Spaudos centras
Spaudos centras
„Nufilmuoti šias istorijas – reiškia prisiimti atsakomybę. Už kiekvieno kadro – žmogus, kurio gyvenimą sudraskė karas.“
– Eduardas Pontežis, savanoris ir dokumentinių istorijų kūrėjas
Kai Rusijos agresija prieš Ukrainą virto foniniu triukšmu Europos informacinėje erdvėje, trys lietuviai – Eduardas Pontežis, Antanas Čeponis ir Tomas Jenkelevič – nusprendė veikti. Jie ne tik teikia humanitarinę pagalbą, bet ir dokumentuoja karo paveiktų žmonių liudijimus. Taip gimė jų iniciatyva „Ukraina: realybės akimirka“ – tai trumpų dokumentinių istorijų ciklas, rodantis karą iš vidaus.
Savanoriai fiksuoja pokalbius su vaikais, išgyvenusiais okupaciją, mokytojais, kurie vedė pamokas rūsiuose, ir senoliais, atsisakiusiais palikti griuvėsiais virtusius namus. Ne iš tolo, o būdami šalia.
„Atrodo, važiuoji padėti, bet labai greitai supranti – važiuoji ir mokytis. Iš žmonių, kurie prarado beveik viską...“, – sako Eduardas Pontežis.
Lietuviai aplankė ne vieną karo paliestą miestą – nuo Lvivo ir Kyjivo iki Odesos, Mykolajivo, Charkivo. Jie sustodavo ten, kur reikėjo – kartais tik įteikti pagalbą, o kartais tiesiog pabūti. Jei žmonės norėdavo kalbėti – įsijungdavo kamera.
Sukaupta medžiaga virsta trumpais dokumentiniais filmais ir fotografijų parodomis. Šios istorijos jau parodytos įvairiuose Lietuvos miestuose bei užsienyje – auditorijoms, kurios karą iki tol pažino tik per skaičius.
Pasak kūrėjų, jų tikslas – ne šokiruoti, o parodyti. Filmuota medžiaga neturi balso už kadro, nekomentuoja, ką reikia jausti – leidžia žiūrovui pačiam susidurti su realybe. Ir būtent tai veikia: kai kurie išeina tylėdami, kiti – pasilieka pasikalbėti, dar kiti – pirmą kartą susimąsto, kad ir jie gali kažką padaryti.
Šiuo metu jų fotografijų paroda eksponuojama Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose, kur kviečiami visi norintys pamatyti karo paliestų žmonių istorijas iš arčiau. Parodą galima lankyti iki rugpjūčio mėnesio galo.
Susipažinti su trumpa dokumentika ir jaunuolių veikla galite apsilankę jų svetainėje.
Net jei žmones skiria tūkstančiai kilometrų, empatija leidžia išlaikyti ryšį. Iniciatyva siekia priminti, kad nuoširdus dėmesys gali peržengti bet kokias ribas.
Kuo ilgiau vyksta konfliktas, tuo lengviau jį nustumti į foną. Bet jei pamatytumėte mergaitę, bandančią parodyti, kaip jos mokykla pavirto krateriu, ar senolį, nerišliai bandantį prisiminti paskutinį kartą, kai girdėjo tylą – vargu ar tai liktų tik dar viena žinia.
Šis straipsnis parengtas kaip Europos socialinio fondo (ESF) finansuojamo projekto „A Million Voices: Uniting Through Stories“ dalis.
Finansuoja Europos Sąjunga. Tačiau pateikiamos nuomonės ir požiūriai yra tik autorių ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos socialinio fondo agentūros nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei Skyrimo institucija negali būti laikomos atsakingomis už jas.
Daugiau apie projektą ir AY Instituto veiklą rasite svetainėje.