Jūrų kiaulės Lietuvoje: nauji įrodymai, seni pavojai

Dar visai neseniai diskusijos apie jūrų kiaulę (Phocoena phocoena) – mažąjį banginį, gyvenantį Baltijos jūroje – baigdavosi dvejone: gal jų Lietuvos pakrantėje išvis nėra? Tačiau naujausi tyrimų duomenys įrodo – jūrų kiaulės nuolat lankosi mūsų vandenyse. 

Ką rodo nauji akustiniai duomenys?

Kaip ir delfinai jūrų kiaulės orientuojasi, medžioja ir bendrauja naudodamos echolokaciją. Nuolat skleisdamos aukšto dažnio spragtelėjimus, jos vertina grįžtančio garso aidą ir taip kuria garsinį savo aplinkos vaizdą. Būtent dėl šios priežasties efektyviausias būdas stebėti ir pastebėti šiuos gyvūnus – pasyvus akustinis monitoringas (PAM), kurio metu naudojami povandeninius garsus fiksuojantys hidrofonai. 

Nuo 2022 m. gegužės iki 2025 m. vasario, vykdant poveikio aplinkai vertinimus planuojamuose jūriniuose vėjo jėgainių parkuose buvo atliktas ilgiausias iki šiol PAM tyrimas Lietuvos teritorijoje. Analizuojant beveik trejų metų duomenis, nustatyta 16 jūrų kiaulių apsilankymų ir 20 teigiamų echolokacijos signalų minučių.

„Planuojamuose vėjo jėgainių parkuose atlikti tyrimai leidžia įvertinti jūrų kiaulių apsilankymų dažnumą ir sezoniškumą Baltijos jūros akvatorijoje ties Būtinge. Tyrimų rezultatai rodo, kad šie jūros žinduoliai, nors ir negausiai, bet reguliariai aptinkami Lietuvos išskirtinėje ekonominėje zonoje (IEZ)nuo lapkričio iki kovo mėnesio“, – tyrimą komentuoja gamtosaugos ekspertas dr. Robertas Staponkus.

Kritiškai nykstanti rūšis, vis dar be realios apsaugos

Nors tyrimų rezultatai džiugina, paprastoji jūrų kiaulė centrinėje Baltijos jūros dalyje tebėra laikoma kritiškai nykstančia rūšimi. Net ir įtraukta į svarbiausius Europos ir tarptautinius teisės aktus, ji vis dar nesulaukia realios apsaugos Lietuvoje.

2012–2014 m. parengti pirmieji rūšies išsaugojimo planai apčiuopiamo proveržio nepadarė, nes buvo fragmentiški: dėmesys skirtas visuomenės švietimui ir priekrantės stebėsenai, o duomenų apie rūšies buvimą gilesniuose vandenyse – ten, kur žmonių veikla (vėjo energetika, žvejyba) jūrų kiaulėms ir kelia didžiausią pavojų – nebuvo. 

SAMBAH II: nauja galimybė jūrų kiaulių apsaugai

Vilties suteikia šiuo metu vykdomas SAMBAH II projektas – daugelio Baltijos jūros ES valstybių, kurių tarpe ir Lietuva, bendradarbiavimo iniciatyva, skirta surinkti taip trūkstamus duomenis apie jūrų kiaulių paplitimą visoje Baltijos jūroje. Naudojant vieningą PAM metodiką bus įvertintas populiacijos dydis, paplitimo zonos, jų pokyčiai bei teritorijos, kuriose šiems gyvūnams grėsmę kelia žmogaus veikla. Surinktus duomenis numatoma perduoti nacionalinėms institucijoms ir tarptautiniams partneriams, siekiant realių rūšies apsaugos pokyčių. Tikimasi, kad tyrimas padės įvertinti populiacijos būklę ir per pastaruosius 12–13 metų įvykusią jos kaitą.

Savo nuomone pateikia ir R. Staponkus: „Norint suderinti gamtos apsaugą su aktyvia žmogaus ūkine veikla jūroje – įskaitant ir atsinaujinančios energetikos plėtrą – būtina remtis moksliniais duomenimis. Naujausi tyrimai rodo, kad jūrų kiaulių apsauga turi būti integruota į jūrinio planavimo ir poveikio aplinkai vertinimo procesus. Kol dar turime šansą šiuos gyvūnus išsaugoti, būtinas realių veiksmų planas – ne tik popieriuje ar socialiniuose tinkluose, bet ir konkrečiuose vyriausybės sprendimuose.“

Baltijos jūros gyvūnai neturi planetos „B“

XX a. pradžioje, gamtiniu požiūriu dar visai neseniai, paprastosios jūrų kiaulės buvo plačiai paplitusios visoje Baltijos jūroje. Per pastaruosius 100 metų šios rūšies populiacija smarkiai sumažėjo ir šiuo metu skaičiuojama vos apie 500 individų.

Svarbu suprasti, kad jūrų kiaulėms klausa ir galimybė komunikuoti garsu yra pagrindinis orientavimosi įrankis, todėl žmogaus veiklos keliamas povandeninis triukšmas – ypač pavojingas. Susirūpinimą kelia ir vadinamoji priegauda, kuomet jūrų kiaulės įsipainioja į žiauninius tinklus ir kitus žvejybos įrankius, o nesugebėdamos iškilti į vandens paviršių nuskęsta. Žalą daro ir perteklinė žvejyba, lemianti maisto trūkumą ne tik jūrų kiaulėms, bet ir ruoniams.

„Baltijos jūros tarša mikroplastiku, šiukšlėmis bei cheminėmis medžiagomis sekina natūralias ekosistemas ir iš esmės keičia povandeninį pasaulį. Daugeliui mūsų jūros sveikata aktuali tampa tik trumpų vasaros atostogų metu, kai erzina žydintis vanduo ar jo kvapas, tačiau nesuskaičiuojamai galybei jūrų gyvūnų tai vienintelė gyvenimui tinkama ekosistema“, – pažymi R. Staponkus.