Spaudos centras
Spaudos centras
Profesijos pasirinkimas mokyklą baigusiam jaunuoliui – nelengvas išbandymas, kuriame itin svarbus dialogas tarp vaiko ir tėvų. „Tai amžiaus klausimas: kiek aktyviai tėvai turėtų įsitraukti į vaiko profesijos pasirinkimą? Vieningo atsakymo nėra“, – sako Ilona Tandzegolskienė-Biegalovė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja.
Pasak jos, dažnai jaunuoliai, kurie aiškiai nežino, ko nori, renkasi profesinį kelią pagal laikmečio tendencijas, t.y. renkasi tai, kas madinga. Profesinio kelio pasirinkime dalyvaujantys tėvai stengiasi pagelbėti pateikdami vienintelį, jų nuomone, teisingą sprendimą, tad tokiais atvejais vaikas lieka be galimybės rinktis, eksperimentuoti ir klysti, t.y. ieškoti savojo kelio.
Diskutuoti reikia pradėti kur kas anksčiau
Blogiausia, kai tėvai sako: bus taip, o ne kitaip. Gal jie ir nori gero, bet vaikui gali visiškai netikti nei jų siūloma profesija, nei pati kryptis. Tuomet prasideda sunkumai: jaunuoliai kenčia ir studijuodami tai, ko nenori, ir dirbdami pirmąjį darbą, ir svarstydami apie tolimesnes savo karjeros perspektyvas.
I. Tandzegolskienė-Biegalovė teigia, kad diskutuoti tėvams su vaiku apie jo būsimą profesiją derėtų ne paskutiniaisiais mokslo metais, 11 ar 12 klasėje, bet gerokai anksčiau.
„Tada vaikai gali ir pasibandyti – per praktiką, savanorystę, pokalbius su profesionalais, mokykloje dirbančiu karjeros specialistu. Jei klysta – puiku, nes suklysti dar mokyklos suole yra saugiau nei po kelerių metų studijų ir gauto diplomo. Kita vertus, pasirinktas profesinis kelias retai būna tiesus ir vienas vienintelis: nėra taip, kad tu pasirinkai vieną profesiją ir tai jau visam likusiam gyvenimui. Savo sprendimus galima iš esmės keisti, dalinai koreguoti arba bandyti iš naujo – šiandieniniame pasaulyje galimybių tam tikrai yra daug ir įvairių“, - sako VDU Švietimo akademijos kanclerio pavaduotoja.
Karjeros specialistai: kai reikia daugiau nei vieno pokalbio
Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos karjeros specialistė, etikos, psichologijos ir gyvenimo įgūdžių mokytoja Dovilė Gulbinskienė kasdien mato, kaip mokiniai blaškosi tarp galimų pasirinkimų: „Jie nori visko vienu metu, labai bijo suklysti, jiems atrodo, kad sprendimas turi būti priimtas teisingas – o kas yra teisinga nuspėti sunku – ir vienas visam likusiam gyvenimui“.
Anot jos, kai kuriems mokiniams itin sunku priimti sprendimą net iki paskutinės paraiškų teikimo dienos. Būna, kad jaunuolis pažymi devynis galimus studijų variantus, bet prisipažįsta, kad jei neįstotų į specialybę, nurodytą pirmuoju numeriu, labai nusimintų. Karjeros specialistė gali padėti peržiūrėti pasirinkimus, tinkamai perskirstyti galimas alternatyvas.
Vienas svarbiausių karjeros specialisto, dirbančio mokykloje, uždavinių – padėti mokiniams geriau pažinti save.
„Kalbėdamasi su mokiniais visada akcentuoju, kad šiuo metu jie renkasi ir priima sprendimus situaciją vertindami iš šiandienos taško – pagal tai, kas jam dabar įdomu, ką jis dabar gali, kur dabar jaučiasi stiprus. Ilgainiui sprendimai gali keistis.
Statistika rodo, kad žmonės yra vis drąsesni ir nebijo rinktis naujų krypčių, persikvalifikuoti, mokytis naujų dalykų – profesiją per visą gyvenimą galime pakeisti ir septynis, ir dvylika kartų. Taigi šiandienos pasirinkimas neturi būti priimtas visam gyvenimui, kas tikrai apsunkina patį pasirinkimą, jis priimamas dabar, artimiausiam laikotarpiui“, - pasakoja D. Gulbinskienė.
Kartais, pasak jos, mokiniams užtenka vieno vizito į įmonę, vienos frazės, išgirstos seminare, ar vieno motyvuojančio pokalbio, kad įvyktų lūžis: „Svarbu, kad tas sprendimas būtų mokinio – aš tik padedu ieškoti informacijos, įsivertinti ir susigaudyti pasirinkimuose“.
Ką daryti, jei pasirinkai ne tą?
„Žmogus gali dirbti versle ar medicinoje 20 metų ir vėliau pasirinkti logopedijos ar dalyko mokytojo su pedagogo kvalifikacija kryptį. Ir tai nėra klaida, tai – sprendimas. Karjera šiandien nebėra linijinė, ji yra dinamiška“, – antrina I. Tandzegolskienė-Biegalovė.
VDU atstovė prisiminė atvejį, kai studentas nutraukė medicinos studijas, metus savanoriavo užsienyje ir grįžęs pasirinko studijuoti Mokomojo dalyko pedagogikos STEAM programoje. „Svarbu drįsti sustoti, įvertinti, o tada drąsiai keisti kryptį“, – sako ji.
Su panašiais pavyzdžiais savo darbe ne kartą yra susidūrusi ir karjeros specialistė D. Gulbinskienė: „Kai kurie grįžta pas mane po metų ar dvejų, sako: baigiau tas studijas, nes mama taip norėjo, o dabar jau darysiu tai, ko noriu aš. Tokiu atveju, nors pirmasis sprendimas atrodė ne tas, ko iš tiesų norisi, jis pasitarnavo kaip atspirties taškas tolimesniems ieškojimams“.
Mokytojo profesija – ne tik apie darbą klasėje
Anot I. Tandzegolskienės-Biegalovės, studentai dažnai renkasi pedagogikos studijas norėdami daryti pokytį – tiek taikydami technologijas, tiek pasirinkdami inovatyvius mokymosi metodus, tiek per bendruomeninius projektus. Jauni žmonės nori būti aktyvūs, nori veikti.
Pedagogikos studijos šiandien siūlo ir lankstumą: galima rinktis dvigubas specialybes – pavyzdžiui, anglų kalba ir kita užsienio kalba ir derinti tai su gretutinėmis ar po to – ir magistrantūros studijomis, pasirenkant komunikaciją, ekonomiką, lingvistiką. Studentai įgyja žinių apie specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų ugdymą, neuropsichologiją, švietimo įstaigų vadybą bei plėtoja savo kompetencijas bendradarbiavimo, kūrybinio ir kritinio mąstymo, veiklų planavimo ir asmeninio augimo linkme, o karjeros kelias gali nuvesti ne tik į mokyklą, bet ir į startuolių kūrimą, leidybą, muziejus, verslo sektorių.
„Šiandien mokytojas nebėra tik žmogus prie lentos. Jis – edukatorius, tyrėjas, kūrėjas, pokyčių iniciatorius, strategas“, - vardija I. Tandzegolskienė-Biegalovė.
D. Gulbinskienė pastebi, kad mokytojo profesija vis dar apipinta mitais, o ir dauguma įsitikinę, kad žino, kaip reikia mokyti. Šiemet Šiaulių mieste karjeros specialistė kartu su kolegomis subūrė Jaunojo pedagogo klubą, kuriame 9–12 klasių mokiniai, besidominantys mokytojo profesija, dalyvauja įvairiose veiklose ir taip iš arti pamato šią profesiją.
„Pedagogika – labai galinga profesija, ji kuria pokytį, formuoja ateitį. Šis darbas yra ne tik apie pasidalijimą žiniomis, bet ir apie visapusišką ugdymą bei įgalinimą. Svarbiausia, kaip jau minėjau anksčiau, padėti jaunam žmogui pažinti save, kalbėtis su juo, nebijoti leisti jam klysti. Ieškojimas yra ne silpnumas, o brandos kelias. Kartais užtenka vieno nuoširdaus pokalbio, kad viskas pradėtų dėliotis“, – prisipažįsta D. Gulbinskienė.