Kaniterapija, arba kitaip – šunų terapija, vis labiau populiarėja. Nenuostabu, juk šuo – artimiausias žmogaus draugas. Daugiau apie šią teigiamas emocijas žadinančią veiklą sutiko papasakoti Kaniterapijos klubo prezidentė Vytautė Matusevičienė.
Šypsena – garantuota
Kaniterapijos klubo prezidentė Vytautė Matusevičienė su klubiečiais vos spėja lankyti visus kviečiančius. Šunys – geriausi žmonių draugai, tad nenuostabu, jog jie laukiami visur ir visada.
Užsiėmimai būna grupiniai, individualūs, skirti įvairaus amžiaus žmonėms, bet juos vienija pagrindinis tikslas – nešti gerą emociją. „Šunys gali padėti žmonėms su labai giliomis problemomis arba tiesiog praskaidrinti dieną. Kad jau kas, bet šypsena visiems dalyviams – garantuota“, – tvirtina pašnekovė.
Kas vyksta kaniterapijos metu? Ji pasakoja, kad užsiėmimuose būna šunų pasirodymai, po kurių, lydimi šeimininko, jie prieina, pabendrauja su susirinkusiais. Paprastai grupiniuose užsiėmimuose dalyvauja keletas šunų.
„Kiekvienas augintinis skirtingas, ne visi mėgsta pasirodymus. Pavyzdžiui, mano Spyglys nelabai turi intereso atlikinėti triukus, užtat mielai susirenka paglostukus, kol jo kolega dirba aikštelėje, – šypsosi V.Matusevičienė. – O pasirodymai įvairūs: šunys atneša ir į krepšį įdeda daiktą, įveikia įvairias kliūtis. Vienas net išmoko laikyti ant galvos knygą tupėdamas ant užpakalinių kojų. Tai ypač sudėtingas triukas.“
Žmonės nustemba
V.Matusevičienė atskleidžia, kad daug kas nustemba išgirdę, jog svarbiausias kaniterapijos metu – pats šuo. „Žmonės kartais gali to nesuprasti. Tačiau šie užsiėmimai gyvūnui yra darbas ir jis neturi tapti našta. Terapijos trukmė – keturiasdešimt penkios minutės – yra nustatyta atsižvelgiant į ekspertų pastebėjimus, kiek laiko nepervargdamas šuo gali sukaupti dėmesį“, – pasakojo klubo prezidentė.
„Gyvūnai turi mėgti šiuos susitikimus, kitaip ims jų vengti. Taip jau yra nutikę su vienu mūsų šunimi, kuris persidirbo ir po to nenorėjo grįžti į darbą. Ši patirtis mums buvo liūdna, nenorime, kad ji pasikartotų. Todėl itin atidžiai stebime šunų savijautą, siekiame juos visapusiškai apsaugoti“, – aiškino V.Matusevičienė.
Nuostabi patirtis su vaikais
Kauno miesto viešojoje Vinco Kudirkos bibliotekoje jau penktus metus vyksta unikalus renginys, kurio metu vaikai skaito šunims. Šuo, jo šeimininkas ir vaikas susitinka porą kartų per savaitę penkiolikai minučių.
V.Matusevičienė teigia, kad ši patirtis pranoko visus lūkesčius. „Per tą laiką nutiko daug nuostabių dalykų, apie kuriuos galėčiau kalbėti ir kalbėti. Matome, kaip vaikai pamilsta skaitymą, atsipalaiduoja“, – šypsosi pašnekovė.
Vaikai patys renkasi, ką skaityti, žino, kad bet kada gali padaryti pertraukėlę ir paglostyti šuniuką. „Susitikimų metu jie atsiskleidžia, nes patys diktuoja sąlygas, kaip viskas turi vykti. Kartais tėveliai ar seneliai klausia: „Na, ar gerai sekėsi skaityti?“ Mes nevertiname sugebėjimų, mūsų tikslas ryšys su gyvūnu, meilė skaitymui“, – patikino V.Matusevičienė.
Užsiėmimai teigiamai veikia ir psichologinių sutrikimų turinčius vaikus. „Paprastai tėveliai juose nedalyvauja, tačiau vieno vaiko, turėjusio sveikatos problemų mama pasiprašė būti šalia. Padarėme išimtį prašydami būti kuo nepastebimesnei. Vaikas glostė šunį, skaitė, kai... išgirdome tylų mamos kūkčiojimą. Ji nesulaikė emocijų matydama vaiką, kokio iki šiol nematė, noriai skaitantį...“ – unikalias akimirkas prisiminė pašnekovė.
„Pažangą paprastai matome po kelių susitikimų. Pamenu vaikus, kurie iš pradžių šunį glostydavo intensyviai, jų rankytė nuolat judėjo, lyg kailyje ko nors ieškotų. Paskui judesiai nurimo. Jie pradėjo ramiai glostydami šunį skaityti ir tas skaitymas jiems ėjosi kaip iš pypkės. Tai – maži stebuklai ir kartais gailiuosi, kad jų niekas nemato, nes susitikimai yra konfidencialūs – jų nevalia nei filmuoti, nei fotografuoti“, – pasakojo klubo prezidentė.
Padeda nugalėti baimę
Kaniterapijoje dalyvauja ir vaikai bijantys šunų. „Esame ne vienam padėję tą baimę įveikti. Per tris mėnesius trunkantį skaitymo sezoną tikrai ne vienas susidraugavo su šunimis, pradėjo drąsiai juos glostyti, apsikabinti“, - džiaugėsi pašnekovė.
Tiesa, V.Matusevičienė primena: prieš glostant svetimą šunį tėvai turi išmokyti vaikus atsiklausti šeimininko. Jei jo nėra šalia – svetimo šuns tiesiog neglostyti. „Ne visiems šunims patinka, kai glostoma galva, todėl visuomet patariame geriau pasirinkti saugesnę zoną – nugarą, nedaryti staigių judesių“, – patarė V.Matusevičienė.
Paprašykite sertifikato
Kaniterapijos klubo prezidentė pasakoja kad terapinis šuo turi būti išlaikęs specialų testą- egzaminą, kurio metu patikrinamas bendras paklusnumas, charakterio stabilumas. „Suorganizuojamos nedidelės provokacijos – pavyzdžiui, skleidžiami dideli garsai, šunį ima glostyti daug rankyčių ir panašiai, siekiant patikrinti, kaip gyvūnas reaguos netipinėse situacijose. Juk kaniterapijos metu gali stipriau sukrykšti vaikas, lydėti aštrūs kvapai ligoninėje...“ – vardijo klubo prezidentė.
Kaniterapijai turi būti keliami rimti saugumo reikalavimai. „Kaniterapeutus kviečiantys žmonės turėtų pasidomėti, ar šunys turi testo-egzamino, bylojančio apie tinkamumą kaniterapijai, sertifikatus, nepakenktų ir šuns sveikatos pažyma. Tiesiog, kad netektų patirti nemalonių akimirkų. Nesinori išgirsti, kad šuo, neduok Dieve, kam nors grybštelėjo. Šaukštas deguto statinę medaus pagadina – gali mesti šešėlį ant visos kaniterapijoje dalyvaujančios bendruomenės“, – pabrėžė V.Matusevičienė.
Norite būti kaniterapeutas?
Kaniterapijos klubas veikia savanoriškais pagrindais. Jo prezidentė tame mato didžiulę prasmę ir skatina į šią veiklą įsilieti kitus. „Kai susiformuoja tinkamo šuns ir šeimininko duetas, matome tiesiog nuostabių dalykų“, – tvirtina V.Matusevičienė.
Kokie šunys yra tinkami kaniterapijai? „Pirmiausia, šuo turi norėti kontakto su žmonėmis, nesislėpti, kai svetimas bando glostyti ar juo labiau neurgzti – čia negali būti jokios agresijos“, – pabrėžė pašnekovė.
Antras žingsnis – nueiti pas dresuotoją, kuris tiksliau įvertins situaciją. „Kartais tereikia pašlifuoti kai kurias augintinio savybes. Ką noriu pabrėžti, kad šuo neturi būti komandas vykdantis robotukas. Taip, bendras paklusnumas reikalingas – ateiti, kai yra kviečiamas, atsisėsti, atsigulti, bet labai svarbu išsaugoti unikalų gyvūno charakterį. Robotiškumas rodo didelę šuniukų įtampą siekiant viską atlikti teisingai. Labiausiai vertinkime tai, kas yra savita, iš ko galima pasijuokti, žavėtis. Visada gera matyti šunį, kuris turi laisvę būti savimi“, - užbaigė V. Matusevičienė.
Komentaras
Kauno m sav. Viešosios Vinco Kudirkos bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėja Monika Balsevičienė:
- Skaitymų su šunimi projektas Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje prasidėjo 2019 m. pabaigoje ir tęsiasi iki šiol. Per visą šį laiką užsiėmimus jau lankė 150 vaikų, su kuriais dirbo šeši terapiniai šunys ir jų šeimininkai.
Skaitymų su šunimi tikslas – paskatinti vaikus pamilti knygas ir skaitymą, susieti jį su teigiamomis emocijomis, kurias kelia jauki bibliotekos aplinka ir šalia esantis keturkojis.
Šuo – puikus klausytojas, jis nekritikuoja ir netaiso skaitančių vaikų, jie jaučiasi drąsiau, įgyja pasitikėjimo savimi. Skaitymo įgūdžiai ir raštingumas vaikams svarbūs tiek mokykloje, tiek ir ateityje darbo rinkoje, tad tokių užsiėmimų nauda – didžiulė. Na, o dar vienas teigiamas efektas, kurį pastebime yra, kad skaitymai su šunimi vaikams padeda įveikti gyvūnų baimę, jei tokią turi. Viena mama pasakojo: „Dalyvavome trumpai ir iš esmės dėl baimės šunims. Vaikas, kuris pirmą kartą vos ne vos įėjo į kambarį, antrą kartą ėjo drąsiau, trečią – visai drąsiai, o dabar pats laukia susitikimo su šunimi.“
