Spaudos centras
Spaudos centras
Nuo 2018 metų Lietuva atsisakė institucinių globos namų, kuriuose gyvendavo didelės grupės vaikų. Šiai dienai, nuolatinio globotojo institutas, greta kitų globos formų, leidžia užtikrinti geresnes sąlygas be tėvų globos likusiems vaikams. Lietuvoje vis daugiau šeimų svarsto apie globą, siekdami suteikti saugią aplinką ir galimybę vaikui užaugti šeimos apsuptyje. „Nebūtina išgelbėti pasaulį, galima išgelbėti vaiką“, – sako SOS vaikų kaimai Lietuva nuolatinė globėja Eglė Žitkevičiūtė-Kaminskė.
„Pirmą kartą apie buvimą globėja susimąsčiau, kai pamačiau reklamą ir supratau kad yra tokių žmonių, kurie atlieka tokį darbą, tokią misiją. Bet niekada negalvojau, kad aš galėčiau būti viena iš jų. Kiek vėliau tokie pamąstymai grįžo.
Mano vyras yra iš labai didelės šeimos, o aš esu vienturtė. Mano vyro šeimos vizija visada buvo dideli namai – didelė šeima. Kai paaugo mano vaikas, pajaučiau kaip atslūgsta didžioji rūpesčių dalis ir vis daugiau vietos lieka tėvystės džiaugsmui. Vyras vis kartojo, jog reikia daugiau vaikų, didesnės šeimos – tada pradėjom kalbėtis apie galimybę globoti vaikus.
Iš pradžių mes su vaikais susipažinome, susitikome kelis kartus, o vėliau jie apsigyveno mūsų namuose. Svarbiausia buvo suprasti, jog laiko priprasti, reikia tiek mums, tiek vaikams”, – dalinosi patirtimi Eglė.
Motyvacija užauginti žmogų
„Mano darbas yra užauginti tokius vaikus, kad kažkas vieną dieną pasakytų: čia mano gyvenimo meilė. Ir aš suprantu, kad tai gali būti ilgas kelias, bet tai yra atsakomybė, kurios aš imuosi. Vaikai pakeičia gyvenimą“, – su šypsena dalinasi globėja.
Trijų vaikų mama, iš kurių du yra globojami, atvirai pripažįsta, kad kartais meilė nėra saldi ir romantiška – ji reiškia, kad dabar tai mano komanda, mano šeima, nieks jų nenuskriaus, nieks jų neužgaus, o aš pasistengsiu padaryti taip, kad jiems būtų kuo įmanoma geriau. Globėja pabrėžia, kad vaiko auginimas niekada nėra vienišas procesas, į jį įsitraukia ne tik šeima, bet ir mokytojai, draugai.
„Aš nesu įsivaikinus tų vaikų – jie turi savo biologinius tėvus, turi savo šeimą kažkur pasaulyje. O šiandien aš atlieku mamos darbą. Būti mama yra darbas, kurį dirba visos pasaulio mamos.
Vaiko auginime niekada nesi vienas. Tu augini žmogų, bet kartu su tavim jį augina tavo partneris, seneliai, tetos, draugai, mokytojai, treneriai, net kaimynai ar atsitiktiniai žmonės. Gal ir gali parašyti knygą vienas, gali išrasti vaistus, bet žmogaus vienas neužauginsi. Čia yra vienintelis toks unikalus darbas.
Man atrodo, kad kartais mes sau patys prirašom per mažai „karmos taškų“, už tai, kad darome gerus darbus. Už tai, kad pastebi verkiančią širdį, ar vaiką, kuriam reikia pagalbos. Tu neišgelbėsi viso pasaulio, bet tu gali išgelbėti kažkieno dieną, o kartais – net visą gyvenimą“, – atviravo globėja.
Pasak SOS vaikų kaimai Lietuva nuolatinės globėjos Eglės, globojami vaikai pakeitė ne tik jos šeimos, bet ir artimųjų gyvenimus. Anot jos, nebuvo lengva, mat ne visi į šį šeimos sprendimą reagavo pozityviai, tačiau laikui bėgant globojami vaikai tapo draugais, anūkais, šeimos nariais ir laukiamais svečiais.
„Kai kurie artimieji iš pradžių skeptiškai žiūrėjo į tokį mūsų sprendimą. Bet šiandien, tie patys žmonės yra arčiausiai mūsų vaikų, jie žaidžia su jais, kviečia pas save, dalijasi meile ir gyvenimu. Tai yra tikras pokytis, kai aplinka pamažu priima ir prisideda.
Pagalba iš kitų, daugiausiai duoda ne man, o mano vaikams. Aš galiu duoti tiek, kiek pati moku, bet yra šimtas kitų žmonių, kurie gali įnešti kažką kitokio, kažką naujo. Ir kas gi nenorėtų, kad vaikai gautų dar daugiau meilės, patirties ir žinių iš aplinkos?”,– svarstė nuolatinė globėja.
Globos centro vadovas: „Globa yra pagalba vaikui užaugti“
Per dešimtmetį vaikų globos sistema Lietuvoje išgyveno esminius pokyčius, – institucinis vaikų apgyvendinimas, keitėsi į aplinką artimą šeimai. Siekiant, jog kuo daugiau be tėvų globos likusių vaikų, augtų šeimose, prieš metus buvo įteisintas nuolatinio globotojo institutas.
Pasak SOS vaikų kaimai Lietuva, globos centro vadovo Dovydo Španagelio, vaikui globa dažniausiai tampa reikalinga dėl patirto smurto artimoje aplinkoje, nuolatinės nepriežiūros, tėvų priklausomybių nuo alkoholio ar psichoaktyvių medžiagų.
„Globa yra pagalba vaikui užaugti, kai vaikas yra netekęs tėvų globos. Vaikai į globą dažniausiai atkeliauja iš labai sudėtingų sąlygų ir pilni skaudžių patirčių. Jie būna patyrę smurtą, nepriežiūrą, matę tėvų priklausomybes.
Šeiminiuose namuose (aut. p. institucinėje globoje) vis dar auga apie 1 tūkst. vaikų, tad ir globėjų reikia tiek, jog visi vaikai gyventų šeimoje. Būti globėju yra dar vienas gyvenimo kelias, kuriuo eidami siekiame padėti vaikui užaugti saugioje ir mylinčioje aplinkoje. Didžiausia dovana globėjui – galėti sau pasakyti, jog būdamas globėju galiu pakeisti daug, parodyti kitą, neretai globojamiems vaikams svetimą gyvenimo būdą“, – pasakojo D. Španagelis.
