Spaudos centras
Spaudos centras
Lapkričio 22 d. Valstybinės kultūros paveldo komisijos organizuotame renginyje valstybinių institucijų ir JAV lietuvių bendruomenės atstovai keitėsi idėjomis kaip išsaugoti Lietuvai reikšmingą paveldą Amerikoje. Ypatingas dėmesys skirtas svarbiausių objektų sąrašo sudarymui, pokario išeivių kurtai architektūrai ir meno kūrinių likimui. Dalyviai identifikavo reikalingiausius darbus ne tik JAV, bet ir kitose šalyse.
Dalyvius Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir nuotoliu iš Amerikos prisijungusius diasporos atstovus sveikinusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė dr. Vaidutė Ščiglienė pasidžiaugė, kad renginyje „Lietuvai reikšmingas paveldas Amerikoje: kaip (iš)saugoti?“ dalyvauja svarbiausių Lietuvos institucijų atstovai, o tai rodo glaudų bendradarbiavimą siekiant pokyčių Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo srityje. Pirmininkė teigė, kad Lietuvai reikšmingas paveldas užsienyje prisideda ir prie kitų svarbių tikslų – tautinės tapatybės, savos kultūros ir istorijos puoselėjimo. „Norime kad visi lietuviai, tiek gyvenantys Lietuvoje, tiek kitose šalyse, pažinotų, saugotų, didžiuotųsi savo paveldu, kuris randasi ne tik Lietuvoje, bet ir yra išsibarstęs po visą pasaulį“ – sakė V. Ščiglienė. Kaip priminė pirmininkė, dar 2004 m. Paveldo komisija parengė sprendimą dėl Lietuvai reikšmingo nekilnojamojo kultūros paveldo, esančio užsienyje atpažinimo principų ir kriterijų, o 2016 m. sukurta duomenų bazė U-Paveldas. Taip pat 2023 m. priimtas Paveldo komisijos sprendimas „Dėl Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo, esančio užsienyje, apsaugos politikos“. Šiemet įvyko proveržis – JAV lietuvių bendruomenė patikslino svarbiausio išlikusio lietuviško paveldo Amerikoje sąrašą, kurio ekspertinį vertinimą atliko ir Paveldo komisija. Tikimasi greitu metu šį sąrašą su Užsienio reikalų ministerijos pagalba perduoti JAV institucijoms, taip užtikrinant geresnę šių objektų apsaugą.
JAV lietuvių bendruomenės Krašto valdybos pirmininkas Arvydas Urbonavičius teigė, kad jau daugiau nei 150 metų už Atlanto buvo kuriama ne kita, o ta pati Lietuva, vedama meilės ir nostalgijos savam kraštui. Pirmininkas teigė, kad be gausaus nekilnojamojo lietuviško paveldo, dar daugiau yra Amerikos lietuvių žodinio paveldo – knygų, laikraščių, laiškų. Lietuvos Respublikos Ministrės Pirmininkės patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė pabrėžė, jog svarbu nesustoti ties JAV bei lietuviško paveldo išsaugojimo iniciatyvas rengti ir kitose šalyse.
Paveldo komisijos pirmininkė V. Ščiglienė akcentavo pirminę problemą – Lietuvos paveldas užsienyje yra mažai tyrinėtas ir mažai žinomas ne tik Lietuvos piliečiams gyvenantiems Lietuvoje, bet ir diasporos atstovams. Todėl pirmoji užduotis prieš pradedant saugoti yra inventorizacija ir aprašymas. V. Ščiglienė pasakojo, kad kilo mintis paveldo objektus pristatyti per istorijas apie menininkus ir jų kurtus objektus. Taip gimė projektas „Lietuvos tarpukario modernizmo mokykla ir jos tęstinumo ženklai pasaulio žemėlapyje (duomenų bazės U-PAVELDAS aktualizavimas naujais naratyvais ir sklaida)“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba. Projekto metu Paveldo komisijos administruojamas Lietuvai reikšmingo paveldo užsienyje žemėlapis upaveldas.ltuvo papildytas objektais ir aprašymais, susijusiais su tarpukario kūrėjų veiklos tąsa užsienyje, daugiausia JAV. Projekto metu bendradarbiauta su menotyrininkais ir architektūros istorikais, o daugelio išeivių iš tarpukario Kauno kūryba naujai aktualizavosi šį rudenį, kuomet UNESCO patvirtino Kauno modernizmą pasaulio paveldo dalimi.
Renginyje pranešimą apie lietuvių Amerikoje kurtą architektūrą skaitęs architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis akcentavo, kad mažiausiai žinomas lietuviškasis paveldas sukurtas XX a. pirmoje pusėje. Pavyzdžiui Kaune klestėjusio Art Deco stiliaus pastatą kol kas rasime tik Čikagos lietuvių kapinėse. Tačiau, kaip pastebėjo V. Petrulis, po Antrojo pasaulinio karo į JAV persikėlė vos ne visas tarpukario Kauno architektų elitas, kuris čia aktyviai tęsė savo veiklą. Net tie architektai, kurie mokslus baigė jau Amerikoje, savo kūryboje neatsisakė sąsajų su Lietuva. Architektūros istorikas išskyrė bažnyčias, mokyklas, kultūrinės paskirties ir gyvenamosios paskirties pastatus, paminklus, kapines ir net neįgyvendintus projektus, kaip Lietuvai reikšmingą paveldą JAV. Kaip teigė architektūros istorikas, „antrabangininkų“ architektūra – tai šaltojo karo liudijimas. Lietuvių išeiviai stengėsi projektuoti tokius pastatus, kurie turėtų ne tik estetinę vertę, bet ir siųstų politinę žinią – priminti, kad Lietuva yra okupuota.
JAV lietuvė menotyrininkė Viktorija Kašubaitė-Matranga atskleidė lietuviško meninio paveldo paieškų, atradimo, išsaugojimo ir išlaikymo istorijas. Kaip pavyzdžius pateikusi lietuvių menininkų kurtus kūrinius ne tik savo bendruomenės bažnyčioms, bet ir kitiems užsakovams – kaip kad Adolfo Valeškos vitražą Čikagos Rodfei Zedek sinagogoje, kuris per rekonstrukciją buvo kruopščiai išrinktas ir perkeltas. Taip pat V. Kašubaitė pasidalino naujausiomis žiniomis dėl buvusio lietuvių kino teatro „Romuva“ pastato, kurį šiuo metu įsigijo JAV šou verslo atstovai, tačiau lietuvišką iškabą ir architektūrinius sumanymus išsaugojo. Amerikos lietuvė taip pat pateikė konkrečius pasiūlymus kaip geriau rūpintis lietuvišku paveldu Jungtinėse Valstijose: suorganizuoti daugiau savanorių tvarkyti JAV archyvus, sudaryti JAV lietuviams gaires kaip aprašyti meno kūrinius, kuo daugiau skaitmenizuoti – ypač dokumentus, laiškus, kas būtų labai svarbu ateities tyrinėtojams. Taip pat kurti lietuvių paveldo Amerikoje žemėlapius, padėti Amerikos lietuviams genealoginėse paieškose, kurti daugiau leidinių apie Lietuvą taisyklinga anglų kalba, nuolat informuoti lietuvių diasporą apie būtinybę prieš išmetant daiktus ar archyvus pasitarti – galbūt jie yra labai svarbūs lietuvių istorijai Amerikoje. V. Kašubaitė akcentavo bendradarbiavimo tarp specialistų, asmeninių kontaktų ir ryšių su kitomis tautomis svarbą, tarpusavio konkurencijos žalingumą. Pavyzdžiui dabar daugelyje Amerikos lietuvių statytų bažnyčių religinį gyvenimą organizuoja ir pastatus išlaiko ispanakalbių bendruomenės, tuo pačiu išsaugodamos ir lietuvybės ženklus jose. Su jomis būtina bendradarbiauti.
Renginyje kalbėjęs architektas-restauratorius, JAV lietuvių bendruomenės paskirtas atstovas į Jungtinę kultūros paveldo komisiją Danius Glinskis pabrėžė būtinybę kuo skubiau perduoti institucijoms Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo sąrašą JAV, nes išlikimo grėsmė yra pakibusi ir virš vieno seniausių Niujorko lietuvių pastatų – „Susivienijimo Lietuvių Amerikoje“ būstinės. Tuo pačiu reikalingas darbas su naujaisiais lietuviško paveldo objektų savininkais, ypač tais, kurie net nežino, kad įsigijo lietuviams svarbų objektą. Kaip papildoma paskata, būtų naudingas specialus fondas, tokiems savininkams padedantis prižiūrėti lietuvišką paveldą. D. Glinskis akcentavo, kad labai svarbus tarpininkavimas tarp JAV federalinės valdžios ir atskirų valstijų institucijų. Taip pat reikalingos nuolatinės tolesnės diskusijos dėl lietuviško paveldo Amerikoje išlikimo.
Užsienio reikalų ministerijos Komunikacijos ir kultūrinės diplomatijos ambasadorė ypatingiems pavedimams Gitana Grigaitytė džiaugėsi, kad patvirtinta Lietuvai reikšmingo paveldo užsienyje klausimus spręsianti darbo grupė, o ateityje galima tikėtis ir lietuviško paveldo užsienyje strategijos. Pasak G. Grigaitytės, jos apklaustos Lietuvos atstovybės užsienyje išskyrė lietuviškų bažnyčių problemą. Dažniausiai šie pastatai priklauso ne bendruomenėms, todėl ir sprendimai dėl jų ateities priimami kitų. Problemos mastą įrodo Čikagos pavyzdys – iš čia buvusių 13 lietuviškų bažnyčių, vos viena liko lietuvių bendruomenės rankose. Ambasadorė išskyrė ir atminimo lentų klausimą – pavyzdžiui nuo Volstrite esančio pastato sienos dingo atminimo lenta Aleksandrui Karoliui Kuršiui, pirmajam lietuviui Amerikoje. Pastatas privatus, todėl galimybės atminimo lentą sugrąžinti yra ribotos. Kita paliesta problema yra apleistos lietuvių kapinės, ypač anksčiau gausiai lietuvių gyvenamuose angliakasių miesteliuose Pensilvanijos valstijoje. Laimei atsiranda tokių projektų kaip „Šaknys“, kuriuose jaunoji Amerikos lietuvių karta tvarko apleistas senąsias kapines. Iniciatyvų ir lėšų prižiūrėti lietuvišką paveldą trūksta ne tik Amerikoje, bet ir kitur. Kaip pasakojo G. Grigaitytė Juozo Zikaro „Laisvės“ skulptūros kopija Brazilijoje, San Paule reikalauja atnaujinimo, o Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos pastatui – senovinei piliai, reikalinga renovacija. Ambasadorė kėlė ir kilnojamojo paveldo paieškos klausimus, galimybes jį susigrąžinti į Lietuvą. Kaip pavyzdį diplomatė pateikė Lenkijos pavyzdį, kur šia veikla užsiima specialus padalinys Kultūros ministerijoje. G. Grigaitytės nuomone, svarbiausi yra lietuvių bendruomenių lyderiai, nes iš Lietuvos į visas šalis nuolat važiuoti ir organizuoti procesus yra sudėtinga.
Lietuvos Respublikos kultūros viceministras Rimantas Mikaitis atkreipė dėmesį, kad Lietuva dar nėra sudariusi iš Lietuvos išvežtų vertybių sąrašo. Įdomu tai, kad šią vasarą Lietuva išrinkta UNESCO nelegalaus kultūros vertybių įvežimo, išvežimo ir nuosavybės teisės perdavimo uždraudimo konvencijos pagalbinio komiteto nare. Paradoksalu, bet konkurse dėl šios vietos Lietuva nugalėjo ne ką kitą, o Rusiją. Pasak ministro ši aplinkybė galbūt galėtų priminti šio Lietuvai reikšmingo paveldo užsienyje sąrašo sudarymo svarbą. Pasak kultūros viceministro, Lietuvai reikšmingas kultūros paveldas užsienyje turi būti ne projektinis darbas, o tapti nuolatine sisteminga įvairių institucijų veikla.
Pasak renginyje dalyvavusio Lietuvos Respublikos Seimo Kultūros komiteto pirmininko prof. Vytauto Juozapaičio, Lietuvos balsas šiuo metu labiau girdimas karo Ukrainoje kontekste. Lietuviško paveldo Amerikoje sąrašui pavyzdys galėtų būti JAV gyvenančioms bendruomenėms svarbaus paveldo Lietuvoje sąrašas, kuris yra labai išsamus ir Lietuvos institucijų jau patvirtintas. V. Juozapaitis minėjo ir unikalią Čikagos lietuvių operą, egzistuojančią iki šios dienos, taip pat būtinybę skaitmeninti lietuviškas knygas, dokumentus ir archyvus ne tik JAV, bet ir kitose šalyse. Parlamentaras priminė ir anksčiau siūlytą idėją Jono Muloko projektuotą koplytstulpį pastatyti prie Seimo. Tokiu būdu išeivių paveldas iš Amerikos simboliškai sugrįžtų į Lietuvą.
Ministrės Pirmininkės patarėja kultūros klausimais dr. Gabrielė Žaidytė teigė, kad lietuviškas paveldas užsienyje yra kaip kalnai – kol kas matome tik jo viršūnes ir reikės daugelio metų, kad susitvarkytumėm. Pasak G. Žaidytės svarbu lietuvišką paveldą interaktyviame žemėlapyje perteikti ir per asmenines istorijas, nuotraukas, kurios padėtų geriau suprasti lietuvių bendruomenės ryšį su tuo paveldo objektu. Reikalinga kuo spartesnė paveldo objektų inventorizacija, o ypatingai – žmonių prakalbinimas, nes pasakojimai sparčiai nyksta kartu su išeinančia diasporos karta.
Užbaigdama renginį dr. Vaidutė Ščiglienė teigė, kad Paveldo komisija džiaugiasi sumanymais, kurie nelieka popieriuje, o įvyksta realybėje. Jau sudaryta Lietuvai reikšmingo paveldo užsienyje darbo grupė, o ateityje laukia strategija. Paveldo komisijos balsas įgauna svorį. Tačiau pati svarbiausia – inventorizacija, nes turime žinoti kas mums vertinga ir ką norime saugoti. Kiekvienas projektas turi pradžią ir pabaigą, o norėtųsi, kad visuomenei būtų užtikrintas šio Lietuvai reikšmingo paveldo užsienyje pažinimas – reziumavo V. Ščiglienė.
Pilną renginio įrašą galite peržiūrėti čia
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais.