Iš Danijos į Palangą. Dovana Palangos kurorto muziejui

Šiemet, minint 100-ąsias Šventosios uosto statybos darbų metines, į Palangos kurorto muziejų atkeliavo unikali dovana – 220 fotografijų, liudijančių Šventosios uosto statybą ir gyvenimą šalia jo 1930–1934 metais. Dovaną muziejui įteikė Danijos pilietė Ann Møller Nielsen, kurios tėvas Søren Møller Pedersen ir mama Margrethe Mozart (nuo 1935 m. – Pedersen) dirbo Šventosios uoste. Pora Lietuvoje gyveno keletą metų. Didžiojoje dalyje fotografijų užfiksuotas uostas ir jo statyba, žvejai, jų šeimos nariai ir buitis. Abu mėgo keliauti po Lietuvą, tyrinėti mūsų kraštą, todėl šeimos fotoalbume nugulė ir fotografijos iš Klaipėdos, Kelmės, Plungės bei kitų Žemaitijos kampelių.              

Trumpa Šventosios uosto istorija

1921 m. kovo 20 d. Tarptautinės arbitražo komisijos, sprendusios diskusinį klausimą dėl Palangos tarp Lietuvos ir Latvijos, pirmininkas Džeimsas Jangas Simpsonas paskelbė galutinį sprendimą – Palanga ir Šventoji atitenka Lietuvai. Nors Šventoji nebuvo lietuvių gyvenama teritorija, tačiau sprendimas Šventąją atiduoti Lietuvai buvo inspiruotas vizija, kad jaunai valstybei reikalingas uostas, o Šventoji dėl istorinių ir geografinių aplinkybių tam puikiai tiko. 

Pasiruošimas uosto statyboms truko dvejus metus, 1923–1924 m. 1925 m. vasario 9 d. valdžia patvirtino uosto finansavimą – 2 721 020 litų, o po poros mėnesių, balandžio 28 d., Šventojoje surengtos iškilmės, kuriose dalyvaujant tuometiniam Ministrui pirmininkui Vytautui Petruliui ir gausiam pajūrio gyventojų būriui, paskelbta uosto statybos pradžia. 

Uosto statybos darbai pradėti nuo molų – 1925 m. pastatytas pietinis, o 1926 m. – šiaurinis. Taip pat plėsta ir tvarkyta infrastruktūra: pastatyti sandėliai, meteorologijos stotis, vandens matavimo punktas, laikinas tiltas per Šventosios upę. Statomos krantinės, vykdomi dugno gilinimo ir  kopų apželdinimo darbai, įrenginėjamas sausumo kelias. Atliekami tyrimai, kurių metu siekiama nustatyti kiek ir kokios žuvies jūroje yra, kokios jos realizavimo galimybės.

Darbus sunkino gamtinės sąlygos. Ypač tuos kurie buvo vykdomi atviroje jūroje. Teko kovoti su šėlstančiu vėju ir galingomis, viską naikinančiomis bangomis, permainingomis srovėmis. Nemenku iššūkiu tapo ir darbus išmanančių specialistų trūkumas. Nors uosto statybų finansavimo pradžia buvo daug žadanti, bet kasmet skiriamos lėšos vis mažėjo. 1927 m. darbams skirta 190 000 Lt, 1928 m. – 112 000 Lt, o 1929 m. – tik 20 000 Lt.  Negelbėjo ir tai, kad statomas uostas buvo itin populiarus ir kaip lankytinas objektas. Jo atvažiuodavo apžiūrėti įvairios smalsuolių kompanijos: mokiniai, studentai, mokytojai, skautai, spaudos atstovai, visuomenės bei valdžios veikėjai. 1927 m. Šventojoje su delegacija lankėsi Lietuvos  Respublikos prezidentas Antanas Smetona.

1930 m. nuspręsta Šventosios uostą iš Susisiekimo ministerijos perduoti Finansų ministerijai. Taip tikėtasi įveikti finansavimo stygių suplanuotiems darbams užbaigti. Kaip sužinome iš to meto spaudos – Lietuvos vyriausybė, neturėdama žvejybos specialistų, kreipėsi į Danijos vyriausybę, kuri rekomendavo savo šalies žvejybos žinovą Søren Møller Pedersen. Finansų ministerija su juo sudarė 5 metų sutartį, 1930–1935 m. laikotarpiui, ir paskyrė jį Šventosios uosto administratoriumi. S. Møller Pedersen siekė reorganizuoti pajūrio žvejybą – supažindino Šventosios žvejus su tobulesniais žvejybos metodais, demonstravo jiems modernesnes, nei jų naudojamas, žvejybos priemones, organizavo jų veiklą užsienio pavyzdžiu. Žinoma, iš pradžių, vietiniai žvejai atsargiai vertino ir nepasitikėjo svetimšalio idėjomis, bet pabandę ir pamatę „naujoviškos“ žvejybos vaisius, ėmėsi darbo įrankius dirbintis pagal parodytus pavyzdžius.

S. Møller Pedersen buvo ne vienintelis danas dirbęs uoste, nes būsima jo žmona Margrethe Mozart jame taip pat dirbo technikos dizainerės pareigose. Tiesa, viso penkerių metų laikotarpio jis neišdirbo, nes 1934 m. birželio 1 d. darbo sutartis buvo nutraukta. 

Kolekcijoje – Šventosios uostas

Muziejui perduotoje kolekcijoje užfiksuoti bene svarbiausi 1930–1934 metų uosto įvykiai. Kas šių fotografijų autorius – nežinoma. Vargu, ar tai buvo kuris nors iš danų poros. Kai kurių fotografijų kadrai Lietuvos muziejininkams ir istorikams yra pažįstami. Jie publikuoti 1933 m. išleistoje Šventosios uosto statybų vadovo, pareigas ėjusio 1925–1930 metais, Jono Šimoliūno monografijoje „Šventosios uostas“. Taip pat dublikatai saugomi Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniuose. Galėjo nutikti taip, kad svarbiausiuosius Šventosios uosto įvykius sekęs fotografas, vėliau savo užfiksuotais kadrais pasidalino su S. Møller Pedersen, J. Šimoliūnu ir kitais suinteresuotais asmenimis.

Iš svarbesnių įvykių, galime išskirti fotografijose užfiksuotą, Šventosios uosto perdavimą, įvykusį 1930 m. balandžio 26–28 dienomis, kuriame dalyvavo tuometinis Šventosios uosto viršininkas J. Šimoliūnas, Finansų ministerijos Uostų perėmimo komisijos inžinierius [?] Rafaut, Finansų ministerijos atstovas [?] Leon, Finansų departamento direktorius [?] Lipčius, Ūkio departamento viršininkas K. Sruoga ir Danijos konsulas Lietuvoje Erik Andreas Biering. Perdavimo metu jie susitiko su naujai paskirtuoju uosto administratoriumi S. Møller Pedersen ir aptarė su juo visas sąlygas bei galimybes organizuoti žvejybą.

Netrukus po to, gegužės 18 d., S. Møller Pedersen suorganizavo pirmąjį žvejų susirinkimą, kuris taip pat užfiksuotas fotografijose. Jame buvo siekiama įsteigti žvejų kooperatyvą, aptarti ypač svarbius žvejams klausimus: žvejų kreditavimą ir draudimą bei žuvų prekybą. Susirinkime dalyvavo ir du atstovai iš Finansų ministerijos. 

Šeimos fotoalbume – ir neeilinės gelbėjimo operacijos vaizdai. 1931 m. birželio 21 d., dėl sudėtingų oro sąlygų – kilusios audros, Šventosios uoste, maždaug 200 m nuo molo, nuskendo žemsemė. Nors įgula ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad išgelbėtų pradėjusią skęsti žemsemę, deja, pastangos buvo nesėkmingos. Nepavykus jos turimomis priemonėmis iškelti iš vandens, iš Hamburgo uosto atplaukė specialūs gelbėjimo laivai „Griep“, „Hiev“ ir jūros buksyras. Technika prie nuskendusios žemsemės dirbo net 3 mėnesius, kol ji buvo iškelta iš smėlio, pakabinta ant lynų tarp gelbėjimo laivų ir nuplukdyta į Klaipėdos uostą, kur laivų statykloje „Schiffswerft Memel – Lindenau und cie, Eisen und Holzschiffbau, Maschinenfabrik und Giesserei” suremontuota. 

Nepalankios oro sąlygos ir audros uoste dažnai pridarydavo nemenkų nuostolių. Štai 1931 m. gruodžio 16–17 dienomis, visoje Lietuvoje siautėjo nepaprastai stipri audra. Ypač smarkiai įsisiūbavo pajūryje: vartė net didžiausius medžius, griovė gyvenamuosius namus ir daržines, statomo uosto dalis buvo sugriauta, kai kurios mašinos paskandintos. Kadruose – audros sumaigyti pietinio molo siaurojo geležinkelio bėgiai.

Viena iš svarbiausių uosto administratoriaus S. Møller Pedersen užduočių – išspręsti pagautos žuvies realizavimo problemą. Juk žuvies apdirbimas ir gaminių platinimas – kone svarbiausia žuvininkystės ūkio dalis. Kai kada žvejai sugaudavo ypač daug žuvies, bet patenkinę vietinės rinkos poreikius, likučio paprasčiausiai neturėdavo kur dėti. O toliau esančiuose miestuose ar miesteliuose būtų galėję be sunkumų parduoti. Tam tikslui 1932 m. pastatytas žuvies apdirbimo fabrikas, rūkykla. Planuota įsigyti du motorinius laivus.

1932 m. liepos pabaigoje į Šventosios žvejų uosto pabaigtuves atplaukė svečiai iš kaimyninės Latvijos. Trimis laivais aplankyti lietuvių atvyko Liepojos-Aizpūtės apskrities žvejų draugijos „Susivienijimas“ nariai. Ekskursijoje, kuriai vadovavo Liepojos jūrininkų mokyklos direktorius M. Grotinš ir latvių žvejybos instruktorius-specialistas P. Ludwigs, dalyvavo apie 40 asmenų. Šventosios uoste svečius iškilmingai ir nuotaikingai priėmė vietos žvejų draugija „Žuvėdra“, uosto administratorius S. Møller Pedersen, Kretingos apskrities valdybos narys [?] Butkus, Kretingos apskrities policijos vadas [?], inžinierius J. Šimoliūnas, Finansų ministerijos atstovas ir Latvijos konsulas Klaipėdoje Janis Riekstinš. Svečiai apžiūrėjo uostą, molus, ledaunes, upės užtvanką su šliuzu, naujai pastatytą modernią rūkyklą. Pavaišinti pusryčiais ir alučiu. Ekskursija užfiksuota fotoaparatu ir jos akimirkos gyvos išliko fotonuotraukose.

Kitos įdomybės 

S. Møller Pedersen ir jo žmonos Margrethe albume, saugomi kadrai ir iš paprasto Šventosios žvejų gyvenimo. Užfiksuota jų gyvenamoji aplinka, buitis, namai, kasdieninė veikla, darbas, pramogos. Pora keliaudama taip pat fiksavo kitus Lietuvos miestus bei miestelius, gyvenimą juose. Neatmestina galimybė, o ir didelė tikimybė, jog šių fotografijų autorius yra kuris nors vienas iš poros, arba fotografuodavo abu, pakeisdami vienas kitą.

Kolekcijoje galime patyrinėti išskirtinius kadrus iš Kelmės turgaus, kuris vyko miesto aikštėje šalia naujosios ir senosios žydų sinagogų. Vaizdeliuose – būriai žmonių, prekybininkai ir pirkėjai, parduodamos prekės ir arkliai, kinkomais vežimais. Dviejuose kadruose užfiksuota ir M. Mozart, besidominti siūlomomis prekėmis.

Keletoje fotografijų – vaizdeliai iš Plungės. Galime pamatyti žymųjį miesto simbolį – Šv. Florijoną. Taip pat statomą naująją Plungės bažnyčią, o šalia jos – senoji medinė bažnyčia ir dar grafų Zubovų laikais statyta varpinė – vienas seniausių statinių mieste.

Iš fotografijų, susidaro įspūdis, kad pora domėjosi maldos namais, religiniais simboliais. Kadruose – Šaukėnų sinagoga ir bažnyčia, atlaidų procesija. Užfiksuotas neidentifikuotos bažnyčios vidus, medinės skulptūros. Fotografuoti pakelės kryžiai ir koplytėlės.

Palangos kurorto muziejui Ann Møller Nielsen įteikta dovana – neįkainojama. Simboliška, kad net dvejus metus trukusio susirašinėjimo, dėl kolekcijos perdavimo, finalas įvyko jubiliejiniais Šventosios uosto statybos darbų pradžios metais.  Laukia tolimesni kolekcijos tyrinėjimai, paruošimas ilgalaikiam saugojimui, o ateityje ir jos pagrindu išleistas leidinys.

Parengė

Palangos kurorto muziejaus direktorė

Virginija Paluckienė