Instaliacija: Psichoterapeutas Jakučionis: moters nepriklausomybė nepaveiks vyro su aukšta saviverte

Radikalių politinių jėgų judėjimai, neapykantą moterims ir žalingą vyriškumo modelį skatinančios interneto erdvės, incel‘ių ir kitos subkultūros, nesaugumą kai kuriems vyrams keliantis feminizmas, nerimą kurstanti karo nuojauta... Tai chaosas, kuriame ypač sunku susigaudyti jaunam vyrui – taip šiandieninę situaciją apibūdina pischoterapeutas Dainius Jakučionis ir psichologas Miroslavas Filiostovič. Kaip vyrui išlaviruoti šiame chaose – nepamesti savęs, rūpintis savo psichine sveikata, pateisinti visuomenės lūkesčius ir netapti toksišku vyru?

Lapkritis – vyrų sveikatos mėnuo, tad projektas „Amžinai veikia“ skatina šiek tiek stabtelti ir paklausti: kiek dėmesio tokioje sumaištyje skiriame vyro emociniam pasauliui? Vilniaus „Auto muziejuje“ šį savaitgalį veiks skirtingas vyro būsenas ir jausenas vaizduojanti meninė instaliacija. Šeštadienį bus surengtas komedijos vakaras, kuriame savo požiūriais į vyriškumą dalinsis visuomenei žinomi komikai: Mantas Katleris, Evaldas Jasaitis, Vanilla Killa B ir Mindaugas Laskovas. O sekmadienį projektą vainikuos diskusija su apie šiuolaikinį vyriškumą krizių akivaizdoje, joje dalyvaus psichologijos sektoriaus viršininkas majoras Miroslavas Filistovič, lyčių lygybės ekspertė Virginija Jurėnienė, Vyrų krizių ir informacijos centro direktorius Donatas Nėnius, psichoterapeutas Dainius Jakučionis ir projekto mentorė Agnė Večkytė.

Prieš diskusiją su pischoterapeutu Dainiumi Jakučioniu ir psichologu Miroslavu Filiostovič kalbamės apie vyrų psichologinės sveikatos iššūkius, nekontroliuojamų socialinių tinklų įtaką vyro tapatybei ir kitokią nei moterų vyriškąją bendrystę.

Apie ką vyrai drąsiausiai kalba už uždarų durų? Kokiais klausimais, išgyvenimais jie nedrįsta dalytis su draugais ar artimaisiais, bet papasakoja terapeutui?

D. J. Iš mano praktikos matyti, kad pagrindinė tema yra santykiai. Net jei žmogus į psichoterapiją ateina dėl nerimo, karjeros ar tapatumo krizės, pokalbis anksčiau ar vėliau pasisuka apie santykius su partneriu ar savimi. Vyrai dažnai neturi su kuo pasikalbėti apie abejones, konfliktus, pasidalyti mintimis apie skyrybas, ar tiesiog apie tai, kad jie jaučiasi blogai santykiuose.

Kai santykiai su partneriu pagerėja, tada vėl klausiama apie save: kas aš esu, ką aš čia veikiu, kokia viso to prasmė? Moterys kelia panašius klausimus, tik apie tai dažnai kalba natūraliau. Jos įpratusios nuo mažens tuo dalytis su draugėmis ar kitais žmonėmis, o vyrai įprasta daugiau užsisklendžia. Dažniausiai iš vyrų girdžiu istorijas apie santykius.

M. F. Taip, santykiai su kitais ir savimi yra dažniausios temos. Kalbėdami apie santykį su savimi, vyrai dažnai pasakoja apie izoliaciją, sunkumus kurti artimus ryšius, pasitikėjimo stoką. Dažnai kyla tapatumo klausimai: kas aš, ko noriu, kokios mano vertybės. Žinoma, atsiranda ir vyriškumo, vyro vaidmens visuomenėje klausimai. Bet moterys lygiai taip pat liečia moteriškumo temą.

Spektras platus. Ir jei vyras ateina į terapiją, reiškia, kad jam tikrai skauda, vadinasi, anksčiau bandyti būdai padėti sau nepasiteisino.

Paminėjote, kad vyrams kyla ir su vyriškumu susiję klausimai. Kokios dvejonės juos neramina?

M. F. Šiandieniniai lyčių vaidmenys. Tai, kas yra vyriška ir moteriška, šių dienų visuomenėje labai stipriai pasikeitę. Socialiniai tinklai, skaitmenizacija šiam suvokimui daro didelę įtaką, be to, atsinešame ir savo vaikystės patirtis. Daug berniukų užaugo išsiskyrusiose šeimose, be tėvo autoriteto, be pavyzdžio, kaip atrodo vyriškumas. Kartais tokie klausimai kyla nesąmoningai, žmogui nesuprantant, kad jam tai svarbu. Todėl labai svarbu kalbėtis, analizuoti, gilintis į šias temas.

Prakalbote apie socialinius tinklus. Kaip jie veikia mūsų santykį su moteriškumu ir vyriškumu?

D. J. Labai priklauso nuo to, kokiame socialiniame burbule žmogus atsiduria, ant kokio algoritmo „užšoka“. Algoritmai formuoja jo realybę. Dabar labai daug kalbama apie vadinamąją manosferą (angl. manoshpere, tai interneto erdvės, propaguojančios vyriškumą, mizoginiją ir kritikuojančios feminizmą) ir tokius veikėjus kaip Andrew Tate, viliojančius vaikinus raginimais: jei neturi pinigų, ateik pas mane, užsidirbsi ir viskas bus tvarkoj. Galbūt ir klystu, bet atrodo, kad moterys tokiems vyrams turi būti kaip tarnaitės, gimdančios vaikus, atliekančios savo funkciją, bet ne lygiavertės partnerės.

Kitas kraštutinumas – incel’ių (taip vadinami vyrai, priklausantys internetinei subkultūrai, kurios nariai negali susirasti romantinio, seksualinio partnerio ir dėl to dažniausiai kaltina moteris) idėjos: aš esu prastas, niekam nepatinku, jei neuždirbu, su manimi nebus jokia moteris, nes visos jos – barakudos. Tokios žinutės nepadeda ugdytis savivertės ir trukdo megzti socialinius santykius, suprasti, kuo žmogus gali būti ir kokio partnerio ieškoti.

Galima paminėti ir pornografijos įtaką. Jei vyras žiūri daug pornografijos, mato tik modelių su maudymosi kostiumėliais vaizdinius, jis pradeda galvoti, kad moterys taip ir turi atrodyti. Be to, į socialinius tinklus dedame tik tai, kas geriausia, pačios moterys kelia tik gražias nuotraukas. Tada vyrai įsivaizduoja, kad gyvenimas bus toks pat gražus kaip ir nuotraukose, o realybėje taip „nesigauna“.

O dar jeigu atsiranda tokie posakiai kaip toksiškas vyriškumas... O tu nesupranti, kas tas toksiškas vyriškumas. Pradedi galvoti: jei esu vyras, tai gal esu toksiškas? Visi terminai susisieja ir priešina mus.

Tai chaosas, kuriame ypač sunku susigaudyti jaunimui, kuris dar neturi gebėjimų atsirinkti, kas yra tiesa. Jaunų žmonių vertybės dar nėra susiformavusios, todėl jie negali įvertinti, kurie judėjimai iš tiesų skirti jiems. O jeigu dar šeimoje propaguojamas panašus modelis, kur tėvas prastai elgiasi su mama, arba tėvai konfliktuoja ar išsiskyrę ir nuolatos vienas ant kito „važiuoja“... Jei nėra, kas pasakytų ar parodytų, kad galima kurti kitokius santykius, galvoje verda chaosas.  

Žmogus dažniausiai mato tik jį supantį burbulą, jam pasidaro sunku iš jo išlipti, nes nenori priimti kitokios pasaulėžiūros, pradeda ieškoti informacijos, kuri patvirtintų, ką jau ir taip žino bei supranta.

Bet jei vyras seka, pavadinkime, nuosaikesnės psichologijos šakas, jis mato, kad gali būti kitaip. Internete daug problemiškų, bet ir gražių dalykų. Pavyzdžiui, „Gentys“, kuriose kalbama, kas yra vyriškumas, kad jis savaime nėra toksiškas, kad vyras neturi būti šaltas, jis gali būti emociškai raštingas ir yra atsakingas už savo emocijas.

Jūsų minėti kraštutiniai vyrų judėjimai siejami su radikalia dešine. Bet radikali dešinė kritikuoja kraštutinę kairę ir ją traktuoja kaip grėsmę visuomenei. Kuris iš šių kraštutinumų, jūsų manymu, yra didesnis blogis?

D.J. Pabrėžčiau skirtį tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Amerikos. Sakyčiau, kad didžiausi kraštutinumai yra būtent ten, tolyn į Vakarus. Žinoma, Lietuvoje niekas tokių tyrimų nedaro, todėl remiuosi užsienio duomenimis, kurie nebūtinai tinka mūsų kontekstui.  

Negalėčiau pasakyti, kad vienas kraštutinumas „sveikesnis“ už kitą.Pavojingiausias pats kraštutinumas. Nesvarbu, ar jis konservatyvus, ar labai liberalus – kraštutinumas nepalieka vietos kitokiai nuomonei. Pavyzdžiui, jei žmogus yra už tradicinę šeimą, vadinasi, jis negali palaikyti moters teisės į abortą, net jei ištinka kokios nors nėštumo komplikacijos. Kodėl tradicinę šeimą palaikantis vyras negali pasisakyti už abortus?

Kraštutinės idėjos įtraukia žmones kaip sektos: pirmiausia žmogų pritraukia bendrystės jausmas, o vėliau, žiūrėk, jau ir savo pinigus atiduodi.

M. F. Kraštutinumas labai panašus į primityvų skėlimo mechanizmą: arba juoda, arba balta. Bet gyvenimas yra kažkur per vidurį, labai svarbu balansas. Kažkada kalbėta, kad užtenka būti pakankamai gera mama arba pakankamai geru tėčiu. Tad gali būti ir pakankamai geras vyras, nesiekiantis tapti herojumi.

O jeigu berniukui visą vaikystę sakyta „nebūk silpnas“, „neverk“, tai jis užaugęs gėdysis natūralių emocijų. Tuo metu visuomenė išaukština logiką, racionalumą, bet į šoną nustumiamas emocinis pasaulis irgi labai svarbus.

Mes gyvename neramiame geopolitiniame kontekste: karas Ukrainoje, politiniai konfliktai, klimato krizė. Ar vyrai yra specifiškai veikiami šių nerimo šaltinių?

M. F. Vyrų reakcija į tai gali turėti specifinių bruožų dėl jiems keliamų socialinių lūkesčių ir vyriškumo normų. Vyrui dažnai primetamas šeimos galvos, gynėjo, maitintojo vaidmuo. Esant grėsmėms, vyras viduje gali jausti didžiulę atsakomybę ir spaudimą: ar gebėsiu išlaikyti stabilumą, šaltą protą, nepasimesti ir rasti sprendimą? Toks spaudimas pavojingas, nes jis gali kelti bejėgystės ir gėdos dėl nepakankamumo jausmą, didelį vidinį stresą.

Karo grėsmė vyrą gali paskatinti susimąstyti: ar esu pasiruošęs eiti kariauti, apsaugoti savo šeimą? Daug tokių vidinių konfliktų ir dialogų gali virti.

Lietuvoje pacifizmo idėja nėra populiari, rodos, ji dar kritiškiau pradėta vertinti prasidėjus karui Ukrainoje. Be to, karas laikomas labiau vyrų, ne moterų reikalu. Ar pacifistines idėjas išpažįstantys vyrai mūsų visuomenėje laikomi nevyriškais?

M. F. Lietuvos visuomenė turi stiprią okupacijų, priespaudos, partizaninio judėjimo, kovos už nepriklausomybę atmintį. Dėl to gynyba ir pasipriešinimas mūsų šalyje dažnai laikoma moraline pareiga. Vyras, kuris nenori kariauti, gali būti matomas kaip pasyvus ar nelojalus, neatliekantis „vyro vaidmens“. Kita vertus, pacifizmas gali būti brandus ir morališkai teisingas, nes tai iš esmės yra pasipriešinimas smurtui.

D. J. Čia daug kas priklauso nuo kartos. Gimę po nepriklausomybės atkūrimo nematė karo, nežino, kas tai. Gimę dar vėliau, po 2000-ųjų, turi tėvus, kurie nepatyrė griežtos priespaudos. Toks jaunimas iš tėvų, senelių jau nebegirdi pasipriešinimo istorijų, dažno jų giminėje nėra partizanų. Tai ir lemia jų požiūrį į karą ir nenorą kariaut.

Dabar stebime gerėjančią moters padėtį visuomenėje, be to, mokslininkai akcentuoja, kad lyčių lygybė naudinga tiek moterims, tiek vyrams. Visgi, kodėl moters padėties tvirtėjimas kelia nesaugumą vyrams?

D. J. Jei vyro savivertė aukšta, stipri ir nepriklausoma moteris jo neigiamai nepaveiks. Bet jei vyras turi žemą savivertę, jis tą kompensuoja darbais ir kitais pasiekimais. Ir staiga atsiranda moteris, kuri taip pat daug pasiekusi ir stipri. Vyrui pasidaro sunku, nes griūva senasis stereotipas, kad vyras turi būti maitintojas, šeimos galva. Šiuos vaidmenis dabar gali atlikti moteris. O jei moteris dar ir uždirba daugiau, byra žemą savivertę turinčio vyro identitetas. Jis nebežino, kaip išbūti su tuo.

Yra porų, kur abu žmonės laiko vienas kitą lygiaverčiais partneriais ir jiems nesvarbu, kas uždirba daugiau, o kas mažiau. Bet Lietuvoje labai stiprus tas stereotipinis mąstymas ir jis iš vyresnės kartos vis dar stumiamas į jaunesnes kartas.

Be to, situacijos nepagerina feminizmo bendruomenėje pastebimas susipriešinimas. Esu matęs anekdotinių situacijų, kai, tarkime, diskutuojama, kas yra tikros ir netikros feministės, vienur sakoma, kad feministais gali būti vyrai, kitur jie nepriimami. Bet juk feminizmas, kaip aš suprantu, kilo, kad būtų pasiekta lyčių lygybė, kad moterys gautų balsavimo teisę ir dalyvautų priimant sprendimus.

Kaip patys sakėte – gyvename chaose, kuriame ypač sunku susigaudyti jaunam vyrui. Kokių patarimų turėtumėte? Galbūt reikia ieškoti specifinio priėjimo prie vyro?

D. J. Daug kas atsiremia į tėvą, jis yra didysis mokytojas. Bet ką daryti tiems, kurie neturi tėvo, arba santykiai su juo sudėtingi ir nesinori bendrauti?

Labai svarbu, kad vyras turėtų kitų autoritetų, kurie galėtų pabūti savotiškais gidais. Bendruomenių, kurios galėtų padėti, netrūksta: skautai, sporto klubai, vyrų grupės. Jie suteikia pavyzdį, kurio berniukui ar vyrui labai reikia.

Socialiniai tinklai nereguliuojami ir nekontroliuojami, tad jie tikrai nėra išeitis. Labai svarbu, kad berniukus, vaikinus ir vyrus buriančios organizacijos daugiau informacijos skelbtų socialiniuose tinkluose, ją pateiktų priimtina ir prieinama forma.

Jei vyras jaučiasi vienišas ir izoliuotas, prisijungus prie panašius vyrus buriančios grupės jam palengvėja. Tokių grupių struktūra sukurta taip, kad priimtų visus ir aplinka būtų saugi.

Didžiausia problema – kaip pasiekti tuos, kurie jau nuėjo į kraštutinumus, nes susidomėję ateina patys. O jei žmogus nenori keistis, jį pakeisti labai sunku. Jeigu turite draugą, kuris nuėjo į vieną ar kitą kraštutinumą, paskambinkite ir paklauskite, kaip jis gyvena, kaip jam sekasi. Galbūt pavyks į atvesti į savo kompaniją, kur buriasi kitokie žmonės. Aišku, reikės investuoti daug laiko, o ar bus verta, nežino niekas.

Kalbant apie psichoterapiją, reikia pripažinti, kad ji iš dalies sukurta pagal moteris. Kalbėjimas apie savo jausmus, gebėjimas reikšti emocijas būdingesnis moterims. Vyrai nuolat girdi: neverk, nebūk myžnius, taigi tu be boba! Bet jeigu jis nori verkti, jeigu jam skaudu ir baisu? Jo viduje atsiranda sumaištis, taigi ar jis ateis į psichoterapiją? Jie netgi bijo ateiti.

M. F. Vyrų bendrystė dažnai būna kitokia nei moterų – daugiau veiksmo, mažiau žodžių. Bet abi rūšys vienodai gilios ir reikalingos. Skiriasi tik kelias į artumą.

Prieš dvidešimt metų didelė problema buvo mažas vyrų užimtumas. Dabar turime daugybę iniciatyvų: skautus, Šaulių sąjungą, „Vyrų kalves“, tėvystės grupes. Tai svarbu, nes net jei šeimoje nėra gero tėvo pavyzdžio, berniukas gali jį rasti kitur.

Nemėgstu dalyti patarimų, bet visada sakau, kad nėra sveikatos be psichikos sveikatos. Psichikos sveikata nėra vien ligų nebuvimas. Tai gebėjimas mylėti, dirbti, žaisti. Vaikai tai moka natūraliai, o mes tai pamirštame.