Judėti be skausmo įmanoma: kaip šiandien gydomos pažengusios čiurnos sąnario ligos

Čiurnos sąnarys – vienas svarbiausių žmogaus apatinės galūnės sąnarių, leidžiantis laisvai vaikščioti, bėgti ar išlaikyti pusiausvyrą. Tačiau laikui bėgant, dažniausiai – po patirtų traumų ar dėl rimtų ligų, šis sąnarys gali pradėti greitai dėvėtis. Tuomet išsivysto čiurnos sąnario artrozė – progresuojanti liga, galinti reikšmingai pabloginti gyvenimo kokybę.

Apie tai, kaip atpažinti šią ligą ir kokias gydymo galimybes šiandien siūlo moderni medicina, pasakoja medicinos centro „Northway“ Vilniuje ortopedas traumatologas dr. Aleksas Makulavičius, turintis ilgametę patirtį atliekant sudėtingas pėdos ir čiurnos operacijas.

Kas yra čiurnos sąnario artrozė?

Pasak gydytojo, čiurnos sąnario artrozė, užsienio literatūroje vadinama osteoartritu, yra degeneracinė liga, kurios metu pažeidžiama sąnario kremzlė, formuojasi kaulinės išaugos (osteofitai), o sąnariniai paviršiai susiaurėja ir sunyksta. Dėl šių pokyčių judesiai tampa riboti ir skausmingi, o pats sąnarys vis mažiau funkcionalus.

Dažniausiai ši liga pasireiškia skausmu po fizinio krūvio, sąstingiu, patinimu, sumažėjusia judesių amplitude ir nemaloniu sąnario strigimo jausmu. Ligai progresuojant skausmas gali varginti ne tik judant, bet ir ramybės metu, o sąnarys ilgainiui tampa beveik nejudrus.

Dažniausia priežastis – traumos

Skirtingai nei kitų sąnarių artrozė, čiurnos sąnario pažeidimai dažniausiai yra susiję su anksčiau patirtomis traumomis. „Apie 70 proc. atvejų čiurnos sąnarys prarandamas dėl potrauminių priežasčių – lūžių, dėl kurių nukenčia sąnario paviršių kongruencija (suderinamumas) ir raiščių plyšimų, lemiančių lėtinį nestabilumą. Tai dažniausiai nėra natūralus nusidėvėjimas, kaip dažnai būna su kelio ar klubo sąnariais“, – aiškina dr. A. Makulavičius. Antrinę artrozę taip pat gali lemti reumatoidinis artritas ar kitos sisteminės ligos, tačiau tai pasitaiko kiek rečiau.

Pasak pašnekovo, čiurnos sąnario artrozė tiesiogiai veikia žmogaus kasdienybę. Atsiranda skausmas, blogėja judesiai ir eisena, pradedama šlubuoti. Paprasti veiksmai, tokie kaip vaikščiojimas ar lipimas laiptais, ypač žemyn, tampa iššūkiu. „Negydoma liga progresuoja, o galimybės padėti pacientui tampa vis ribotesnės“, – įspėja jis.

Šiuolaikinės gydymo galimybės – nuo minimaliai invazyvių iki sudėtingų operacijų

Dr. A. Makulavičius sako, kad čiurnos artrozės gydymo taktika priklauso nuo ligos stadijos, paciento amžiaus, aktyvumo ir lūkesčių. Šiandien medicina gali pasiūlyti platų sprendimų spektrą.

Ankstyvos stadijos – minimaliai invazyvus gydymas

Ankstyvose stadijose dažnai taikoma artroskopija – minimaliai invazyvi procedūra, kurios metu pašalinami laisvi kremzlės fragmentai, uždegiminio sinovinio audinio perteklius, kaulinės išaugos (osteofitai). „Po tokių procedūrų daugeliu atvejų sumažėja skausmas, pagerėja judesių amplitudė, sumažėja sąnario stingimas. Tai leidžia atitolinti sudėtingesnes operacijas“, – sako gydytojas.

Tam tikrais atvejais gali būti atliekamos ir lokaliai pažeistos kremzlės atkūrimo procedūros, pavyzdžiui, implantuojant specialias membranas, kurios palengvina kremzlės regeneraciją. Vis tik, pasak dr. A. Makulavičiaus, tokios operacijos gali būti efektyvios tik esant ribotiems kremzlės pažeidimo plotams.

Sudėtingesni atvejai – ašies korekcijos ar sąnario išsaugojimo operacijos

Jei kremzlė pažeista tik vienoje sąnario pusėje, o tai susiję su kojos ašies deformacijomis, gali būti atliekamos ašies korekcijos operacijos, kurios leidžia perskirstyti apkrovą sveikesnei sąnario daliai.

Kai kuriais atvejais, ypač jaunesniems ir motyvuotiems pacientams, gali būti taikoma ir sąnario distrakcija – metodas, leidžiantis pratempti sąnarinius paviršius ir atitolinti rimtesnes operacijas – endoprotezavimą ar sąnario uždarymą. Šios procedūros metu sąnarys pirmiausia išvalomas, o vėliau uždedamas specialus išorinis aparatas, kuriuo sąnarys yra pratempiamas. Taip tam tikram laikui sukuriamas tarpas, kuris gali kokybiškai užsipildyti jungiamaisiais audiniais, pasižyminčiais pakankamu atsparumu mechaniniam krūviui, todėl paciento būklė gali reikšmingai pagerėti.

„Turime pacientų, kurie po tokios operacijos ir po daugiau nei 10 metų gyvena pakankamai aktyviai, be vargo vaikšto didelius atstumus. Tačiau šis gydymo metodas reikalauja didelės motyvacijos – pacientui tenka kelias savaites nešioti specialų aparatą, o vėliau kantriai mankštinti operuotą sąnarį“, – asmenine patirtimi dalijasi dr. A. Makulavičius.

Kai kiti metodai nebeveiksmingi – čiurnos sąnario protezavimas

Gerokai pažengusioje stadijoje, kai sąnarys yra negrįžtamai pažeistas, vienas moderniausių sprendimų – čiurnos sąnario endoprotezavimas. Tai sudėtinga operacija, kurios metu pažeisto  sąnario paviršiai yra pakeičiami dirbtiniais.

„Čiurnos protezavimas yra viena sudėtingiausių apatinės galūnės protezavimo operacijų. Čia labai mažai darbinės erdvės, reikia išsaugoti šonines kaulines struktūras, taip pat visus raiščius, atkuriant optimalią sąnario ašį, o endoprotezo komponentų stabilumas turi būti idealus“, – pabrėžia gydytojas.

Operacijos metu implantuojami blauzdikaulio ir šokikaulio metaliniai paviršiai, o tarp jų įdedamas specialus judrus polietileno intarpas, leidžiantis išlaikyti sąnario judrumą ir patenkinamą funkciją.

Kodėl ši operacija tokia sudėtinga?

Nors veikimo principas gali atrodyti panašus į kitų dirbtinių sąnarių, čiurnos protezavimas reikalauja išskirtinio tikslumo. Skirtingai nei kelio sąnaryje, čia naudojamas intarpas nėra fiksuotas – jis yra judrus, todėl būtina užtikrinti nepriekaištingą sąnario stabilumą. Net ir nedidelio laipsnio nestabilumas gali lemti intarpo pasislinkimą, lūžį ir pakartotinės operacijos poreikį.

Didelis iššūkis – itin ribota operacinė erdvė, visa procedūra atliekama maždaug per 10–12 mm tarpelį.

„Čiurnoje turime labai mažai vietos, o kartu – daug svarbių anatominių struktūrų. Iš vienos pusės yra šeivikaulis, iš kitos – blauzdikaulio vidinė kulkšnis. Jų pažeidimas operacijos metu ženkliai padidina lūžio riziką ankstyvuoju pooperaciniu laikotarpiu ir gali lemti sąnario nestabilumą bei rimtas komplikacijas“, – aiškina dr. A. Makulavičius.

Dėl šių priežasčių ši operacija reikalauja ne tik preciziškumo, bet ir didelės chirurgo patirties. Čia svarbi kiekviena detalė – nuo implanto padėties iki minkštųjų audinių išsaugojimo.

„Čiurnos endoprotezavimo operacijas atlieku nuo 2005 metų. Per šį laiką nuosekliai kaupiau patirtį, dirbau su skirtingomis pažangiomis sistemomis, todėl šiandien galiu užtikrintai spręsti ir itin sudėtingus klinikinius atvejus“, – sako dr. A. Makulavičius.

Rezultatai gerėja kiekvienais metais

Pasak gydytojo, nors anksčiau čiurnos protezų ilgaamžiškumas buvo ribotas, situacija sparčiai keičiasi.

„Jei anksčiau po 10 metų išlikimas siekė apie 70 proc., šiandien jis jau artėja prie 90 proc. ir vis labiau priartėja prie kelio ar klubo protezų rezultatų“, – sako dr. A. Makulavičius.

Lietuvoje naudojama pažangi čiurnos endoprotezavimo sistema, sukurta pasaulinio lygio eksperto iš Šveicarijos prof. Beat Hintermann, kuris pelnytai laikomas vienu šios srities lyderių.

Pacientai dėl sudėtingų čiurnos operacijų atvyksta ir iš užsienio

Augantis gydytojo profesionalumas, tarptautinis pripažinimas, sukaupta patirtis ir pažangūs chirurginiai sprendimai lemia, kad sudėtingoms čiurnos operacijoms pacientai pas jį vis dažniau atvyksta ir iš užsienio.

Vienas iš pastarųjų atvejų – pacientė kreipėsi į dr. A. Makulavičių gavusi vietos gydytojo rekomendaciją. Daugiau nei prieš dešimtmetį ji buvo patyrusi sunkią traumą, vėliau kelis kartus operuota savo šalyje, tačiau ilgainiui jos čiurnos sąnarys visiškai suiro bei tapo labai skausmingas. Situacija buvo itin sudėtinga, nes gretimi sąnariai jau buvo uždaryti, todėl dar vieno sąnario stabilizavimas būtų reiškęs labai didelius funkcinius praradimus.

Pasak dr. A. Makulavičiaus, tokiose situacijose svarbiausias tikslas yra ne tik sumažinti skausmą, bet ir išsaugoti kiek įmanoma natūralesnę judėjimo funkciją. Kai keli gretimi sąnariai yra uždaryti, apatinė galūnė, o ypač čiurnos-pėdos kompleksas praranda pagrindines amortizacines savybes. Jei sistema tampa nejudri, ji sunkiai prisitaiko prie nelygaus paviršiaus, blogėja eisena, daugėja nuospaudų ir kitų perkrovos sukeltų problemų. Tai jau tampa rimta kasdieninio gyvenimo kokybės problema.

Būtent todėl, įvertinus pacientės būklę ir lūkesčius, buvo nuspręsta taikyti čiurnos sąnario endoprotezavimą – sprendimą, leidžiantį pagerinti sąnario judrumą ir atkurti natūralesnę eiseną bei visos apatinės galūnės kompleksinę biomechaniką.

Ne mažiau svarbus buvo ir emocinis aspektas. Pasak gydytojo, pacientė labai bijojo skausmo, nes ankstesnės operacijos jai buvo susijusios su itin prasta patirtimi. Tačiau šiuolaikiniai kombinuoti nuskausminimo metodai leidžia užtikrinti visai kitokį gydymo komfortą. Po procedūros pacientė liko nuoširdžiai nustebinta, kad nejautė jokio skausmo. Toks rezultatas, pasak specialisto, atspindi ne tik pažengusias chirurgines technologijas, bet ir tai, kaip stipriai pasikeitė pati pacientų gydymo kokybė.

Protezavimas ar sąnario uždarymas – sprendimas individualus

Ne visais atvejais čiurnos protezavimas yra vienintelis ar tinkamiausias sprendimas. Kai kuriems pacientams gali būti rekomenduojama artrodezė, kitaip tariant, sąnario uždarymo operacija. Pasak dr. A. Makulavičiaus, sprendimas tarp sąnario protezavimo ir uždarymo visada priimamas individualiai, įvertinus ne tik paties pažeisto sąnario būklę, bet ir visos apatinės galūnės biomechaniką, tame tarpe gretimų sąnarių funkciją bei paciento gyvenimo būdą.

„Čiurnos protezavimas atliekamas tuomet, kai sąnarys yra negrįžtamai susidėvėjęs ir siekiame išsaugoti jo funkciją. Tačiau yra pacientų, kurių gretimi sąnariai yra pakankamai geros būklės ir gali dalinai kompensuoti čiurnos funkcijos praradimą. Tokiais atvejais kartu su pacientu svarstome, ar tikslingiau protezuoti sąnarį, ar jį uždaryti“, – aiškina dr. A. Makulavičius.

Specialisto teigimu, sąnario uždarymas gali būti tinkamas pasirinkimas tada, kai apatinės galūnės ir čiurnos-pėdos segmento ašis yra gera, o aplinkiniai sąnariai išlieka funkcionalūs. Tokiu atveju vieno sąnario judesio praradimas dažniausiai būna priimtinas ir organizmas prie jo gali prisitaikyti. Tačiau jei gretimi sąnariai jau pažeisti arba stabilizuoti, o apatinės galūnės padėtis yra netaisyklinga, papildomas čiurnos uždarymas gali dar labiau apriboti judėjimą ir reikšmingai pabloginti bendrą kojos funkciją ir eiseną.

Judėjimas be skausmo – jau pasiekiamas tikslas

Pasak specialisto, svarbiausias patarimas – neatidėlioti vizito pas kompetentingą gydytoją ortopedą-traumatologą, besispecializuojantį čiurnos ir pėdos chirurgijoje bei turintį patirties apatinės galūnės sąnarių rekonstrukcijoje. Gydantis gydytojas turi gebėti matyti situaciją kompleksiškai. „Kuo anksčiau pacientas kreipiasi, tuo daugiau gydymo galimybių galime pasiūlyti. Vėlyvose stadijose pasirinkimų gerokai sumažėja“, – pabrėžia dr. A. Makulavičius.

Pasak gydytojo, šiuolaikinė ortopedija leidžia padėti net ir sudėtingais atvejais – nuo minimaliai invazyvių, sąnarį tausojančių procedūrų iki pažangių čiurnos protezavimo operacijų. Gydymo galimybės šiandien yra plačios ir individualiai pritaikomos kiekvienam pacientui.

Jeigu vargina nuolatinis čiurnos skausmas, sąstingis ar riboti judesiai, verta nedelsti ir pasikonsultuoti su specialistu. Laiku pradėtas gydymas padeda išsaugoti sąnario funkciją, sumažinti skausmą ir atkurti judėjimo laisvę bei gyvenimo kokybę.