Kaip „Tušti narvai“ Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorę žudė

Atsakas VMVT direktorei

Gabrielė Vaitkevičiūtė, „Tušti narvai“ vadovė

Audronė Mikalauskienė, vadovaujanti už gyvūnų apsaugą atsakingai institucijai, prieš kelias dienas išplatino dramatišką ir realybės neatitinkantį pranešimą. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorė jį pradeda nuostabą ir šoką keliančiais sakiniais: „Birželio mėnesį mes pradėsime Jus žudyti“. Iš tiesų tokio sakinio nebuvo, tačiau aš man asmeniškai adresuotą laišką perskaičiau būtent taip.“  Kaip to laiško autorė, noriu sureaguoti ir viešai paneigti klaidinančią informaciją. Taip pat pabrėžti, jog mano kvietimas sėsti prie bendro stalo ir diskutuoti su visais, kam ši tema svarbi, VMVT yra ignoruojamas jau kelis mėnesius. 

Viešumas veikia

Tiek Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, tiek mano vadovaujama organizacija „Tušti narvai“ siekia gyvūnų apsaugos. Todėl nuo 2025 m. pradžios su VMVT pradėjome diskusijas apie pačią žiauriausią Lietuvoje leidžiamą praktiką – paršelių kastravimą be nuskausminamųjų. 

Jeigu tokio žiauraus elgesio su gyvūnais mes nesustabdysime, tai ką galime kalbėti apie kitus gyvūnų gerovės klausimus? Ir kam reikalinga gyvūnų apsaugą turinti užtikrinti tarnyba, jeigu ji nepajėgi apsaugoti gyvūnų nuo turbūt skausmingiausio įsivaizduojamo dalyko? 

Atrodė, kad ir VMVT atstovai pasiruošę apsaugoti paršelius, tačiau mano kvietimas sėsti prie bendro stalo ir diskutuoti su visais, kam ši tema svarbi, yra ignoruojamas jau kelis mėnesius. Paskutinis dėl bendros diskusijos siųstas laiškas kabo neatsakytas beveik dvi savaites. 

Kai institucija nereaguoja į nevyriausybininkų kvietimus spręsti problemas, kurias ta institucija ir turi pareigą spręsti, NVO imasi problemos viešinimo. Tai veikia, nes į viešumą keliamų problemų biurokratai ignoruoti nebegali. 

VMVT vadovės, kuri kelis mėnesius delsė kažką daryti ar sakyti, išplatintas pranešimas, kai jai parašiau apie pradedamą viešą kampaniją, yra kuo puikiausias įrodymas, jog viešumas veikia. 

VMVT direktorė bando nusimesti atsakomybę  

A. Mikalauskienė viešame pranešime rašo, jog kastruoti paršelius be nuskausminamųjų naudojimo leidžiama „dėl dviejų priežasčių: kastruotų paršelių mėsa neturi „kuilio kvapo“ ir paršeliai augdami yra kur kas mažiau agresyvūs.“ Nevisai. Paršeliai kastruojami, kad būtų išvengta kuilio kvapo ir agresyvaus elgesio, BET paršeliai kastruojami BE NUSKAUSMINAMŲJŲ, nes taip nori fermeriai.

Kastruojant gyvūną su nuskausminamaisiais bus pasiektas tas pats rezultatas – nei kvapo, nei agresyvesnio elgesio. Bet gyvūnas nebus kankinamas.

Visa „Tuščių narvų“ komunikacija apie paršelių kankinimo sustabdymą paremta vienu faktu: VMVT direktorė pakeisti vienus reikalavimus ir taip sustabdyti pačią žiauriausią praktiką gali vienu parašu. Pati VMVT direktorė rašo, kad ji viena nieko nuspręsti negali. Netiesa. Gali. Tik nenori. 

Jos parašu keičiami reikalavimai, šiuo metu leidžiantys paršelius kastruoti be nuskausminamųjų. Jos pareigas ėjęs asmuo tokius reikalavimus priėmė, ji juos gali pakeisti. 

Ar kas nors sako, jog tai reikia daryti be diskusijų, be mokslinių argumentų, be pereinamųjų laikotarpių, be jokių alternatyvų pasiūlymo kiaulių augintojams? Ne. Galima išsikviesti ekspertus iš kitų šalių, kur kastracija be nuskausminamųjų jau yra uždrausta. Galima pasiremti Europos Komisijos rekomendacijomis. Galima kiaulių augintojams duoti kelių metų pereinamąjį laikotarpį, po kurio jie turėtų nutraukti kastraciją be nuskausminamųjų. Kai nori, randi išeitį, kai nenori, randi pasiteisinimą. 

Neįmanomos sąlygos paršelių apsaugai 

Ji rašo: „<...> jei šalims susitarti pavyktų, aš mielai padėsiu parašą dokumente, kuris pakeis pasenusią tvarką.“ Tarp jos minimų šalių yra ir kiaulių augintojai, kurie tiesiog nenori jokio draudimo, kuris kažkaip juos ribotų. 

Įsivaizduokite, jeigu Aplinkos ministras taip kalbėtų apie teršėjus. „Jeigu teršėjai susėdę su ministerija ir aplinkosauginėmis NVO pritars taršos ribojimams, aš mielai taršą apribosiu“. Jis būtų išjuoktas viešai.

Ne gyvūnus kankinantys asmenys turi spręsti, ar jie nori nustoti kankinti gyvūnus. O jeigu iš tikro sprendžia jie, kam tada VMVT išvis reikalinga?

Tai gal visgi laikas prisiimti atsakomybę? Kviečiau ir vis dar kviečiu VMVT direktorę diskutuoti. Kviečiu ieškoti išeičių, kurios nėra metalinės kurpaitės.