J. Tamašauskienė: Pagalba žmogų pasiekia per vėlai – apie tai turime kalbėti

Rugsėjo 27-ąją Lietuvoje minima Socialinių darbuotojų diena. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentės, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro vadovės Jūratės Tamašauskienės teigimu, vienas svarbiausių socialinio darbo klausimų šiandien – ar socialinio darbuotojo profesinis vaidmuo netampa pernelyg siauras.

„Bendruomenėje tarsi tapome socialinių paslaugų poreikių vertintojais. Tuo tarpu socialinis darbuotojas nėra vien žmogus, kuris nustato, kokios paslaugos žmogui reikia. Jo darbas turėtų prasidėti gerokai anksčiau – nuo gebėjimo pamatyti, kurioje bendruomenės vietoje atsiranda problema“, – sako J. Tamašauskienė.

Jos teigimu, socialiniai darbuotojai universitetuose įgyja platų profesinių žinių pagrindą, tačiau praktikoje ne visada turi pakankamai laiko ir galimybių šias žinias panaudoti darbui su žmogumi ir bendruomene. „Jei didžiąją laiko dalį skiriame poreikiams įvertinti, dokumentuoti ir paslaugoms organizuoti, kada lieka laiko pačiam socialiniam darbui?“, – klausia Jūratė.

Prevencija – ne tik paslauga, bet ir požiūris

Lietuvoje prevencinės socialinės paslaugos yra įtvirtintos socialinių paslaugų sistemoje. Tarp jų numatyta potencialių socialinių paslaugų gavėjų paieška ir darbas su bendruomene. Tačiau oficialūs duomenys rodo, kad 2026 m. pradžioje darbą su bendruomene teikė 24 iš 60 savivaldybių, kai prieš dvejus metus tokių savivaldybių buvo 30.

„Jeigu kalbame apie socialinio darbo stiprinimą, turime klausti, kas vyksta su pačia prevencijos kultūra. Ar bendruomenės telkimas savivaldybėse iš tiesų yra laikomas būtina socialinio darbo dalimi, ar jis lieka tuo, ką galima daryti tada, kai lieka laiko?“, – situaciją komentuoja J. Tamašauskienė.

Pasak jos, prevencija prasideda ne nuo žmogaus prašymo suteikti paslaugą, o nuo gebėjimo pastebėti situaciją anksčiau. Tam socialiniam darbuotojui reikia pažinti savo teritoriją ir joje gyvenančius žmones.

„Socialinis darbuotojas turėtų žinoti savo bendruomenę ne tik pagal tuos žmones, kurie jau yra paslaugų gavėjai. Jis turėtų matyti ir tuos, kurie dar niekur nesikreipė, tačiau gali būti pažeidžiami ir ateityje susidurti su rimtomis problemomis“, – pabrėžia J. Tamašauskienė.

Tokį požiūrį ji vadina bendruomenės socialiniu „skenavimu“ – gebėjimu pamatyti ne tik jau įvardytas problemas, bet ir ankstyvus jų požymius. „Kodėl pas žmogų ateiname tada, kai jam jau reikia globos? Kodėl neateiname anksčiau, kai galbūt užtektų visai nedidelės pagalbos, kad žmogus galėtų toliau gyventi savarankiškai?“, – klausia ji.

Kas pastebi žmogų, kurio nėra sistemoje?

„Įsivaizduokime 90-metę moterį, gyvenančią vieną, nesikreipiančią pagalbos ir dar nepatenkančią į socialinių paslaugų sistemą. Kas turėtų ją pastebėti ir kuriuo momentu? Jeigu žmogus pats neateina, tai dar nereiškia, kad jam nereikia pagalbos“, – sako J. Tamašauskienė.

Pasak jos, tokiose situacijose išryškėja ir pačios sistemos spraga: žmogus gali likti nepastebėtas vien todėl, kad pats nėra aktyvus.

„Socialinis darbuotojas turi turėti galimybę matyti savo bendruomenę – žinoti, kas joje gyvena, kas susiduria su didesniais gyvenimo sunkumais ir kam kyla rizika likti vienam su savo problemomis“, – teigia ji.

Prevencinis darbas neatsiejamas ir nuo bendradarbiavimo su kitais specialistais. Socialinės problemos retai apsiriboja viena sritimi – žmogaus situacija gali būti susijusi su sveikata, būstu, saugumu, pajamomis, šeimos santykiais ar kitomis aplinkybėmis. Todėl vienas specialistas gali matyti tik dalį situacijos.

Grigiškės rodo, kad prevencinis modelis įmanomas

Prevencinis socialinis darbas nėra vien teorinė idėja. Grigiškėse Vilniaus miesto socialinių paslaugų centro atvejo vadybininke dirbanti Modesta Balčiūnaitė kuria pagalbos tinklą, kuris remiasi ne vien individualių atvejų sprendimu, bet ir bendruomenės telkimu.

„Į šį tinklą jau įsitraukė mokyklų, seniūnijos, bendruomeninių šeimos namų, žmonių su negalia draugijos, meno mokyklos atstovai, taip pat verslo sektorius. Esminė jo dalis – ne tik susitikti tada, kai atsiranda problema, bet iš anksto susitarti, kaip ją atpažinti ir kur žmogų nukreipti pagalbos“, – pasakoja Modesta.

Tokio darbo rezultatas – didesnis specialistų tarpusavio pasitikėjimas ir geresnis keitimasis informacija bendruomenėje. Žmonės, dirbantys skirtingose institucijose, gali greičiau pastebėti nerimą keliančius pokyčius ir žinoti, kur kreiptis, užuot laukę, kol situacija taps krize.

Modesta pabrėžia, kad kuriant tokį tinklą svarbus ne tik profesinis pasirengimas. Reikia smalsumo, gebėjimo mokytis iš nesėkmių ir, visų pirma, diplomatijos – mokėjimo kalbėtis su skirtingais žmonėmis ir institucijomis ne ieškant kaltų, o ieškant sprendimo.

„Pirmosios mūsų iniciatyvos prasidėjo nuo nesėkmės – pakvietėme Grigiškių gyventojus į susitikimą, tačiau neatėjo nė vienas žmogus. Patirtis auga iš tūkstančio nesėkmių“, – dalijasi Modesta ir priduria, kad būtent tokia patirtis padeda suprasti, kad bendruomenės telkimas nėra vienkartinis projektas ar formalus susitikimas. Ryšiai kuriami palaipsniui, o pasitikėjimas atsiranda tada, kai žmonės mato, kad bendradarbiavimas padeda spręsti realias situacijas.

Sutelktas pagalbos tinklas svarbus ir pačiam socialiniam darbuotojui. Prevencinis darbas negali būti vieno žmogaus atsakomybė – kai socialinis darbuotojas gali remtis kitų specialistų žiniomis ir pagalba, jis pats nelieka vienas spręsdamas sudėtingas situacijas. Kartu taip kuriamas ir atsparesnis pagalbos mechanizmas, kuris nepriklauso nuo vieno darbuotojo ir gali veikti jam pasitraukus.

Nuo „poreikių vertinimo“ prie bendruomenės pažinimo

Grigiškių patirtis rodo, kad prevencinis socialinis darbas gali būti kuriamas vietoje, tačiau skirtingos savivaldybės susiduria su skirtingomis situacijomis, bendruomenių problemomis ir turimais ištekliais. Todėl vieno universalaus prevencinio darbo modelio visoms savivaldybėms nėra.

Kartu tai kelia klausimą, kaip sudaryti sąlygas socialiniams darbuotojams tokį darbą organizuoti savo bendruomenėse – ne primesti vienodą schemą, o suteikti metodinių žinių, priemonių ir erdvės veikti pagal konkrečios teritorijos poreikius.

Būtent ši praktikos spraga paskatino Profesinių kompetencijų tobulinimo centrą imtis atskiros prevencinių paslaugų telkimo temos. PKTC ekspertai parengė mokymų programą, skirtą prevencinių paslaugų telkimui. Pagal šią programą centro specialistai vyks į savivaldybes ir kartu su socialinių paslaugų skyrių darbuotojais diskutuos, kaip prevencinį darbą organizuoti konkrečioje savivaldybėje.

Tikslas – ne pasiūlyti vieną receptą visiems, o padėti savivaldybėms atrasti savo autentiškos bendruomenės pažinimo ir prevencinio darbo būdus.

„Turime pereiti nuo klausimo „kas jau atsitiko?“ prie klausimo „kas vyksta mūsų bendruomenėje?“. Tam reikia ne tik kitokio socialinio darbuotojo darbo, bet ir savivaldybės požiūrio – turi būti aišku, kad bendruomenės pažinimas yra ne papildoma veikla, o socialinio darbo dalis“, – sako J. Tamašauskienė.

Jos teigimu, tam reikalinga ir nuosekli specialistų edukacija – ne vien apie tai, kokios paslaugos egzistuoja, bet ir apie tai, kaip atpažinti ankstyvus problemų požymius, kaip bendradarbiauti ir kaip apie pastebėtus sunkumus kalbėti taip, kad informacija padėtų žmogui, o ne taptų dar viena institucine procedūra.

Ar užtenka geriau sujungti paslaugas?

Šis klausimas tampa ypač aktualus dabar, kai Lietuvoje vyksta sveikatos ir socialinės apsaugos sistemų pokyčiai – rengiamas ilgalaikės priežiūros modelis, kuriuo siekiama geriau integruoti socialines ir sveikatos priežiūros paslaugas.

Pasak J. Tamašauskienės, paslaugų integracija yra svarbi, tačiau kartu būtina kalbėti apie tai, kaip žmogus apskritai patenka į pagalbos sistemą. „Ar užtenka geriau sujungti paslaugas, jeigu žmogų sistema pasiekia tik tada, kai jam jau reikia intensyvios ir brangios pagalbos?“, – klausia ji.

Kai žmogus pagalbos sulaukia tik tada, kai problema jau įsisenėjusi, kyla klausimas ne tik apie konkrečios paslaugos prieinamumą, bet ir apie pačios sistemos veikimo logiką: ar pagalba organizuojama tada, kai jos labiausiai reikia, ar tada, kai problemos jau tapo pakankamai didelės, kad jų nebegalima ignoruoti?

„Jeigu norime kalbėti apie prevenciją, neužtenka pakeisti paslaugų išdėstymą ar geriau jas tarpusavyje sujungti. Turime keisti ir darbo organizavimą taip, kad socialinis darbuotojas turėtų galimybę skirti dėmesio žmogui ir bendruomenei bei anksčiau atpažinti problemas“, – teigia J. Tamašauskienė.

---

Straipsnį paruošė Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centras (PKTC). 

PKTC įkurtas Lietuvoje 2022 m. siekiant vystyti inovatyvias socialinių paslaugų teikimo praktikas. Centro funkcijas vykdo Lietuvos socialinių darbuotojų asociacija 2025-2027 m. įgyvendindama projektą „PKTC: Inovatyvūs kompetencijų sprendimai“. Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Apie PKTC: facebook.com/pktcentras ir pktc.lt