Gamtosaugos projektas įgauna pagreitį: viltis išsaugoti niūriaspalvius – gyva!

Liepijų miške, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje, iškilo du unikalūs „daugiabučiai“ – specialūs inkilai, į kuriuos perkelta net 145 niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) lervos. Tai – LIFE Osmo Baltic projekto dalis, kurio tikslas – išsaugoti vieną rečiausių ir labiausiai nykstančių vabalų rūšių Baltijos šalyse.

Šios lervos buvo užaugintos Lietuvos zoologijos sode vykdant ex situ (veisimas ne natūralioje aplinkoje) veisimo programą. Programos tikslas – padidinti nykstančios, tačiau miškų ekosistemai labai svarbios rūšies populiaciją Lietuvoje. Tikimasi, jog perkelti į natūralias sąlygas – brandžiais medžiais gausų Liepijų mišką – niūriaspalviai auksavabaliai įsitvirtins ir pradės naują bei ilgalaikį rūšies gyvavimo etapą šioje vietovėje.

„Niūriaspalvio auksavabalio lervos vystosi 2–4 metus trūnijančioje gyvų lapuočių, dažniausiai ąžuolų, medienoje. Joms būtinas specifinis mikroklimatas – pakankama drėgmė, šiluma, trūnėsiai ir ramybė. Tokią aplinką atkūrėme dirbtiniuose inkiluose, kuriuos užpildėme ąžuolo lapais, yrančia mediena ir medžio drožlėmis“, – pasakoja LIFE Osmo Baltic projekto vadovė Gustina Leipė.

Tarptautinis projektas veda „senųjų ąžuolų keliu“

LIFE Osmo Baltic – tarptautinis gamtosaugos projektas, koordinuojamas Lietuvos gamtos fondo ir įgyvendinamas drauge su partneriais iš Lietuvos bei Latvijos. Projektą finansuoja Europos Sąjungos LIFE programa, Aplinkos ministerija bei Latvijos išmaniosios administracijos ir regioninės plėtros ministerija. Projekto tikslas – stiprinti nykstančios niūriaspalvio auksavabalio populiacijos apsaugą bei puoselėti jų buveines – senuosius lapuočių medžius.

„Visoje Lietuvoje ir Latvijoje vykdome senųjų medžių inventorizaciją – medis po medžio sudarome gyvybiškai svarbų žemėlapį, kuriame pažymėtas niūriaspalviui auksavabaliui tinkamų buveinių tinklas. Tai – vadinamasis „senųjų ąžuolų kelias“, būtinas šios rūšies išlikimui“, – sako G. Leipė.

Nors didžiausias dėmesys skiriamas ąžuolams, svarbios ir kitos senosios lapuočių rūšys: liepos, klevai, drebulės. Suaugę auksavabaliai yra sėslūs ir neskrenda toli – jiems itin svarbu, kad tinkamos buveinės viena nuo kitos būtų nutolusios ne daugiau kaip 1–2 kilometrus. Deja, dauguma tinkamų senųjų medžių dėl miškų „tvarkymo“ ir žmogaus ūkinės veiklos taip ir nesulaukia šių vertingų naujakurių.

Gamtos būklė tiesiogiai veikia mūsų gerovę

Niūriaspalvis auksavabalis – svarbi miško ekosistemos grandis. Jis, kaip ir kitos saproksilinės (nuo pūvančios medienos priklausančios) rūšys, dalyvauja miško savireguliacijos procese: skaido trūnijančią medieną, prisideda prie dirvožemio formavimosi ir padeda išlaikyti gamtinę pusiausvyrą.

„Jei nyksta auksavabalis, tai ženklas, kad nyksta visa senojo miško ekosistema. Kodėl tai turėtų rūpėti miesto žmonėms? Net jei gyvename daugiabutyje, miesto šurmulyje, mūsų kasdienybė priklauso nuo natūralių procesų – vabzdžių apdulkintų augalų, švaraus oro, derlingo dirvožemio, stabilaus klimato. Todėl gamtos nykimas – ne tik gamtininkų, bet ir kiekvieno iš mūsų rūpestis“, – pabrėžia G. Leipė.

Prisidėti prie gamtos saugojimo gali kiekvienas. Palikime trūnijančią medieną miškuose, parkuose ar net savo kiemuose – tai ne šiukšlė, o vertingas gamtos išteklius, namai dešimtims nykstančių rūšių. Kiekvienas išsaugotas senas medis ir kiekvienas nepašalintas kelmas – tai žingsnis sveikesnės gamtos link.

Selemonas Paltanavičius: „Gamtosauga – ne apie vieną rūšį“

Veisimo programų svarbą akcentuoja ir žymus gamtininkas, straipsnių, knygų bei edukacijų autorius ir projekto LIFE Osmo Baltic ambasadorius Selemonas Paltanavičius: „Zoologijos sodo vykdomi auksavabalio veisimo darbai teikia vilčių.“

Pasak S. Paltanavičiaus, šiandien gamtos apsaugos iššūkis yra ne tik techninis, bet ir vertybinis: „Ką reikia saugoti? Arba – ką saugoti pirmiausia? Tokia dilema neturėtų egzistuoti. Deja, praktika rodo, kad saugodami rūšis, mes dažnai nesaugome jų buveinių. Leidome sunykti biotopams – seniems miškams, natūralioms pievoms, šlapynėms, net smėlynams. Taip kartojame tas pačias klaidas, kurias padarė Vakarų Europa. Gamtosaugos sėkmė reikalauja matyti visumą – ne tik vieną vabalą, bet visą gyvybės ratą, kuris kartais prasideda trūnijančioje medienoje, o tęsiasi iki mūsų pačių.“

Įkvėpimas – ankstesnio projekto sėkmė

Rengiant šį pranešimą gera žinia atskriejo ir iš Verkių regioninio parko – čia šiemet jau prasidėjo niūriaspalvių auksavabalių poravimosi sezonas. Dar LIFE Osmoderma projekto metu, 2020 m. šiame miesto parke taip pat įrengtuose dirbtiniuose inkiluose buvo apgyvendintos pirmosios Lietuvos zoologijos sode išveistos auksavabalio lervos. Suaugėlių pasirodymas šią savaitę – reikšmingas įrodymas, kad veisimo programa veikia, gyvybė sugrįžta, o atkurtos buveinės tampa naujais šios retos rūšies namais. 

Primename, jog suaugę niūriaspalviai auksavabaliai pasirodo pačiame vasaros įkarštyje ir gyvena vos mėnesį. Per trumpą laiką svarbiausias jų tikslas pratęsti giminę: susirasti porą ir padėti kiaušinėlius. Kad spėtų laiku, auksavabaliai pasitelkia kvapą – jie skleidžia saldžius feromonus, kurių aromatas primena persikus ar slyvas. Tad jei vaikštinėdami miške ar viename iš senųjų miesto parkų vasarą netikėtai pajusite salsvą kvapą – apsidairykite, galbūt visai šalia jūsų – vienas rečiausių Europos vabalų.

~

Daugiau informacijos: lgf.lt/life-osmo-baltic

LIFE22 NAT/LT/101113698 LIFE OSMO BALTIC vykdo Lietuvos gamtos fondas bei partneriai: Daugpilio universitetas (Latvija), Lietuvos zoologijos sodas, Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, Latvijos kelių direkcija, Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija), Latgalos planavimo regionas (Latvija) bei Gamtos apsaugos agentūra (Latvija).

Atsakomybės ribojimas: iš dalies finansuojama Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar CINEA požiūrį bei nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti už jas atsakingos.