Spaudos centras
Spaudos centras
Jau vasario 27 – kovo 2 d. skaitytojus, muzikos mylėtojus į Lietuvos parodų ir kongresų centrą LITEXPO sukvies Vilniaus knygų mugė ir Muzikos salė, pasitiksianti lankytojus su tema „Kukutis eina į knygų mugę“. Dvidešimt penktą kartą įvyksianti mugė ir dešimtmetį švenčianti Muzikos salė taps erdve susitikimams, naujiems atradimams ir prasmingiems pokalbiams apie kūrybą, meną bei kultūros svarbą šiandieniniame pasaulyje. Ruošdamiesi artėjančiam renginiui, kalbiname dainų autorę, Muzikos salės dalyvę Gabrielę Vilkickytę apie muzikos ir literatūros santykį, kūrybinius procesus ir atvirumo kainą.
Kokia Tavo Vilniaus knygų mugės istorija?
Knygų mugė man visada buvo tarsi stovykla – ateini pasiruošusi ir nusiteikusi intensyvioms keturioms dienoms. Didžiausią įtaką santykiui su muge padarė mama, kuri nuo mažumės mane vesdavosi į LITEXPO kiekvieną vasarį. Galima sakyti, kad buvau ir esu atsidavusi mugės lankytoja – visada pirkdavau bilietą, programoje pasižymėdavau, kuriuos renginius noriu aplankyti. Beje, labai gerai prisimenu knygų mugę, kuri sutapo su karo Ukrainoje pradžia. Tai buvo keista ir sunki patirtis. Tada supratau, kokia prabanga yra tiesiog būti tarp knygų, muzikos, bendraminčių. Vilniaus knygų mugėje jaučiu, kad esu tarp žmonių, kurie veda Lietuvą į priekį, čia esantys yra gyvi tą plačiąja prasme – jie neabejingi gyvenimui. Man tai suteikia įkvėpimo ir tikėjimo mūsų šalimi. Labai smagu, kad iš lankytojos tapau dalyve: šiemet Muzikos salėje pirmą kartą turėsiu savo stendą.
Kai kalbinau ilgametę Vilniaus knygų mugės organizatorę Lolitą Varanavičienę, ji pasakojo, kad prieš dešimtmetį vyko ilgos diskusijos dėl Muzikos salės sukūrimo, buvo baiminamasi, kad muzika užgoš literatūrą arba šie du laukai nesuras bendrų sąlyčio taškų. Kaip Tu sujungi šiuos du – muzikos ir literatūros – laukus? Ar jie lengvai dera tarpusavyje?
Galiu iliustruoti pavyzdžiu, kaip jie dera: knygų mugėje turiu tradiciją – kiekvienais metais įsigyti naują poezijos leidimą iš Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto leidžiamos „Gyvosios poezijos“ serijos. Man, kaip dainų autorei, žodis visada yra pirmiau nei melodija. Kartais girdžiu nuostabią muziką, bet jei tekstas manęs nepaliečia, tiesiog nebegrįžtu prie to kūrinio – atrodo, tarsi būtų iššvaistyta galimybė sukurti kažką tikrai stipraus. O jei tekstas yra puikus, bet muzika man mažiau artima, vis tiek klausau – man didžiulį pasitenkinimą kelia gerai sudėti žodžiai.
Mano mėgstamiausias muzikos kūrinių autorius Kendrickas Lamaras – vienintelis reperis, gavęs Pulitzerio premiją už savo tekstus. Jis ką tik pasirodė „Super Bowl“, kur ne tik atliko populiariausius kūrinius, bet ir liko ištikimas savo amatui ir kultūrai. Jis nesiekė būti suprastas kiekvieno – savo pasirodymą sudėjo taip, kad žinutę perskaitytų tik tie, kurie gilinasi į žodį ir kultūrinį bei socialinį kontekstą, kuriems rūpi. Manau, kad jis patvirtintų, jog knygų mugėje Muzikos salė nėra atsitiktinė – literatūra ir muzika papildo viena kitą. Tiesa, ne kiekvienam atlikėjui tekstas yra svarbiausia, kai kuriems jis tiesiog užpildo dainą, tačiau mano saviraiškos priemonė pirmiausia yra žodis. Todėl knygų mugė man yra visapusiška šventė – galiu ir koncertų paklausyti, ir knygų pristatymuose sudalyvauti.
Praėjus dešimtmečiui nuo Muzikos salės sukūrimo, dabar apie ją kalbame kaip apie didžiausią muzikos mugę šalyje. Kuo Muzikos salė svarbi profesine prasme?
Daug pokalbių sukasi apie šį renginį, darbai ir terminai neretai būna susiję su mugės laikotarpiu. Pažįstu ne vieną muzikantą, kurie planuoja savo vinilinių plokštelių leidybą pagal Vilniaus knygų mugės datą. Tačiau svarbiausia, kad knygų mugė iš tikrųjų leidžia pajusti savo profesijos bendruomenę. Čia ne tik prasilenki ir pasisveikini su kolegomis, bet ir spėji kartu su jais pavargti, pabendrauti su tuo pačiu žmogumi ne vieną kartą. Tai – vieta, kur gali iš lėto patirti muzikos pasaulį: ir su klausytojais, ir su kitais atlikėjais. Neretai nepažįstami čia įsidrąsina, prieina, pasidalina pastebėjimais apie tavo kūrybą. Knygų mugėje juntama meilė muzikai.
Žinoma, yra prieštaraujančių, kuriems Muzikos salė atrodo kaip turgus, kaip pavyzdį jie pasitelkia JAV atlikėjus teigdami, jog pasaulinio garso žvaigždės tokioje erdvėje nebūtų. Natūralu: tiek ego paprasčiausiai netilptų į vieną patalpą. Bet Lietuva turi išskirtinę muzikos industriją. Mūsų maža šalis kartais sukuria aplinkybes unikaliems sprendimams – ir tai yra mūsų stiprybė.
Organizatoriai yra pastebėję, kad Muzikos salė į Vilniaus knygų mugę atvedė ir naują auditoriją, kurios dauguma – jaunimas. Žvelgiant iš Tavo perspektyvos, kokio amžiaus klausytojus dažniausiai sutinki?
Būdama savo stende pamatysiu, kaip viskas yra iš tikrųjų, bet jau savo koncertuose matau, kad mano auditorija neturi amžiaus ribų. Kartais ateina močiutės su anūkais, o man ypač džiugu, kai pasirodo lietuvių kalbos mokytojos su savo mokiniais. Tai man labai daug reiškia, nes kai buvau gimnazistė, mano lietuvių kalbos mokytoja Gerlanda subūrė jaunųjų intelektualų klubą – jie lankydavosi spektakliuose, kavinėse, poezijos skaitymuose. Tai, kad į mano koncertus ateina panašaus pobūdžio būreliai – man didžiausias įvertinimas. Apskritai, man mokytojo figūra labai svarbi: kai kurie mokytojai man davė labai daug, todėl žinoti, kad jie yra tarp mano klausytojų – didžiulė garbė.
Būna, kad knygų mugėje prie manęs prieina žmonės ir pasidalina neįtikėtinomis istorijomis. Kartą vienas vyresnio amžiaus vyras padėkojo už mano muziką, padedančią jam dirbti savo darbą. Paklausiau, kuo jis užsiima, ir jis pradėjo pasakoti: „Esu psichoterapeutas, o mano klientai pradėjo minėti jūsų dainas, tad ėmiau gilintis, kas jūs esate, ir pats atradau jūsų kūrybą.“ Tai labai gražu – jo klientai atnešė mano muziką į jo kabinetą, o per ją mes susipažinome.
Aš labai džiaugiuosi, kai muzika nėra tik fonas, kai ji tampa veikla, kurią žmogus aktyviai patiria ir į kurią įsilieja. Ir amžius čia tikrai nėra esminis dalykas. Pavyzdžiui, mano albumo viršelyje yra aštuonerių metų mergaitė, kuri po mano koncertų ateidavo apsiverkusi ir pasakodavo, ką pasirodymo metu jautė. Iš pradžių man buvo sunku patikėti, kad tokio amžiaus vaikas gali visa tai išgyventi. Bet tada prisiminiau save: kai buvau pirmokė, mano mėgstamiausias atlikėjas buvo Chrisas Rea, trečioje klasėje išgirdau Leonardą Coheną, dabar stebiuosi, kaip tokie atlikėjai taip anksti atsirado mano gyvenime. Suprantu, kad viskas yra įmanoma – muzika neturi amžiaus ribų, kaip ir Vilniaus knygų mugė ar Muzikos salė.
Kaip Tu rašai?
Neseniai žiūrėjau naujausią filmą apie Bobą Dylaną, kur dainų rašymas pateikiamas labai romantiškai: aktorius guli su gitara sujauktuose pataluose ir kuria. Taip tikrai kartais būna, bet ne mano gyvenime. Kol kalbamės, esu kambaryje, kuriame parašiau visas vienuolika dainų savo naujausiam albumui. Man labai gera čia sugrįžti po koncertų, po intensyvių televizijos projektų – grįžti prie to paties stalo, apkrauto knygomis, prie kurio ir rašiau dainas.
Man albumo temą atrakino Alinos Orlovos daina „Vaiduokliai“, kurią vėl įsijungiau po kelerių metų ir išgirdau eilutę: „Kūdikiai verkia, kai miršta girtuokliai.“ Pažiūrėjau – ši daina išleista 2008-aisiais, kai tuo metu eteryje dominavo lengvesnio pobūdžio muzikiniai realybės šou, o Alina Orlova, mokydamasi dvyliktoje klasėje Visagine, rašė apie tai, kaip miršta girtuokliai ir verkia kūdikiai, kurių niekas negirdi. Klausydama jos dabar, po ketverių metų terapijos, išgirdau tai visiškai kitaip: kaip mano terapeutė pasakytų, ten apdainuojamas apleisto vaiko sindromas. Pradėjau gilintis, kodėl ši tema taip mane sujaudino, kodėl šią dainą išgirdau taip ryškiai būtent dabar. Ir tą patį vakarą, vos per pusvalandį, parašiau dainą „Nuoširdžiai“, tapusią atspirties tašku visam albumui. Jo pavadinimas – „Mažas rūpintojėlis“ – ne atsitiktinai nurodo į tokį gąsdinančiai brandų, mažą vaiką, kuris supranta daugiau, nei turėtų pagal savo amžių.
Neretai rašant dainas sugalvoju akordus, jų seką, parašau vieną ar dvi eilutes teksto ir viskas – atsitrenkiu kaip į sieną, bet neseniai atradau būdą, kaip iš to išeiti: į telefoną įsirašau tiek, kiek pavyko sukurti, pasiimu ausinukus ir išeinu pasivaikščioti į mišką, kur niekas nepertraukia mano minčių srauto. Nesustodama einu kelias valandas, klausydama balso įrašo, o kai grįžtu iš pasivaikščiojimo, daina kartais jau būna parašyta. Taip parašiau ir dainą „Mažas rūpintojėlis“ – grįžusi iš miško turėjau dainą su skirtingais priedainių tekstais. Įsivaizduoji, koks produktyvus pasivaikščiojimas? Nereikėjo jokio LSD ar egzotiškų kelionių į Balį, kad parašyčiau dainą, kuri yra man brangi ir prasminga. Ir kaip smagu su savimi gyventi – grįžti iš pasivaikščiojimo ir vos spėji užsirašyti visas gimusias mintis, net juokas ima.
Ar apie savo dainų tekstus galvoji kaip apie poeziją?
Nežinau, niekada nebuvau sulaukusi tokio klausimo. Man poezija visada atrodė elitinė – ją ne bet kas gali rašyti. Ar aš laikau save poete? Nemanau. Man turbūt labiau patinka apibūdinimas „dainų autorė“. Pastaraisiais metais pradėjau geriau suprasti savo balsą – ne tik kaip dainininkė, bet ir kaip pasakotoja. Anksčiau daug koncertuodavau balsu – kulminacija po kulminacijos, bet tik prieš porą metų supratau, kad balsas gali būti ir pasakojimo įrankis – kad neprivalau kiekvienoje dainoje demonstruoti vokalinių sugebėjimų. Dėl to platesniame kontekste dažnai esu nesuprasta – ypač televizijoje. Mano tembras kai kam atrodo pragertas, prarūkytas, per silpnas, ar per žemas. Matai tokius komentarus ir supranti, kaip stipriai žmonės pripratę prie klasikinio suvokimo, kas yra „geras balsas“ – tas, kuris šauna į aukštumas ir sulaukia plojimų. Bet mano balsas veda pasakojimą muzikoje, todėl man atrodo, kad esu būtent dainų autorė, o poezija – tai jau aukštasis pilotažas. Jei sugalvoju eilutę, kuri man patinka, ji iš karto tampa dainos dalimi, nelieka tiesiog užrašyta lape. Jei mano tekstai būtų poezija, galbūt net nereikėtų jų dainuoti.
Kažkur išgirdau mintį, kad žmogus, kurio kalba turtinga – pilna būdvardžių, palyginimų, ištiktukų – yra seksualus. Ir tikrai, man tai labai patrauklu. Juk dabar mūsų kalba susiaurėjusi, pilna anglicizmų, trumpinių, net vis dar rusiškų žodžių. Universitete dėstytojas doc. Antanas Smetona sakydavo, jog lietuvių kalba kis, todėl išliks. Visiškai tam pritariu, bet vis tiek esu šiokia tokia „kalbos policininkė“ – pagaunu save, kai pradedu per dažnai vartoti angliškus žodžius, ir stengiuosi sąmoningai pasirinkti lietuvišką atitikmenį. Galbūt kartais savo aplinkoje skambu kaip lietuvių kalbos mokytoja, bet iš tiesų paprasčiausiai labai myliu lietuvių kalbą, stebiuosi, kokia ji turtinga.
Anglų kalboje apdainuoti gali bet ką – tuščią puodelį, ratlankį ar dantų šepetėlį, o lietuvių kalba yra tokia nuoga, nėra už ko pasislėpti, todėl labai greitai išgirsi, kai kažkas skamba ne taip, nejaukiai. Man labai patinka laužyti stereotipus apie tai, kokie žodžiai gali būti dainose. Pavyzdžiui, savo dainoje „Pikta karūna“ pavartojau tokius žodžius kaip „žandikaulis“, „tankas“, „sąnariai“ – juos nedažnai išgirsi lyrinėse, melodingose dainose, bet man buvo labai įdomu tai išbandyti. Lygiai taip pat gražu žodį „rūpintojėlis“ įvesti naujame, ne lietuvių liaudies, kontekste. Apskritai, labai vertinu, kai žmonės įsiklauso į dainų tekstus. Neretai susiduriu su manymu, kad man neva tekstai tiesiog liejasi. Bet juk taip nėra, kartais visus metus nieko neparašau.
Ruošdamasi mūsų pokalbiui pastebėjau, kad žmonės Tavo kūrybą ir Tave pačią apibūdina kaip jautrią, ramią, bet aš tame matau labai daug stiprybės ir jėgos.
Taip, būti jautriu ir atviru kainuoja daug. Po paskutinio koncerto susapnavau sapną – miegu su savo terapeute, bet ji – nuoga. Atsibudusi iš karto supratau – scenoje atlieku tas dainas, kurios yra radikaliai atviros, ir man tai kainuoja: po koncerto jaučiau beprotišką liūdesį, nes jo metu dar kartą išgyvenu sudėtingiausias savo patirtis, bet taip jas integruoju į savo gyvenimą – priimu jas ir einu toliau. Neretai aplinka mus skatina pamiršti, ignoruoti, neigti tai, kas įvyko. Bet aš kūryboje atradau savo nišą – vietą, kur galiu sukurti erdvę tiek sau, tiek klausytojui susitikti su savimi. Jautrių žmonių yra be galo daug, bet pasaulis ne visada jiems leidžia tokiais būti. Dėl to prasideda panikos priepuoliai ar nerimo sutrikimai – emocijos ir mintys neturi kur dėtis, o mes vis bandome jas nutildyti alkoholiu, narkotikais, kurie mūsų kartoje – itin didžiulė problema.
Todėl aš ir matau prasmę bei vertę savo muzikoje – ji gali būti toks tylus kambarys, kur gali pabūti su viskuo, kas tavyje seniai kaupiasi. Neretai žmonės sako: „Jaučiuosi kaltas, bet neturėčiau taip jaustis.“ Bet jeigu jau jautiesi kaltas – leisk sau tai išgyventi, nes kitaip tai niekur nedings. Dainoje „Pikta karūna“ rašau: „supakavus aš pagiežą, pyktį, kaltę, skolą, gėda giliai“, visa tai – toks sunkus emocinis krūvis, kurį mes nuolat tempiame su savim ir neleidžiame sau tokių emocijų išgyventi.
Dainoje „Mažas rūpintojėlis“ pirmasis posmelis pasakoja apie pamirštą vaiką, kuriame jau pradeda formuotis kompleksai, o antrasis – apie šiandieninę mane, kuriai trūksta oro, nesupranta, kas vyksta, negali susitvarkyti su savo emocijomis. Dainos pabaiga sufleruoja – atsakymą gali duoti tik vaikas senoje nuotraukoje. Dalis mūsų problemų susiformavo prieš daugybę metų, bet jos taip giliai paslėptos, kad net nebetikime, jog jos svarbios. Vis bandome save užpildyti – daiktais, santykiais, karjeros pasiekimais… O iš tiesų tereikia grįžti į save.
Kaip Tavo kūryboje atsiranda nuorodos į literatūros kūrinius? Sąmoningai jas dėlioji ar jos savaime įsibrauna į tekstus skaitant knygas?
Man atrodo, kad pasąmonė yra kaip daržas, kuriame viskas auga, kerojasi ir jungiasi sava eiga. Pavyzdžiui, kartą sukūriau melodiją, galvojau – dieve, kaip gražu! Bet tada pajuntu, kad kažkur girdėta… Ir suprantu, kad tiesiog atkūriau „Twin Peaks“ „Laura Palmer Theme“. Tai neišvengiama: anksčiau ar vėliau prieini tašką, kai kažkas iš pasąmonės iškyla kaip tavo kūryba, nors, iš tiesų, tai jau kažkur girdėta. Arba senesnėje mano dainoje „Neviršyk greičio“ yra eilutė: „Išeinu į mūšio lauką, nežinau, ar pasimatysim.“ Po kelių metų klausiau Tyler, the Creator, ir išgirdau tą pačią eilutę anglų kalba. Tai nėra sąmoningas kopijavimas ar bandymas perdirbti, o toks šventas momentas, kai pati save prigavau, bet tik po kelių metų.
Prieš kurį laiką skaičiau Rasos Aškinytės knygą „Glesum“, kur buvo rašoma apie moterį, einančią ieškoti malkų. Tada supratau, kad per visą albumo rašymo procesą aš turbūt nuėjau tūkstančius žingsnių vien tam, jog atneščiau malkų į židinį: kol Domantas iš grupės „Abudu“ ir Benas Kukenys aranžavo mano dainas, aš vis nešiau tas malkas, kad ugnis nenustotų rusenti. Tik vėliau suvokiau, kad tai buvo labai stiprus simbolis. Man malka tarsi laiko prailgintuvas. Kai žmonės kviečia išgerti kavos, supranti, jog kviečia dar pusvalandį pabūti. Tai lygiai taip pat – įmeti malką į ugnį ir pratęsi vakarą. Todėl mano albumas prasideda eilutėmis: „Einu, atnešiu malkų, dar liepsnų.“
Mėgstu užsukti ir į „Mint Vinetu“. Paauglystėje ten slėpdavausi, kai pabėgdavau iš pamokų. Prieš kokį mėnesį vėl užėjau ir netyčia radau Poetinio Druskininkų rudens almanachą, vartant knygą akys užkliuvo už VMI palyginimo su laidotuvėmis – mane taip prajuokino, nes buvo taip gerai parašyta! Spontaniškai nusipirkau, kainavo kelis eurus – absurdas, kiek turto gauni už tokią mažą sumą.
Šių metų knygų mugės tema – „Kukutis eina į knygų mugę“. Kas Tau yra Kukutis?
Man Kukutis simbolizuoja tai, apie ką man jau buvo papasakota, bet aš niekada iki galo taip ir nesupratau. Mokykloje mokytojai norėjo atskleisti ne vieno poeto kūrybą, bet tam, kad skaitytojas ją suprastų, reikia laiko, gyvenimiškų patirčių. Dabar, kai išgirstu minint Kukutį, jis man sukelia labai malonią asociaciją – tai pasaulis, kurį jau po truputį atrakinu. Maždaug prieš metus įsigijau Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ – skaitau ir linksminuos.
Dvidešimt penktoji Vilniaus knygų mugė „Kukutis eina į knygų mugę“ vyks 2025 m. vasario 27 – kovo 2 d. Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO. Bilietus platina kakava.lt. Vilniaus knygų mugę organizuoja Lietuvos leidėjų asociacija, Lietuvos gretutinių teisių asociacija AGATA ir Lietuvos parodų ir kongresų centras LITEXPO.
