Justinas Stonys piendaves šeria kaip Amerikoje ir žada mažinti žolynų plotus gerindamas jų kokybę

Šilališkis Justinas Stonys su šeima daugiau kaip dešimtmetį Jucaičių kaime puoselėja iš tėvų perimtą ūkį ir pasirinktą pienininkystės kryptį. Šiuo metu tvartuose mūkia per 120 piendavių. Ūkininkas daug dėmesio skiria karvių genetikai, domisi naujovėmis, nebijo eksperimentuoti ir dalyvauti projektuose. Naujausiame iš jų – Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos inicijuotame projekte „Sausrai atsparių žolynų įrengimas, pašarų maistingumo vertinimas, gyvulių sveikatingumo gerinimas galvijininkystės ūkiuose“ (SAŽ) – Justinas tikisi ne tik atnaujinti žolynus, bet ir įgyti neįkainojamos patirties. Su Justinu Stoniu kalbamės apie pasirinktą ūkininkavimo kelią, kompromisus, eksperimentus, žolynų ir tvaraus ūkininkavimo svarbą.

Justinai, kaip pasirinkote ūkininko kelią? Koks ūkis dabar?

Ūkininkauti pradėjau po studijų, 2011 metais. Baigiau mechanikos inžineriją tuometiniame LŽU (red. dabar VDU ŽŪA). Įgytos žinios bent jau ūkininkavimo pradžioje tikrai pravertė, ypač taisant ar renkantis techniką, žemės ūkio padargus, dalyvaujant įvairiose modernizavimo priemonėse. Ir dabar dūšioje esu labiau mechanikas.

Ūkį perėmiau iš tėvų. Kaip jaunasis ūkininkas, tuomet turėjau 40 karvių, iš jų 30 melžiamų, apie 10 angusų ir simentalių veislės karvių žindenių su veršiukais. Tuomet dirbome apie 100 ha. Kai banda padidėjo, pradėjo trūkti vietos, tad mėsinių galvijų atsisakiau.

Šiuo metu melžiame apie 120 karvių, dirbame apie 300 ha. Iš karvės per kontrolės metus primelžiame apie 9 t pieno. Melžiu eglutės tipo melžimo aikštelėje po 12 karvių. Bandoje daugiausia holšteinų. 

Tinkamai prižiūrėti bandą yra reikalų. Reikia galvijus ir gydyti. Priimti sprendimą dažniausiai reikia čia ir dabar, o veterinarų nelabai besurasi. Tad gyvenimas privertė išmokti sėklinti ir ženklinti. Baugiau kursus, nes juk reikia žinių ir norisi kuo daugiau pačiam visko padaryti.

Ką norėtumėte dar padaryti?

Labai norėčiau atnaujinti fermų infrastruktūrą, o tam jų reikia naujų. Plėsti bandos neplanuojame, nes ir taip braškame per siūles. Jeigu projektai bus su 70 proc. paramos intensyvumu, tada galbūt ir ryšiuosi investuoti. Jei mažiau, tai nemanau, kad statybos bus. Su pieno sektoriumi per daug yra kalnelių. Žinote, kai visas ūkis yra ant kiemo, sunku prisiversti stipriai rizikuoti. Aišku, norėtųsi robotizuotos fermos.

Bet ir dabar nėra prastai. Paskutinius trejus metus ypač daug dėmesio skiriu genetikai. Manau, kad gerai bandai išvystyti reikia kažkur apie dešimt metų. Kadangi fermos yra senos statybos, pasitvarkiau, susidariau sąlygas, nusipirkau keletą bandos valdymo sistemų. Stipriai su racionu nespaudžiu, to ir nedarysiu, kol naujų fermų nebus. Noriu bendrą pieno kiekį palaikyti, kokias tris tonas į dieną.

Žemės šiuo metu daugiau yra negu gyvulių. Taip jau gaunasi. Norėčiau nebesėti javų, turėti daugiau melžiamų karvių. Kad būtų vienas darbas, nes sėja ir šienavimas dažnai dubliuojasi. Bet verčiamės dabar kaip yra. Darbo yra, tik reikia dirbti. Pragyvenimui užteks.

Praėjusių metų sausros akivaizdžiai parodė ūkiuose auginamų žolynų pliusus ir minusus. Kokia jūsų patirtisir patarimai siekiant sumažinti sausrų riziką žolių derliui?

Taip, sausra vis dažnesnė ir ilgiau užsiliekanti. Manau, čia svarbūs keli dalykai. Žolių derlius priklauso nuo žemės dirbimo ir tinkamų augalų rūšių pasirinkimo. Žemės dirbimo ir plūgo atsisakiau jau prieš 6 metus. Šalia ūkininkaujantis kaimynas vis dar aria, tad įdomu stebėti laukų situaciją. Pastebėjau, ypač kai sausesni pavasariai, kad mano pasirinktas minimalus žemės dirbimas labiau pasiteisino: viskas greičiau ir geriau auga, drėgmė geriau išsisaugo.

Dabar žolinių augalų rūšių ir veislių pasirinkimas ypač platus, todėl pačiam nuspręsti ir atsirinkti sunku, tai džiaugiuosi, kad dalyvauju Konsultavimo tarnybos SAŽ projekto veikloje. Konsultantai padės atsirinkti žolynus, kurie yra ne tokie opūs sausroms, nes prieš kelerius metus buvusi sausra pridarė nuostolių – neturėjome žolės. 

Tai kas išgelbėjo? Kiek skiriate žolynams ploto?

Tuomet išgelbėjo kukurūzai. Ir dabar pagrindinis pašaras ūkyje yra kukurūzai. Faktiškai šeriu kaip Amerikoje: 70 proc. raciono sudaro kukurūzai. Vis norėdavau daugiau dėmesio skirti žolynams, bet neišeidavo. Jūratė (red. Jūratė Ciparienė, Konsultavimo tarnybos Šilalės r. biuro gyvulininkystės konsultantė) pasiūlė sudalyvauti šiame projekte. Tai man paskata padaryti tai, kam vis neprisiruošdavau – judėti į priekį ir su žolynų kokybe, ir žolių rūšių pasirinkimu.

Dabar ūkio žolynai užima apie 150 ha, vyrauja daugiametės pievos. Po visų protestų, kai daugiamete pievas galime dirbti, planuoju šio projekto dėka jas naujinti. Manau, kad žolynų plotai mažės, nes, kaip sakiau, kukurūzas yra pagrindinis mano galvijų pašaras.

Kadangi žolynus atnaujinsime, manau, kad žolės derlius bus žymiai geresnis, tad planuoju jų plotus mažinti, užteks iki 100 ha. Dalį žolyno jau įsėjau. Matau, kaip jis auga. Tikiu, kad projektas pavyks.

Taigi, Jūs vienintelis iš 12 dalyvių šiemet žolyną jau įsėjote. Kodėl taip pasirinkote?

Taip, esu vienintelis, kuris žolyną įsėjau jau šiemet. Kai pradėjau ūkininkauti, ganyklas visada naujindavau rudenį. Manau, kad tuomet žolei lengviau įsikabinti, nes rudenį daugiau drėgmės, o pavasariai, ypač pastarieji, kuo toliau, tuo sausringesni. Rudenį daugiau šansų, kad užlis.

Kaip minėjau, dabar labiau žolynams skirsiu dėmesio. Šiemet pasirinkau žolių mišinį, kurio sudėtyje yra daugiau baltyminių augalų ir liucernos. Manau, kad tai – ateities pašaras. O kokių rūšių ar veislių, labiau konsultantais pasikliausiu. Ar dobilas, ar liucerna, nematau didelio skirtumo. 

Kiek „projektiniam žolynui“ atseikėjote ploto? 

Projektui atrėžiau apie 5 ha, iš jų 2,5 ha atnaujinsime pagal konsultantų rekomendacijas, o kitus 2,5 ha paskyriau savo nuožiūra. Pažiūrėsime, kas gausis, bus įdomu palyginti. Šiemet atnaujinome 10 ha žolynų.

Patinka išbandyti naujoves ir eksperimentuoti?

Man labai svarbios žinios. Kitų patirtis ir yra kitų, o ką išbandai pats, tas tau ir lieka. Juolab, kad ir sėjimo būdas mano yra kitoks. Mėgstu ir su sėjos būdais, technika paeksperimentuoti, pasibandyti nedideliame plote. Štai daugelis sėja su smulkių sėklų sėjamosiomis. Aš dabar jau antrus metus sėju ant tankinimo volo primontavęs smulkių sėklų bunkerį, kuris ant išlygintos ir paruoštos dirvos tiksliai dozuoja, išbarsto žolės sėklas, taip iš karto ir privoluoju. Kaip sakoma, mechaniko dūšia pasidarbavo. Net ir konsultantams buvo įdomu įsitikinti, kaip sukibs ir augs tie žolynai.

Taip esu bandęs sėti ir tarpinius pasėlius. Gerai pavyko, bet, kaip žinia, kaip metai, taip naujiena. Jei drėgmės daugiau, šis būdas nelabai geras, nes dirvą gali labai sutankinti.

Toks jau ūkininko darbas – kasmet reikia iš naujo ir atskirai vertinti įvairias situacijas ir atitinkamai priimti sprendimus.

Kas yra svarbu prižiūrint žolyną, na, pavyzdžiui, kad neišretėtų, nesidaugintų piktžolės?

Daugiametėse pievose viską parodo maisto medžiagų balansas jose. Jei mažiau patręšei ar ilgesnį laiką neatnaujinai, jau ir matosi tuščios vietos, plinta piktžolės ar rūgštinės žolės. Jau reikia priimti sprendimą. Jei žolynui maisto medžiagų netrūks, jis bus ir sveikas, ir neretės.

Šiemet pirmą kartą tą lauką (red. skirtą projektui) papildomai gerai organika patręšiau – mėšlu ir srutomis. Vis tik, esu tos pačios nuomonės kaip ir konsultantas – srutas pilti ant pievų man nelabai patinka, geriau mineralinėmis būčiau linkęs patręšti. Auginu ūkyje javus, kukurūzus – jiems irgi nemažai mėšlo reikia, tad kartais žolynus papildomai patręšiu per lapus. O šiaip sėjomainoje žolynas grįžta į tą patį lauką trečią-ketvirtą metą po kukurūzų, javų.

Kiek svarbi dirvožemio struktūra, dirvožemio tyrimai įrengiant žolynus?

Labai svarbu. Pirmiausiai išsitiri dirvožemį, pagal tyrimų rezultatus gi ir žolių mišiniai parenkami. Jei įsėsi į kokią durpę, tai tikrai niekas neaugs, tik išlaidų patirsi. Labai daug niuansų, kur lengva nepataikyti, ypač jei ir dirvožemio subtilybių nelabai žinai. Projekto metu gautos konsultacijos, manau, tikrai įstatys į vėžias, kurios pravers atnaujinant ir kitus žolynus.

Mano ūkio dirvožemiai įvairiausi: yra ir durpingo, ir priesmėlio, ir gero dirvožemio. Bandymui – naujam žolynui įrengti – parinkau palankų dirvos plotą, lengvo dirvožemio, kuris pavasarį greitai džiūsta. Anksti į tą plotą įvažiuoju. Norėjau projektui atrinkti labiau stresinę vietą. Jei projekto metu galima tai išbandyti, kodėl gi ne? Jei inkubacinėmis sąlygomis bandysi, tai ir rezultatai bus iškreipti, ir neturėsi iš projekto apčiuopiamos naudos. 

Justinai, kas jus motyvuoja žengti į priekį ir vystyti pienininkystę?

Man tai įdomi veikla. Kiekviena diena kaip naujiena. Ateina technologijos, įvairios sistemos, technika ir įranga, bandos sveikatingumo programos, įdomu sužinoti, išbandyti. Man iššūkiai patinka. Tik gaila, kad ne visada užtenka visur nuvažiuoti, pavyzdžiui, į konferencijas, kad daugiau žinių pasirinkčiau, susitikčiau su bendraminčiais. Tai buvo dar vienas argumentas, kodėl sutikau dalyvauti SAŽ projekte, nes jame yra patirtimi pasidalijimo grupės. Jau šiemet buvo kelios. Ten bendraujame, galime semtis patirties vieni iš kitų, taip pat turime galimybę dirbti drauge su konsultantu. Ir laikas parinktas geras, ne darbymetis, tad turime kada ramiai pasišnekėti, pasidalinti patirtimi. Visokeriopa nauda.

Autorė Ramunė Sutkevičienė, LŽŪKT ir agroakademija.lt vyr. redaktorė

Projektas finansuojamas pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 metų strateginio plano intervencine priemonę „Parodomieji projektai ir informavimo veikla‘‘