Jurandas Rusteika: visuomenė, praradusi ryšį su Tėvyne, praranda ir valią ją ginti

Minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės dieną Burbiškio dvare vykusiame renginyje Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos įkūrėjas ir valdybos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Jurandas Rusteika kalbėjo apie visuomenės susvetimėjimą, elito krizę, kultūros reikšmę valstybės išlikimui ir Lietuvos karininkijos vaidmenį.

Savo kalbą J. Rusteika pradėjo prisimindamas istoriko Norberto Černiausko vartojamą sąvoką „paskutinė Lietuvos vasara“, apibūdinančią laikotarpį prieš valstybės katastrofą 1940 metais.

Anot jo, kaip ir tarpukariu, taip ir šiandien Lietuvoje renkasi žmonės, kuriems rūpi valstybės ateitis.

„Tada, pirmosios Respublikos metais, kaip ir šiandien, susiburdavo žmonės, kuriems rūpėjo Lietuva. Kuomet žmogui rūpi, visuomet norima pasikalbėti. Todėl ir šiandien susiburia žmonės pasikalbėti apie Lietuvą, kaip ji kuriama ir kaip tai, kas sukurta, bus išsaugota“, – sakė J. Rusteika.

Kalbėdamas apie valstybės tvarumą, jis priminė klasikinę sampratą, kad harmoninga valstybė remiasi trimis pagrindais – kultūra, ekonomika ir ginkluotosiomis pajėgomis.

Pasak jo, Lietuvai tenka gyventi šalia agresyvaus kaimyno, todėl visuomenė turi atsakyti į esminį klausimą – ką ir kodėl ji yra pasiryžusi ginti.

„Noriu tikėti, kad mesime istorijai iššūkį, vildamasis, kad kariuomenė ir visuomenė, kuri žino ką ir dėl ko gina, yra nepalaužiama“, – kalbėjo LGKŠA valdybos pirmininkas.

Ryšys su Tėvyne silpnėja

Didelę kalbos dalį J. Rusteika skyrė visuomenės susvetimėjimo temai.

Prisimindamas Lietuvos partizanus, jis teigė, kad juos vienijo ypatingas ryšys su Tėvyne, bendruomene ir vienas kitu.

„Ar šiandien jaučiame ryšį vienas su kitu? Ar vis dar jaučiame Tėvynę savyje?“ – klausė jis.

Anot pranešėjo, globalizacijos ir individualizmo sąlygomis šie ryšiai silpnėja.

„Girdime jaunus žmones, kurie sako esą pasaulio piliečiai. Ar toks pasaulio pilietis norės ginti labai konkrečią vietą ir idėją, jei nejaučia ryšio nei su Tėvyne, nei su jos piliečiais?“ – svarstė J. Rusteika.

Jo vertinimu, šiandieninė visuomenė išgyvena tikrojo elito krizę.

„Turime išnykusią arba visiškai devalvuotą elito sąvoką. To elito, kuris rodo kryptį, kuriam rūpi didesni dalykai. Kuris gali visuomenę mobilizuoti konkretiems darbams“, – sakė jis.

Valstybei reikia „dvasios aristokratų“

J. Rusteikos teigimu, visuomenei šiandien trūksta žmonių, kuriuos būtų galima vadinti moraliniais ir intelektiniais autoritetais.

„Šiandien mums trūksta dvasios aristokratų: drąsių, laisvų, intelektualių žmonių, kuriuos galėtume pavadinti mūsų elitu“, – teigė jis.

Pasak LGKŠA valdybos pirmininko, tokio elito ugdymas turėtų būti suvokiamas kaip valstybės pareiga.

„Auginti elitą yra valstybės pareiga, tai turėtų būti kultūros politikos dalis, tuo rėmėsi ir tarpukario Lietuva. Be tikro elito harmoningas ir progresyvus visuomeninis gyvenimas neegzistuoja“, – sakė J. Rusteika.

Jis taip pat kritikavo tai, ką pavadino „popsiniu globalizmu“, ir perspėjo, kad technologinė pažanga savaime nesukuria stipresnės visuomenės.

„Daugelį sykių istorija parodė, kad po kolosalaus technologijos šuolio visuomenę ištinka kolosalus dekadansas“, – kalbėjo jis.

Karininkija gali tapti visuomenės vertybiniu flagmanu

Vieną svarbiausių savo kalbos dalių J. Rusteika skyrė Lietuvos karininkijai.

Prisimindamas tarpukario Lietuvą, jis atkreipė dėmesį į glaudų valstybės vadovų, kultūros ir kariuomenės ryšį.

„Tarpukaryje prezidentas operos teatre sėdėdavo ne su kuo nors kitu, bet būtent su karininkija“, – sakė jis.

Anot pranešėjo, karininko profesija reikalauja aukštų moralinių standartų ir intelektinės brandos.

„Karininkas – žmogus, valstybės reikalus iškėlęs aukščiau savų. Tėvynės laisvė jam yra aukščiausia vertybė. Karininko profesija reikalauja aukštos moralės ir gilaus intelekto. Todėl galiu drąsiai teigti, kad Lietuvos karininkija yra lietuviškojo intelekto elitas“, – teigė J. Rusteika.

Jo nuomone, intelektualų ir karininkų bendradarbiavimas galėtų tapti „idėjų kalve“ ir vertybiniu orientyru visuomenei.

„Stiprėjanti Lietuvos karininkija privalo tapti patikimu Lietuvos intelektualinės ir kultūrinės gyvybės pagrindu, nes būtent karininkija yra pavyzdingo piliečio etalonas“, – sakė jis.

Atsakymas, kodėl verta ginti Lietuvą

Kalbos pabaigoje J. Rusteika pasidalijo istorija apie pokalbį su karininku, kuriam prieš dešimtmetį buvo uždavęs klausimą: „Ką tu ginsi?“

Po daugelio metų išgirdęs tą patį klausimą, karininkas atsakė kitaip.

„Jis atsakė: „Čiurlionį, nes Lietuva yra pasaka, kaip jo paveiksle, ta pasaka su nuostabiu Mišku ir Jūra.“ Matote, ką gali kultūra?“ – kalbėjo J. Rusteika.

Pasak jo, būtent kultūra padeda žmogui suprasti, kas yra jo Tėvynė ir kodėl dėl jos verta aukotis.

Baigdamas kalbą LGKŠA valdybos pirmininkas grįžo prie pradžioje išsakytos minties apie istorijos pamokas.

„Tegul tai nebūna paskutinė mūsų vasara“, – sakė J. Rusteika.

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės diena Lietuvoje minima trečiąjį gegužės sekmadienį, pagerbiant Lietuvos partizanus, kariuomenę ir visuomenės indėlį į valstybės laisvės bei nepriklausomybės išsaugojimą. Burbiškio dvare susirinkę kultūros, mokslo, kariuomenės ir visuomenės atstovai dar kartą patvirtino, kad stipri valstybė remiasi gyva kultūra, istorine atmintimi bei pilietine dvasia.