jos yra dalis didesnio sumanymo. Labiausiai mane traukia detalės ir žmonės, kurie kartu pasakoja istoriją. Dažnai tai būna mažos, kasdieniškos akimirkos, kurios atskleidžia gyvenimą tokį, kokį jį matau – natūralų, tikrą, neužpudruotą. Man fotografija yra meditacija, buvimas čia ir dabar. Esu ne kartą gavusi komentarų, kad fotografuodama tarsi išnykstu – manęs nei girdisi, nei matosi. Būtent toks veikimo būdas man teikia didžiausią džiaugsmą.

Projektą finansuoja Utenos rajono savivaldybė.