Spaudos centras
Spaudos centras
„Labai keista savo pirmąją mokytoją vadinti kolege", – sugrįžusi į savo mokyklą, kurioje pati prieš 17 metų, būdama pirmokė, pradėjo mokymosi kelią, prisipažįsta Greta Jarašūnaitė. 24-ejų metų pradinių klasių mokytoja, šiandien tituluojama jauniausia Panevėžio rajono pedagoge, savo kasdieniu darbu griauna nusistovėjusius stereotipus apie mokytojo profesiją ir sako, kad mes pernelyg dažnai esame linkę apie viską kalbėti negatyviai.
Nors dauguma anuomet ją atkalbinėjo nuo pedagogikos ir sakė „nekvailiok", šiandien ji kaip niekada džiaugiasi savo apsisprendimu. „Kai šiandien, dienos pabaigoje, atsisveikinau su savo mokiniais, jie man pasakė, kad norėtų, jog savaitgalis būtų viena diena, o ne dvi, nes labai pasiilgsta manęs, kaip mokytojos. Tokiais momentais, nepaisant visų iššūkių, kuriuos tenka įveikti kasdieniame darbe, žinau, kad mano pasirinkimas buvo teisingas", – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos švietimo vadybos magistrantė.
Jos didžiausias autoritetas ir pavyzdys
Nebuvo kažkokio svarbaus, viską lemiančio įvykio gyvenime, dėl ko būtų pasirinkusi būtent pedagogiką – G. Jarašūnaitė šiandien svarsto, kad, matyt, sprendimas tapti mokytoja brendo po truputį, visus tuos mokymosi Panevėžio rajono Piniavos mokykloje-darželyje metus.
Labiausiai ją įkvėpė jos pirmoji mokytoja, tapusi didžiausiu jos autoritetu ir pavyzdžiu. Nors vėliau, kaip ir daugeliui jaunų žmonių, jai teko išgyventi abejonių laikotarpį, pašaukimas niekur nedingo.
„Vienu momentu buvau suabejojusi, nes daug kas atkalbinėjo ir vis kartojo „nebūk mokytoja, nekvailiok". Galvojau apie ekonomiką, finansus, visiškai kitą sritį, bet vyresnėse klasėse noras tapti mokytoja vis stiprėjo. Galiausiai, bebaiginėjant mokyklą, jau niekur kitur savęs neįsivaizdavau. Ir dabar, nors būna sunkių dienų, savęs kažkur kitur neįsivaizduoju", – sako G. Jarašūnaitė.
Įdomu tai, kad iš Gretos klasės net trys bendraklasės tapo pedagogėmis. „Akivaizdu, kad didžiausią įtaką mums visoms padarė mūsų mylima pradinių klasių mokytoja", – neabejoja ji.
Sugrįžimas į mylimą mokyklą
Kai atėjo laikas rinktis, kur pradėti savo profesinį kelią, Greta nesudvejojo – norėjosi grįžti ten, kur viskas ir prasidėjo.
„Mano širdy visada ruseno svajonė čia sugrįžti. Man, kaip vaikui, čia buvo labai gera. Mano mokykla man visada buvo saugi ir draugiška erdvė, kur norisi būti, tad tas jausmas ir asociacijos tebeišlikusios", – pasakoja jaunoji mokytoja, prisimindama, kaip po studijų Kaune grįžo į Panevėžio rajoną.
Sugrįžimas buvo kiek neramus, nes teko grįžti su nauju amplua – šioje mokykloje ji jau buvo nebe mokinė, o mokytoja, kolegė. „Labai keistas jausmas savo pirmąją mokytoją vadinti kolege", – pripažįsta ji.
Iš pradžių ši situacija buvo neįprasta ne tik jai, bet ir aplinkiniams: „Pirmomis dienomis ar savaitėmis visi žiūrėjo į mane kaip į vaiką, kurį mokė, augino, auklėjo, kuris čia šokdavo, sportuodavo, dainuodavo, dalyvaudavo mokyklos renginiuose. O dabar aš turiu savo vaikus – savo pirmuosius ugdytinius, pradinių klasių mokinius. Iš pradžių visiems buvo juokinga ir keista, girdėdavau pajuokavimų, kad mane pačią galima supainioti su mokiniais".
Iššūkių netrūksta, ypač pradžioje
Kaip ir dauguma pradedančiųjų, mokykloje Greta susidūrė su nemažais iššūkiais. Pirmiausia koją kišo patirties stoka. Pradžia buvo sunki, nes, rodės, net neaišku, nuo ko pradėti, ko griebtis.
Iššūkių kėlė ir aplinkinių lūkesčiai. „Skambi ta etiketė, kad esu jauniausia Panevėžio rajono mokytoja. Atrodė, visi laukia tos jauniausios mokytojos ir tikisi kažkokių stebuklų, kurių iš tiesų nėra. Ugdymo procesas mano klasėje vyksta įprastai, kaip ir visur kitur", – sako Greta.
Per pirmuosius darbo metus Greta suformavo savo, kaip mokytojos, tapatybę, nors ji skiriasi nuo to, ką įsivaizdavo studijų metais.
„Aš visada galvojau, kad darbe būsiu visiškai rami, kruopščiai planuosiu darbus ir nuosekliai juos atliksiu, nepailsdama dirbsiu dieną ir naktį, ką, beje, iš pradžių ir dariau, bet galiausiai įvyko lūžis – tam tikru momentu supratau, kad gyventi vien darbu negaliu", – atvirai sako pašnekovė.
Ji save apibūdina kaip reiklią ir jautrią mokytoją, kuriai rūpi kiekvieno mokinio sėkmė. Nepaisant reiklumo, jos santykis su mokiniais ypatingas, o tai patvirtina ir vaikų žodžiai apie norą, kad savaitgaliai būtų trumpesni, jog greičiau galėtų grįžti į mokyklą.
Svarbiausia – santykiai su vaikais ir tėvais
Per 17 metų, nuo tada, kai Greta pati buvo pirmokė, mokykla pasikeitė neatpažįstamai.
„Kai aš mokiausi, rodės, viskas buvo paprasta ir elementaru – turėjome žalią lentą su kreida, suolus, standartinę aktų salę, valgyklą. Dabar ta pati mokykla gerokai modernesnė – yra atskiri logopedo ir specialiojo pedagogo kabinetai, didelė sporto salė su begalė pačių įvairiausių priemonių, valgykloje galima rinktis iš kelių patiekalų, visose klasėse yra išmaniosios lentos, pamokos vyksta ne tik klasėse, bet ir nuotoliu, tad klasėje turime kamerą, mikrofonus, viskas kitaip", – pasakoja ji.
Nuo pat pirmųjų darbo dienų mokykloje Greta suprato, kad sunkiausia – ne darbas su vaikais, o papildomas darbas i su tėvais: „Su vaikais yra lengviau, nes jie kiekvieną dieną keliauja toje kelionėje kartu. Nuo pat pirmos dienos įsivedi taisykles, ir vaikams viskas yra lengviau bei aiškiau. O tėvai, kurie mūsų kasdienybės nemato, kartu nebūna, lieka tarsi nuošalyje, nepaisant to, kad jie ugdymo procese aktyviai dalyvauja, domisi savo vaikais ir tuo, kaip jiems sekasi. Bet jie juk nedalyvavo pamokoje, to nepatyrė, nebuvo kartu ir daug ko nežino, tad natūralu, kad jiems kyla begalė klausimų, tad po pamokų jiems turiu atsakyti".
Bendraudama su tėvais, kurdama ir stiprindama tarpusavio ryšį, Greta išmoko svarbią pamoką apie ribų brėžimą ir vaikams, ir tėvams, taip pat ir pačiai sau: „Mes daug kalbame apie ribų brėžimą vaikams, tėvams, bet kažkodėl nekalbame apie tai, kad ir mokytojai turi nusibrėžti ribas sau patiems – kad grįžęs namo nebegalvotum apie tai, kokius klausimus ir rūpesčius palikai klasėje, nes kitaip gali grėsti perdegimas".
Kalbėti ne tik apie tai, kas baisu, bet ir kas prasminga
Baigusi pradinio ugdymo pedagogikos ir ankstyvosios užsienio kalbos mokymo bakalauro studijas, Greta nusprendė tęsti mokslus – pasirinko švietimo vadybos magistrantūrą VDU. Jaunoji mokytoja sako, kad tai buvo pragmatiškas sprendimas, nes norėjo ir dirbti, ir studijuoti, o tai lengviau įgyvendinama, kai paskaitos vyksta nuotoliu.
Kalbėdama apie jaunų pedagogų trūkumą, Greta pabrėžia, kad viešojoje erdvėje dažnai dominuoja negatyvios žinutės. Dažnai eskaluojama, kad niekas nenori būti mokytojais, mokytojų trūksta visur, atrodo, visur vyrauja neigiamas fonas.
G. Jarašūnaitė įsitikinusi, kad reikia daugiau iniciatyvų, skatinančių jaunus žmones rinktis pedagogo profesiją: „Norėčiau, kad tos teigiamos pusės būtų daugiau. Labai svarbus kalbėjimas su jaunais žmonėmis apie tai, kad visur yra visokių problemų, kiekviename darbe yra sunkumų, bet yra ir gerų, smagių, prasmingų dalykų. Skatinu ne tik jaunus pedagogus, bet ir patyrusius mokytojus dalintis savo patirtimi, plačiai pasakoti ne tik apie tai, kad kažkas baisu, negerai, kažko trūksta, bet kalbėti apie gerąją, prasmingąją šio darbo pusę".