Spaudos centras
Spaudos centras
Šiandien regionuose matome nebe lėtą nykimą, o beveik sistemingą sunaikinimą. Emigracija tęsiasi, ūkininkai nustumiami nuo žemės. Užsidaro mokyklos, darželiai, bendruomenių centrai. Tai nėra atsitiktinumas – tai tiesioginės valdžios sprendimų pasekmės.
Ir nors kasmet girdime pažadus apie „regionų atgaivinimą“, realybėje matome visai ką kitą – sprendimus, kurie vienas po kito smogia tiems, kurie dar bando išlikti.
Per pastaruosius 20 metų Lietuva neteko daugiau kaip 600 tūkstančių gyventojų. O kai išvažiuoja žmonės, kartu su jais išeina:
vietiniai verslai,
ūkininkai ir šeimos ūkiai,
paskutiniai regionų šviesuliai – mokyklos, bibliotekos, pašto skyriai.
Vietoj to, kad valstybė stabdytų šį nykimą, kažkodėl dar labiau spartina per perteklinius mokesčius, dvigubą biurokratiją ir politinį abejingumą.
Pagal oficialią statistiką, apie 70 proc. valstybės biudžeto mokesčių surenka smulkūs ir vidutiniai verslai bei ūkininkai. Būtent tie, kurie kuria darbo vietas regionuose ir dar nepabėgo iš regionų.
Tačiau šiandien:
Įvedamos reformos, kurios ne stiprina, o dar labiau silpnina tuos, kurie bando išsilaikyti.
Stambieji žemvaldžiai, fondai, juridiniai asmenys toliau naudojasi išskirtinėmis lengvatomis.
O smulkieji – spaudžiami dar labiau.
Kam naudinga ši sistema? Atsakymas akivaizdus – bet ne tiems, kurie kasdien aria, stato, parduoda, augina ar kepa.
Šiandienos sistema siunčia aiškią žinutę: jei nori dirbti papildomai – pasiruošk, būsi nubaustas.
Daug smulkių ir jaunųjų ūkininkų Lietuvoje turi pagrindinį darbą, o ūkininkavimas – papildoma veikla, šeimos išlaikymas, pagarba tradicijai. Ir ką jie už tai gauna?
Du kartus moka „Sodros“ įmokas – kaip darbuotojai ir kaip ūkininkai.
Susirgus – neturi jokių papildomų garantijų.
Sumoka daugiau nei bet kas, bet grąžos – jokios.
Tai ne tik nevertina pastangų – tai tiesiog bausmė už iniciatyvą.
Valstybė šiandien:
verčia smulkiuosius ūkininkus tapti įmonėmis, kad galėtų pasinaudoti palankesniu pelno mokesčiu,
o juk daugeliui ūkininkavimas – tai ne verslas, o gyvenimo būdas arba papildomos šeimos pajamos.
Skaičiai kalba patys:
juridiniams asmenims taikomas vos 6 % pelno mokestis,
tuo tarpu smulkieji ūkininkai dažnai apmokestinami 16 % nuo pajamų.
Kur čia logika? Kur sąžiningumas?
Neseniai Žemės ūkio ministras Ignas Hofmanas pareiškė, kad žemės ūkis, norėdamas išgyventi, turės būti vykdomas tik per juridinį vienetą.
Tai reiškia, kad šeimos ūkiai, jaunieji ūkininkai, paveldėta ar natūrali ūkininkavimo forma – tiesiog netelpa į ministerijos planą.
Ar tai nėra signalas, kad smulkieji Lietuvoje jau nereikalingi? Kad Lietuvoje nyksta ne tik kaimai, bet ir visa ūkininkavimo kultūra?
Daugelyje Europos Sąjungos šalių žemę ir tik ribotai gali įsigyti:
vietiniai ūkininkai, turintys aiškų gyvenamosios vietos ir veiklos ryšį.
Lietuvoje – priešingai:
žemę be ribojimų perka įmonės, fondai, net užsienio investuotojai be jokios gamybinės veiklos,
vietiniai smukūs ūkininkai – nustumiami nuo savo žemės,
o entuziastingi jaunieji ūkininkai neturi šansų įsigyti žemės, nes pirmenybė teikiama tiems, kas jau turi daugiausia.
Žemė, miškai, kaimai – tai ne akcijos biržoje. Tai mūsų valstybės stuburas. Bet šiandien jie tampa tik „investiciniu turtu“, su valdžios palaiminimu.
🔸 Neapmokestinti gyvenamojo būsto – tai pragyvenimo būtinybė, ne prabanga.
🔸 Išsaugoti šeimos ūkius – ne visi turi tapti UAB ar ŽŪB.
🔸 Sutvarkyti mokesčių sistemą – mokesčiai neturi atimti motyvacijos dirbti.
🔸 ES parama turi keliauti ne didžiausiems, o vertę kuriantiems smulkiesiems ūkiams.
🔸 Riboti žemės ir miškų supirkimą įmonėms – tai ne akcijos, tai mūsų visų didžiausias turtas.
Šiandien Lietuvoje būti sąžiningu, dirbančiu, savarankišku žmogumi – tampa vis sunkiau. Bet kai paskutiniai žmonės išeis iš kaimo – niekas nebegrįš.
Valdantieji gali kalbėti apie „atsigavimą“, „skaitmenizavimą“ ar „inovacijas“. Bet kol žmogus, norintis dirbti ir užsidirbti, yra paliktas paskutinis eilėje, tol visa tai – tik tušti pažadai.
