Gamtininkas S. Paltanavičius atskleidė, kodėl vis dažniau sutinkame laukinius gyvūnus mieste: tai mūsų atsakomybė

Šalia upės, miško ar pievų įsikūrę gyvenamųjų namų kvartalai daugeliui atrodo tarsi svajonės išsipildymas: rytinė kava su paukščių giesmėmis, vakarai vaikščiojant miške ir akis glostanti žaluma. Tačiau gyvenimas gamtoje – ne tik privilegija, tai ir atsakomybė, kurią turi prisiimti patys gyventojai.

Gamtininkas, rašytojas ir aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius pabrėžia: gyventi šalia gamtos – reiškia būti jos kaimynu, o ne šeimininku. 

„Miškas, upė ar pieva – tai gyvų organizmų buveinės. Jei gyvename šalia jų, turime suvokti, kad mes atėjome ne į tuščią vietą, o apsigyvenome šalia jau veikiančios ekosistemos. Žmogaus ir gamtos ryšys miestuose vis dar itin trapus. Statybų mastai vis didėja, o laukinių gyvūnų migracija į miestus – neatsitiktinis reiškinys, tai signalas, kad jų buveinės nyksta. Briedžiai, stirnos, net lokiai pasirodo gyvenamuosiuose kvartaluose ne iš smalsumo, o ieškodami saugios erdvės išlikti“, – įspėja jis.

Gyvenimas šalia gamtos – atsakomybė

Vilnius yra vienas žaliausių Europos miestų, tad natūralu, kad daugybė gyvenamųjų namų projektų sostinėje kyla šalia parkų, miškų ar kitų žaliųjų zonų. 

„Mūsų veikla daro poveikį laukiniams gyvūnams, kurie  gyvena gamtoje – triukšmas ar staigus judesys gali sutrikdyti jų natūralų ritmą. Tad jei apsigyvenote miško ar parko kaimynystėje, stenkitės vengti garsios muzikos, triukšmo ir ryškių šviesų. Mums nedidelis ir nereikšmingas šviesos ar garso signalas jų natūralioje aplinkoje yra labai paveikus”, – sako S. Paltanavičius. 

Gamtininkas įspėja, kad sutikus laukinius gyvūnus jų nereikėtų maitinti, o kaip tik leisti patiems susirasti maisto, nes tik taip jie gali išlaikyti natūralų savarankiškumą.

„Laukiniai gyvūnai jau tūkstančius metų turi savo mitybos įpročius ir maisto susiranda patys, net ir gūdžią žiemą – tad atsikėlę gyventi šalia jų neturėtume to sutrikdyti. Deja, nemažai miestiečių nesusimąsto, kad šėrimas gali sukelti daugiau problemų nei naudos. Pavyzdžiui, daugelis vis dar tiki mitu, kad ežiai ėda obuolius ar grybus, kai iš tikrųjų jie yra visiški mėsėdžiai. Geriausias dalykas, ką galime padaryti dėl laukinių gyvūnų – nepalikti jiems nieko, kas priverstų juos keisti natūralią mitybą“, – įspėja gamtininkas.

Pasak S. Paltanavičiaus, vieni iš nedaugelio gyvūnų, kuriems žmogaus pagalba gali būti naudinga – tai miesto paukščiai, tokie kaip žvirbliai. Lesyklos jiems tampa svarbiu maisto šaltiniu ne tik šaltuoju metų laiku, bet ir visus metus. Gamtininkas įspėja: „Vis dėlto, jei nusprendžiama juos maitinti, būtina tai daryti atsakingai – reguliariai ir nuosekliai, kad paukščiai neprarastų galimybės pasikliauti šiuo maisto šaltiniu”.

Tuo tarpu, kai kuriuos kitus miško gyventojus – pavyzdžiui, lapes – žmonės patys nesąmoningai privilioja, net to nesiekdami. Dažniausiai juos atvilioja paliktas maistas, atviros ar nesandarios šiukšliadėžės, maisto likučiai kiemuose. Norint to išvengti, reikėtų užtikrinti, kad atliekos būtų laikomos sandariai. 

Daugėja norinčių gyventi gamtos apsuptyje

Nekilnojamo turto bendrovės „Rinvest“ vadovė Inga Račevska, pastebi, kad pastarieji metai atskleidė kintančius būsto ieškančių žmonių poreikius. Jeigu seniau būstas miesto centre buvo siekiamybė, dabar daugelis vis dažniau ieško ryšio su gamta ir namų gamtos apsuptyje.

„Šiandien žmonės vis labiau vertina galimybę kasdien būti gryname ore – pasivaikščioti miške, pabėgti nuo miesto triukšmo ar tiesiog ramiai praleisti laiką su šeima gamtoje. Toks laikas tapo nebe prabanga ar retenybe, o natūraliu, kasdieniu gyvenimo poreikiu. 

Pirkėjai vis dažniau ieško gamtos ir miesto balanso bei domisi objektais, iš kurių atsiveria gamtos vaizdai. Pirmieji nupirkti būstai projektuose neretai būna tie, kurie turi privačius kiemus ar terasas su vaizdu į žaliąją zoną. Pavyzdžiui, „Riverland“ kvartalas įsikūrė Bukčių miško parko pakraštyje, visai šalia Neries upės – gamtos apsuptyje, bet iki centro vos keliolika minučių arba „Porto Franko” projektas yra šalia Buivydiškių tvenkinių. Panašūs gyvenamųjų namų kvartalai jau nebe išimtis, o vis dažniau – rinkos standartas”, – sako ji.

Tačiau gyvenant šalia miško arba upės svarbu suprasti, kad gamtos artumas – ne tik privilegija, bet ir atsakomybė. Gyventojai turi elgtis pagarbiai: nešiukšlinti, netrikdyti laukinių gyvūnų ir saugoti augaliją. 

„Tokį požiūrį stengiamės skatinti nuo pat pirmosios pažinties su klientais – supažindiname su natūralios aplinkos svarba, kuriame edukacinius ženklus ir erdves, kurios skatina bendruomenę būti atidesne aplinkai”, – pasakoja I. Račevska.