Spaudos centras
Spaudos centras
Šarūnas Putrius, „TeleSoftas“ CEO
Šiandien tvarumas tapo žodžiu, kuris vieniems kelia viltį, o kitiems – akių vartymą. ESG, arba trys žodžiai – aplinkosauga, socialinė atsakomybė ir valdysena – šiandien skamba visur: prezentacijose, strategijose, ant kavos puodelių ir „Slack'ų“ statusuose. Bet kai įsigilini, pasimeti. Kiek iš to – turinys, o kiek – tiesiog triukšmas?
Vieną dieną tvarumas pristatomas kaip esminė verslo kryptis. Kitą – jis jau atrodo kaip priedas prie rinkodaros plano. Kartais ESG skamba, kaip gelbėjimosi ratas. Kartais, kaip tuščia etiketė, kurią užklijuoji, nes „taip reikia“. Ir vis dažniau girdžiu kolegas tyliai pripažįstant: „nebežinau, ką iš tiesų tai turi reikšti“.
Man atrodo, kad mes pasiekėme tašką, kai klausimas nebėra „ar tu veiki pagal ESG principus“, bet „ar iš viso dar žinai, kodėl tai darai?“
Šiandien verslams tampa sunku atskirti, kas yra reali, prasminga tvarumo strategija, o kas – tik garsiai paskelbtas „greenwashing“ („žaliasis smegenų plovimas“).
Geopolitinis ir ekonominis fonas šį susipainiojimą dar labiau pagilina. JAV dabartinės Donaldo Trumpo administracijos retorika ESG atžvilgiu yra atšiauri ir skeptiška. Tuo pat metu Europos Komisija pristatė „Omnibus“ pataisas, siūlančias supaprastinti ESG ataskaitų rengimo reikalavimus. Verslui – trumpalaikis atokvėpis? Galbūt. Tačiau kartu – dar daugiau neaiškumo, kas laukia ateityje. Ir dar mažiau aiškių taisyklių, kurios padėtų susivokti.
Ir vis dėlto rizikos niekur nedingo. Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtose 2024–2025 metų rizikų ataskaitose net keturios iš penkių didžiausių ilgalaikių grėsmių pasauliui yra susijusios su aplinka. Klimato kaita – jau seniai nebe nuomonė, o faktas. Ir ji jau perbraižo verslo logiką – nuo vynuogių augintojų, persikeliančių į aukštesnes vietoves, iki investuotojų, į ESG žiūrinčių kaip į finansinę atsakomybę, ne tik reputacinį žaidimą.
Bet būtent čia ir slypi paradoksas. Kai kurie verslai taip meistriškai prisitaikė prie naujų ESG reitingavimo sistemų, kad tvarumo sąvoka pradeda slysti iš rankų. Pavyzdžiui, viena iš didžiausių pasaulyje tabako gamintojų – „Philip Morris International“ – šiuo metu puikuojasi „Forbes“ Net Zero lyderių sąrašo viršūnėje. Ir tai jau nebe klausimas apie skaičiavimo metodikas, o apie tai, kiek mums dar liko pasitikėjimo pačiu ESG modeliu.
Klimato krizė tikra. Migracijos bangos realios. Psichologinė sveikata vis aktualesnė. Karo grėsmė čia pat, Europoje. Bet organizacijų reakcija lėta. Kaip ta varlė, sėdinti puode ir nesuprantanti, kad vanduo jau netrukus užvirs.
Tai ką daryti? Šiandien, kai tiek daug visko neaišku, aš pradedu nuo vieno klausimo: kaip galiu sukurti realų poveikį tuo, ką darau kasdien?
Tvarumas, kylantis iš vidinės motyvacijos, yra ilgalaikis. O kai jis yra prasmės dalis – tampa ne našta, o natūralus kelias. Tai praktinis principas, kuris padeda susiorientuoti, kai visi signalai migloti. Kas randa prasmę, randa ir trajektoriją. Nes prasmė – tai ne tik vertybė, bet ir verslo augimo variklis. Ypač laikais, kai klientai, darbuotojai ir partneriai vis dažniau klausia: ką jūs iš tikrųjų darote, o ne ką rašote skaidrėse?
Kaip europietis, didžiuojuosi tuo, ką pradėjome 2015 m. Paryžiaus klimato susitarime. Kelias sunkus. Tačiau kryptis teisinga. Viena organizacija pasaulio nepakeis, bet mūsų visų veiksmai gali.
„TeleSoftas“ („Helmes Group“) neseniai paskelbė savo pirmąją tvarumo ataskaitą. Ji neblizga pažadais, bet kalba darbais. Ir mes tuo didžiuojamės.
Joje – ne tik formalūs įsipareigojimai, bet ir tai, ką jau seniai laikome savaime suprantama. Emocinis saugumas darbe mums nėra priedas – tai sąlyga produktyviai komandai. Psichologinė sveikata – ne papildoma nauda, o verslo rezultato dalis. Tvari programinė įranga – ne nišinė mada, o efektyvesnis, greitesnis ir žalesnis kelias į rezultatą.
2024 m. mūsų darbuotojų geros savijautos darbe rodiklis pasiekė 83 procentus – beveik 10 procentų virš Europos IT sektoriaus vidurkio. Gavome Nacionalinį atsakingo verslo apdovanojimą už saugią emocinę aplinką. Tai ne tik formalus įvertinimas, bet ir atspindys to, kaip kasdien kuriame komandą, kurioje saugu kalbėti, būti savimi ir augti.
Tvarumas mums yra ne apie atskiras iniciatyvas, o apie tai, kaip mąstome kurdami paslaugas. Priimdami technologinius sprendimus, visada ieškome, kaip juos daryti efektyviau – ir būtent ši efektyvumo logika natūraliai veda prie tvaresnių rezultatų. Tai reiškia mažesnį energijos suvartojimą, racionalesnį serverių apkrovimą, ilgesnį sistemų gyvavimo ciklą.
Pavyzdžiui, užuot perrašę seną sistemą nuo nulio, neretai pasirenkame ją modernizuoti – ne tik dėl taupymo ar greičio, bet ir dėl to, kad tai reiškia mažiau resursų, mažiau elektroninių atliekų, mažesnį CO₂. Kai kūrybiškumas derinamas su inžineriniu mąstymu, tvarumas tampa ne atskiru tikslu, o natūralia pasekme.
Ši ataskaita mums nėra formali prievolė. Tai būdas įsivardyti, kur esame, kas veikia, o ką galime daryti geriau. Tvarumas nėra lenktynės dėl skambių antraščių ar reitingų – tai ilgalaikis sprendimų priėmimo būdas, kurio rezultatus anksčiau ar vėliau vis tiek pamato visi: komanda, klientai, partneriai.
Organizacijos, kurios imasi veiksmų ne todėl, kad „jau reikia“, o todėl, kad pačios tuo tiki ilgainiui ir kuria stipresnį pasitikėjimą. Ir tai matosi ne prezentacijose, o darbuotojų lojalume, produktų kokybėje, santykyje su aplinka.
Mano įsitikinimu, stiprus verslas ateityje bus tas, kuris ne tik moka kurti vertę, bet ir prisiima atsakomybę. Ne dėl to, kad reikia. O dėl to, kad kitaip nebėra kur eiti.