Ginkluotės pirkimai – ne tik išlaidos: kaip dalis vertės gali likti Lietuvoje

Lietuvai skiriant milijardus ginkluotei, verslui vis aktualesnis tampa klausimas, kiek su šiais pirkimais sukuriamos ekonominės vertės gali likti pačioje Lietuvoje. Pramoninio bendradarbiavimo mechanizmas leidžia iš užsienio ginkluotės tiekėjų reikalauti ne tik pristatyti karinę techniką, bet ir prisidėti prie Lietuvos gynybos pramonės – investicijomis, technologijomis, naujais gamybos ar remonto pajėgumais bei užsakymais vietos verslui, pažymi advokatų kontoros COBALT vadovaujanti teisininkė Žydrūnė Biliūnaitė-Zubavičė.

Dar visai neseniai pramoninis bendradarbiavimas, kitaip vadinamas ofsetu, Lietuvoje buvo daugiau teisės aktuose numatyta galimybė nei praktikoje veikiantis mechanizmas. Tačiau augant gynybos finansavimui ir intensyvėjant karinės įrangos pirkimams, situacija keičiasi.

Paprastai tariant, Lietuvai perkant karinę įrangą iš užsienio gamintojo, šiam gali atsirasti ir pramoninio bendradarbiavimo įsipareigojimų Lietuvoje. Juos tiekėjas gali vykdyti perduodamas technologijas, investuodamas į Lietuvos gynybos pramonę, kurdamas ar suteikdamas galimybę naudotis reikalinga infrastruktūra, taip pat pirkdamas prekes ar paslaugas iš Lietuvos įmonių.

Krašto apsaugos ministerijos (KAM) duomenimis, Lietuvoje jau sudarytos penkios pramoninio bendradarbiavimo sutartys, o jose numatytų įsipareigojimų vertė viršija 100 mln. eurų. Šie įsipareigojimai apima haubicų remonto pajėgumų kūrimą, investicijas į gamybos įrangą, technologijų perdavimą, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros bei kitus projektus.

Tačiau 100 mln. eurų įsipareigojimų vertė nereiškia, kad tokia pati suma bus tiesiogiai investuota Lietuvoje. Pramoninio bendradarbiavimo sistemoje skirtingos tiekėjo kuriamos naudos formos vertinamos nevienodai.

Milijonas gali būti įskaitytas ir kaip septyni

Valstybė labiau skatina tas pramoninio bendradarbiavimo priemones, kurios Lietuvoje palieka ilgalaikę vertę – technologijas, investicijas ar naujus pajėgumus. Todėl kiekvienai priemonei taikomas skirtingas įvertis.

Didžiausias – 7 – taikomas technologijų perdavimui Lietuvos mokslo institucijoms ar verslui. Investicijoms į Lietuvos gynybos ir saugumo pramonę taikomas 5 įvertis, galimybių naudotis gamybos, tyrimų ar testavimo infrastruktūra suteikimui – 3, o konsultacijoms bei prekių ar paslaugų pirkimui iš Lietuvos subjektų – 1.

Praktiškai tai reiškia, kad tiekėjo faktinės priemonių vykdymo išlaidos dauginamos iš atitinkamai priemonei nustatyto įverčio. Pavyzdžiui, jei tiekėjas patiria 1 mln. eurų tinkamų sąnaudų perduodamas technologiją Lietuvos įmonei ar mokslo institucijai, vykdant jo pramoninio bendradarbiavimo įsipareigojimus gali būti įskaityta 7 mln. eurų vertė. O jei tas pats užsienio tiekėjas už 1 mln. eurų įsigytų prekių ar paslaugų iš Lietuvos bendrovės, būtų įskaitytas 1 mln. eurų vertės įsipareigojimas.

Todėl bendra pramoninio bendradarbiavimo įsipareigojimų vertė nebūtinai sutampa su realia Lietuvoje išleidžiama ar investuojama pinigų suma – ji atspindi valstybės nustatytais įverčiais perskaičiuotą tiekėjo indėlį.

Svarbu ir tai, kad tiekėjas negali visiškai laisvai pasirinkti, kokiomis priemonėmis vykdys pramoninio bendradarbiavimo įsipareigojimus. Numatomos priemonės turi būti derinamos su atsakingomis institucijomis, todėl valstybė gali nukreipti bendradarbiavimą į tas sritis, kurios laikomos strategiškai svarbesnėmis Lietuvos gynybos pramonei.

Dabartinė sistema rodo gana aiškią kryptį: labiausiai vertinami ne vienkartiniai užsakymai, o tai, kas Lietuvoje palieka technologijas, kompetencijas ir ilgalaikius pajėgumus.

„Verslui tai gali reikšti ne tik papildomus užsakymus iš užsienio ginkluotės gamintojų, bet ir galimybę perimti technologijas, įsitraukti į gamybos ar remonto grandines, plėsti tyrimų, testavimo ar inžinerinius pajėgumus“, – sako Ž. Biliūnaitė-Zubavičė.

Kaip Lietuvos įmonė gali tapti pramoninio bendradarbiavimo naudos gavėja?

Pramoninio bendradarbiavimo priemonės vykdomos su Lietuvoje veikiančiais ūkio subjektais – įmonėmis ir mokslo institucijomis. Būtent jiems gali būti perduodamos technologijos, į juos investuojama, iš jų perkamos prekės ar paslaugos, jiems teikiamos konsultacijos ar suteikiama galimybė naudotis tiekėjo infrastruktūra.

Formaliai partnerius pasirenka pats užsienio tiekėjas – Lietuvos įmonė tiesiogiai į šį procesą nekandidatuoja. Tačiau, pasak COBALT vadovaujančios teisininkės, tai nereiškia, kad verslui belieka laukti, kol jį kas nors pastebės.

Valstybė yra sukūrusi kelis kanalus, padedančius Lietuvos įmonėms tapti matomoms potencialiems užsienio partneriams. Jau vertinant pramoninio bendradarbiavimo poveikį konkurencijai identifikuojami potencialūs Lietuvos rinkos dalyviai, todėl formuojasi savotiškas gynybos pramonės kompetencijų žemėlapis. Informaciją apie šioje srityje veikiančias įmones taip pat kaupia valstybės technologijų ir inovacijų politiką įgyvendinančios institucijos, kurios konsultuoja verslą ir skatina jo įsitraukimą į tarptautinius klasterius bei vertės grandines.

Dar vienas praktinis kanalas – Gynybos resursų agentūros viešai skelbiamas gamybos vystymo projektų sąrašas, per kurį užsienio tiekėjai gali identifikuoti potencialius partnerius Lietuvoje. Lietuvos įmonių matomumą tarptautinėje rinkoje taip pat didina dalyvavimas gynybos pramonės parodose, verslo misijose ir kituose kontaktų renginiuose, kuriuos koordinuoja ar remia valstybės institucijos.

Taigi, nors atskiro „registravimosi“ į pramoninio bendradarbiavimo sistemą mechanizmo nėra, Lietuvos įmonės gali pačios didinti savo galimybes būti pastebėtos – dalyvauti gynybos pramonės parodose, jungtis prie klasterių, bendradarbiauti su mokslo institucijomis ir pasirūpinti, kad informacija apie jų kompetencijas pasiektų atsakingas institucijas bei potencialius užsienio partnerius.

Svarbi ir dar viena sąlyga: pramoniniame bendradarbiavime dalyvaujantys subjektai, įskaitant Lietuvos įmones, turi atitikti nacionalinio saugumo reikalavimus. Todėl verslui verta iš anksto įsivertinti, ar jo struktūra, veikla ir ryšiai nekeltų kliūčių tokiam bendradarbiavimui.

Kokių sričių Lietuvos įmonėms čia atsiveria daugiausia galimybių?

Pagal Vyriausybės patvirtintus prioritetus pramoninis bendradarbiavimas gali būti siejamas tiek su karinės technikos ir ginkluotės sistemomis, tiek su ryšių, elektroninės kovos, bepiločių orlaivių ir kitomis pažangiosiomis technologijomis.

Tarp ilgesnio laikotarpio prioritetų išskiriami ir dirbtinis intelektas, autonominės sistemos, palydovinio stebėjimo bei kosmoso technologijos. Todėl galimybių atsiveria ne tik tradicinėms gynybos sektoriaus bendrovėms, bet ir karinės technikos priežiūros bei remonto, elektronikos, IT, kibernetinio saugumo, inžinerijos, medžiagų mokslo ar mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros srityse veikiančioms Lietuvos įmonėms.

„Pramoninis bendradarbiavimas gali tapti vienu iš būdų Lietuvos įmonėms įsitraukti į tarptautines gynybos pramonės tiekimo grandines, perimti naujas technologijas ir auginti kompetencijas, kurios vėliau gali būti panaudotos ir kituose projektuose“, – teigia COBALT vadovaujanti teisininkė Ž. Biliūnaitė-Zubavičė.

Kodėl technologijoms teikiamas prioritetas?

Skirtingi įverčiai iš esmės parodo, kokios grąžos iš užsienio tiekėjo Lietuva siekia labiausiai. Jei tiekėjas tiesiog nuperka prekių ar paslaugų iš Lietuvos įmonės, ekonominė nauda atsiranda iš karto, tačiau ji gali būti vienkartinė. Tuo tarpu perduota technologija, investicija į gamybą ar Lietuvoje sukurtas remonto pajėgumas gali būti naudojami ir vėliau – jau pasibaigus konkrečiam karinės technikos pirkimui.

Tai ypač aktualu Lietuvai įsigyjant vis daugiau karinės technikos. Kartu auga poreikis ją aptarnauti, remontuoti, modernizuoti ir aprūpinti atsarginėmis dalimis. Jei bent dalis tam reikalingų kompetencijų ir infrastruktūros sukuriama Lietuvoje, nauda valstybei nesibaigia vien karinės technikos įsigijimu – kartu stiprinami ir vietos pramonės pajėgumai.

Konkretų tokio bendradarbiavimo pavyzdį Lietuva jau turi. 2026 m. gegužę Gynybos resursų agentūra pasirašė sutartį su Švedijos gynybos technologijų bendrove „Saab Dynamics AB“ dėl 84 mm granatsvaidžių „Carl-Gustaf M4“, jų dalių ir mokymo įrangos įsigijimo. Kartu buvo sudaryta ir apie 17 mln. eurų vertės pramoninio bendradarbiavimo sutartis. KAM skelbė, kad ji turėtų stiprinti Lietuvos kompetencijas šaudmenų saugojimo, logistikos, inžinerinių sprendimų ir saugos technologijų srityse.

Kaip užtikrinama, kad pažadai neliktų popieriuje?

Pramoninio bendradarbiavimo įsipareigojimai nesibaigia sutarties pasirašymu. Tiekėjas yra atsakingas už sutartų priemonių įgyvendinimą, turi atsiskaityti už pasiektus rezultatus, o neįvykdžius nustatytų tarpinių įsipareigojimų gali būti taikomos sutartyje numatytos netesybos.

„Kitaip tariant, neužtenka pažadėti investuoti ar perduoti technologiją – vertinama ir tai, ar įsipareigojimai realiai įgyvendinti. Pramoninio bendradarbiavimo vertė matuojama ne vien milijonais eurų. Svarbu ir tai, kas po didelio karinės technikos įsigijimo lieka Lietuvoje ilgesniam laikui – technologijos, specialistų kompetencijos, gamybos ir remonto pajėgumai bei naujos galimybės vietos verslui“, – sako COBALT vadovaujanti teisininkė.