Ignas Kriaučiūnas. Jaunimo organizacijos – laisvės bei atsakomybės kūrėjai ar griovėjai?

Pranešimas skaitytas 2025 m. rugsėjo 4 d. Šiluvoje rengtoje nacionalinėje mokslinėje konferencijoje „Kaip nesunaikinti laisvės ir demokratijos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“

Esu vienos seniausių jaunimo organizacijų, Ateitininkų federacijos, generalinis sekretorius, tad ir pranešimo tematikai pasirinkau per daug nenutolti nei nuo jaunimo, nei nuo jaunimo organizacijų. Savo pranešimą pavadinau „Jaunimo organizacijos - laisvės ir atsakomybės kūrėjai ar griovėjai“. Jeigu nori sužinoti kaip atrodo miškas šiandien – žiūri į senus didelius medžius, į viršų. Jeigu nori sužinoti kaip atrodys rytoj – žiūri į jaunuolyną.

Pradėkime nuo keleto skaičių apie jaunimą. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2025 m. pradžioje Lietuvoje buvo apie 470 tūkst. jaunų žmonių arba apie 16 % Lietuvos gyventojų. Lietuvoje jaunimo klausimu valstybiniu lygmeniu rūpinasi Jaunimo reikalų agentūra (JRA). Būtent jos dvejais tyrimai - periodiškai daromu Jaunimo problematikos tyrimu ir 2021 m. atliktu Jaunimo nuomonės apie pilietinį dalyvavimą ir dalyvavimui poveikį darančių veiksnių Lietuvoje sociologiniu tyrimu (toliau – Jaunimo pilietinio dalyvavimo tyrimas) - ir vadovausiuosi. Abu tyrimai skelbiami viešai JRA interneto puslapyje.

Iš viso jaunimo, beveik pusės milijono, noriu išskirti tuos, kurie priklauso jaunimo organizacijoms. Kodėl imu būtent juos?

Jaunimo organizacijos – lyg visoje valstybėje vykstančių procesų mikrokosmosas. Čia vyksta rinkimai, skirstomasi pareigomis, jos organizuoja įvairias veiklas ir iniciatyvas. Čia susiburia išties aktyvus jaunimas. Savo organizacijoje esame paskaičiavę, jog vienas aktyvus narys įtraukia apie 5 pasyvius, kas ženkliai išplečia jų įtakos aprėptį. Tad tai tikrai yra visuomenės savivaldos lopšys.

Taip pat, Nepriklausomos Lietuvos dešimtmečių patirtis rodo, jog čia savo pirmąją patirtį dažnai pradeda kaupti Lietuvai reikšmingi žmonės, ypač politikai. Tarp jų ir buvęs ministras pirmininkas Gintautas Paluckas, buvę ministrai G. Steponavičius, R. Šimašius, A. Armonaitė, E. Masiulis, kurie savo metu aktyviai dalyvavo jaunimo organizacijų veikloje ar netgi užėmė svarbias pareigas.

Dar vienas įdomus faktas, pagrindžiantis būtent tokį pasirinkimą, yra paties jaunimo nuomonė. 79 % jaunimo dalyvavimą jaunimo organizacijų veikloje tapatina su dalyvavimu pilietinėse veiklose. Panašu, jog jaunimo organizacijos turi didžiausią potencialą būti centru, leidžiančiu pritraukti ir įtraukti jaunimą į įvairias pilietinio aktyvumo veiklas, kas turėtų būti dar viena priežastis jomis aktyviai domėtis.

Taigi, jaunimo organizacijos – skaičiai ir dinamika. Šiuo metu Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT), skėtinė jaunimo organizacijas vienijanti asociacija, vienija 57 jaunimo organizacijas. Kiek iš jų stiprios ir veiklios? Bendro katalogo nėra, bet galima dirsteli į JRA finansuojamų jaunimo organizacijų veiklų projektų sąrašą. 2013 m. finansavimą gavo 21 organizacija, o 2024 m. – 7. Trigubai mažiau.

Sumažėjo ir jaunimo, dalyvaujančio jaunimo organizacijų veikloje dalis. Jeigu 2023 m. turime 4 % (apie 20 000 jaunų žmonių), tai 2011 metais – 9 %. Sumažėjimas du kartus.

Kas įdomu, dauguma priklausančiųjų jaunimo organizacijoms aktyviai jose ir dalyvauja. Daugiau nei pusė netgi užima kažkokias pareigas. Skamba iš tiesų neblogai – galbūt turime mažiau, bet rimtesnių jaunimo organizacijų, o jose – vien rinktinis jaunimas.

Panašu, jog pats jaunimas taip nemano. Jaunimo pilietinio dalyvavimo tyrimo duomenimis per 13 metų trigubai išaugo dalis jaunuolių, manančių, kad tik silpni ir nevykėliai dalyvauja NVO ir visuomeninėje veikloje (nuo 12,4 % iki 36,9 %); dvigubai – įtarinėjančių kad žmonės, dalyvaujantys pilietinėse veiklose, turi savanaudiškų interesų (nuo 25,5 % iki 48,3 %). Padaugėjo ir jaunų žmonių, laikančių žmones, dalyvaujančius pilietinėse veiklose, keistuoliais (nuo 37,0 % iki 42,9 %). Akivaizdu, kad šie epitetai skrieja visų pirma į jaunimo organizacijų pusę – juk jos ir yra artimiausias pilietinio veikimo pavyzdys jaunam žmogui.

Tad situacija prasta: jaunimo organizacijų mažėja, jos traukiasi, o nuomonė apie juos bendraamžių tarpe vis blogėja. Man, kaip jaunimo organizacijos nariui, tai šokiruojantys ir liūdinantys skaičiai. Tiek mano, tiek kitos jaunimo organizacijos nepadarėme kažko ar atvirkščiai, darome kažką, kas atvedė prie tokių rezultatų.

Kaip taip gali būti? Vieną iš galimų mažėjančio dalyvavimo jaunimo organizacijų veiklose priežasčių įvardija pats jaunimas – jaunimo interesų ir rūpesčių neatliepimas. Jaunimo pilietinio dalyvavimo tyrimas parodė, jog 63 % respondentų, jaunų žmonių, sutiktų dalyvauti pilietinėse veiklose, jeigu būtų sprendžiami jiems asmeniškai aktualūs klausimai. Tai – stipriausia įvardyta paskata, stipresnė netgi už piniginį atlygį. Jeigu jaunimo organizacijos atlieptų tuos interesus, jų nariai greičiausiai nebūtų laikomi „silpnais ir nevykėliais“, ar „turinčiais savanaudiškų interesų“.

Tad klausimas, ar jaunimo organizacijos atliepia nūdienos jaunimo poreikius ir rūpesčius?

Tam nusprendžiau atlikti nedidelį tyrimą. Tyrimo objektui pasirinkau jau minėtosios Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos socialinių tinklų komunikaciją per paskutinius 12 mėn. Kokias žinutes visuomenei, visų pirma bendraamžiams, siunčia Lietuvos jaunimo ruporas?

Rezultatai tokie: populiariausios komunikacijos temos buvo:  2024 m. Seimo rinkimai, Gedulo ir vilties dienos paminėjimas, „Vote16“ iniciatyva ir LGBTQ+ tematika. Išskirtinio dėmesio susilaukė paskutiniai įvykiai Lietuvos politikoje, buvo parašyta ir paskelbta netgi atskira pozicija, kas rodo didelį dėmesį šiai temai.

Ar buvo kalbama jaunimui aktualiomis temomis? Du kartus skelbta nuomonė dėl privalomo šaukimo, be abejonės tam pusei milijono jaunų žmonių aktualia tema. Vieną kartą dalintasi apie jaunimo emocinę gerovę, taip pat vieną kartą dalintasi, apie „tualetinio popieriaus ir menstruacinių priemonių trūkumą mokyklose“. Prieš metus LiJOT asamblėjoje priimta ir paskelbta pozicija dėl finansinių paskatų pirmąjį būstą įsigyjančioms jaunoms šeimoms. Didžiuojuosi, jog ši pozicija buvo priimta būtent Ateitininkų federacijos iniciatyva.

Kiekvienas besidomintis jaunimui aktualiais įvykiais gali paklausti – o kur, pavyzdžiui, pozicija apie 10 balų pridėjimą prie brandos egzaminų? Išmaniųjų telefonų ribojimus mokykloje? Jaunimo įsidarbinimo galimybes, pavojingų narkotinių medžiagų plitimą jaunimo tarpe, didėjančią atskirtį tarp jaunimo iš didžiųjų centrų ir regionų? Šie, rodos, išties svarbūs dalykai, nepanašu, jog susilauktų tinkamo Lietuvos jaunimo lyderių dėmesio. Sakytum, negali komunikuoti apie visas temas. Bet kodėl LiJOT soc. medijų eterį gauna tokios temos kaip kovo 8-tosios minėjimas ar Nacionalinis stadionas?

Taip, privačiose diskusijose, LiJOT narių asamblėjose, o gal net neviešuose susitikimuose gvildenami ir kiti klausimai. Bet kas neoficialu ir lieka neoficialiu ar žinoma tik siauro rato, savotiško elito. Tai nėra sveika jokiai organizacijai, ypač gimdančiai būsimus politikus. Galų gale, ir norėjosi padaryti viešojo veido tyrimą, kaip organizacija atrodo iš šono. Išsiaiškinti kurį veidą nori rodyti aktyviausias jaunimas jaunimui.

Mano nedidelio tyrimo išvada ir jaunimo organizacijų padėties analizė neteikia optimizmo. Pačiam buvo lengvas šokas. Pagal tyrimus duomenis, jaunimo organizacijų mažėja, jos traukiasi, nuomonė apie juos bendraamžių tarpe vis blogėja ir jos vargiai atliepia jaunimo poreikius. Ypač skaudu ta girdėti žinant, jog jaunimas jaunimo organizacijose mato didžiausio pilietiškumo pavyzdį.

Tačiau, yra ir gera žinia. O kur tas 96 % jaunimo, nepriklausančio jaunimo organizacijoms? Jie yra. Jie yra jaunuosiuose šauliuose, jaunuosiuose maltiečiuose, įvairiose skautų organizacijose, parapijų jaunimo grupelėse. Nepatekdamos į įstatymų numatytus jaunimo organizacijų rėmus, jos lyg ir iškrenta iš bendro vaizdo, nepakliūna į šią statistiką, bet yra nemažiau svarbios ir skaitlingos. Prisiminkime, jog didžiausias jaunimo renginys pasaulyje yra Pasaulio jaunimo dienos (pvz. 1995 m. Maniloje, Filipinuose, susirinko apie 5 mln. Jaunimo!). Manau, kad ir mano organizacija, Ateitininkų federacija, gali būti ar tapti geru pavyzdžiu.

Viliuosi, jog nepaisant liūdnos statistikos, nepamanysite, jog visi jauni žmonės, dalyvaujantys jaunimo organizacijų veikloje, yra keisti ir silpni savanaudžiai. Jeigu nepasididžiuosite ir skirsite jiems asmeninio dėmesio, galbūt jie taps žmonėmis, pagerinsiančiais šią statistiką. Asmeninė mentorystė ir mokinystė – kol kas neginčijamai geriausias augimo ir auginimo kelias.