Spaudos centras
Spaudos centras
2009 metais, reaguodama į ekonominę krizę, Lietuva nusprendė studijų paskolų teikimą perduoti komerciniams bankams. Sprendimas buvo grindžiamas poreikiu mažinti valstybės finansinius įsipareigojimus ir optimizuoti išlaidas. Tačiau šiandien, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, tampa aišku, kad šis modelis turi trūkumų, kuriuos būtina peržiūrėti.
Kiekvienais metais valstybė skiria maždaug milijoną eurų kompensuoti studentų paskolų palūkanoms, tačiau šios lėšos nepapildo biudžeto, o atsiduria komercinių bankų sąskaitose. Klausimas, kurį verta kelti, – ar valstybė neturėtų šių pinigų panaudoti tikslingiau?
Šiuo metu studentai gali gauti valstybės remiamas paskolas studijų kainai apmokėti, pragyvenimo išlaidoms ar dalinėms studijoms užsienyje. Nors paskolos yra valstybės garantuojamos, jų administravimas perduotas komerciniams bankams, kurie iš šios sistemos gauna tiesioginę finansinę naudą.
Kiekvienais metais biudžeto lėšomis kompensuojamos paskolų palūkanos, o tai reiškia, kad valstybė ne tik negauna jokios grąžos iš šių lėšų, bet ir subsidijuoja bankų pelną. Lietuvos studentų sąjunga (LSS) siūlo, kad paskolas administruotų valstybė ir šios lėšos galėtų būti investuojamos į aukštojo mokslo prieinamumą, studijų kokybės gerinimą ar kitas prioritetines sritis.
Valstybės administruojama sistema galėtų veikti kaip savarankiškas mechanizmas, kuriame gautos palūkanos sugrįžtų į biudžetą ir būtų reinvestuojamos. Šiuo metu ši galimybė tiesiog prarandama.
Valstybei perėmus studijų paskolų administravimą, atsirastų daugiau galimybių siūlyti palankesnes skolinimosi ir grąžinimo sąlygas studentams. Galėtų būti skatinama socialinės dimensijos plėtra: taikomos mažesnės palūkanų normos, ilgesni grąžinimo terminai, socialinės lengvatos tiems, kuriems paskolos grąžinimas tampa finansine našta.
Dabartinis modelis yra griežtai priklausomas nuo rinkos sąlygų – bankai taiko palūkanų normas pagal savo komercinius interesus, o tai reiškia, kad studentai nėra apsaugoti nuo galimų rinkos svyravimų. LSS nori, kad valstybinis studijų fondas, perėmęs šią funkciją, užtikrintų stabilias ir prognozuojamas sąlygas, kurios būtų pritaikytos ne finansinių institucijų pelningumui, o studentų poreikiams.
Europos šalys taiko įvairius studijų paskolų modelius. Skandinavijoje aukštasis mokslas dažniausiai yra nemokamas, tačiau kai kuriose šalyse taikomos lengvatinės paskolų sistemos, kurias administruoja valstybė.
Pavyzdžiui, Švedijoje ir Olandijoje studijų paskolos yra tiesiogiai susietos su pajamomis po studijų baigimo, tai reiškia, kad jų grąžinimas tampa lankstesnis ir mažiau varžantis. Vokietijoje dauguma universitetų yra nemokami, o valstybė suteikia beprocentinę paskolą, taip sumažindama studentų finansinę naštą.
LSS mano, kad Lietuva galėtų perimti šiuos pavyzdžius ir sukurti modelį, kuris leistų ne tik finansuoti studentų išlaidas mokslui, bet ir užtikrinti, kad sistemos generuojamos lėšos grįžtų į biudžetą, o ne į privačių bankų pelno eilutes.
Studijų paskolų klausimas Lietuvoje jau ne vienerius metus išlieka diskusijų centre, tačiau realių pokyčių iki šiol nesulaukta. Politinės valios šiam sprendimui priimti trūksta, nepaisant akivaizdžių ekonominių ir socialinių argumentų.
Žinoma, tai nėra vienadienis procesas, nes tam reikėtų reguliarių valstybės investicijų tam tikrą laikotarpį, siekiant auginti Valstybinį studijų fondą (VSF), kad paskolos galėtų būti garantuotai teikiamos. Be to, reikėtų pirminių investicijų, kad VSF galėtų efektyviai administruoti šią sistemą ir užtikrinti sklandų jos veikimą.
Milijonas eurų kasmet – tai ne smulkmena valstybės biudžetui. Jei ši suma liktų sistemos viduje, būtų galima kurti tvaresnį aukštojo mokslo finansavimo mechanizmą, kuris ne tik sumažintų studentų finansinę naštą, bet ir užtikrintų, kad valstybės investicijos grįžta atgal į švietimo sistemą.
Klausimas, kurį turėtų kelti politikai, – ar valstybė toliau subsidijuos komercinius bankus, ar imsis pokyčių, kurie leistų biudžetui augti, o studentams gauti geresnes sąlygas?
