Spaudos centras
Spaudos centras
Gedulo ir vilties dieną, birželio 14 d. 11:00-13:00, sambūris „Gerbkime kapines“ šalia Vilniaus sporto rūmų surengė plakatų parodą, „Ieškokime savo protėvių Sibire ir Vilniuje“. Nemaža dalis praeivių žinojo, kad toje vietoje yra istorinės žydų kapinės, ir sutiko su parodos rengėjais, kad jose nedera įkurdinti kongresų rūmus.
Parodą galima aplankyti internetinėje svetainėje www.kapines.com
Parodos kuratorius Andrius Kulikauskas parengė asmenišką parodos pristatymą, kuriuo kviečia susimąstyti, kaip mums mylėti vienas kitą ir bendromis jėgomis baigti atsitiesti po sovietų okupacijos iškrėstų kūniškų ir dvasinių žaizdų?
Vilniaus žydų kapinės yra šventa vieta
Mūsų veikloje svarbiausia yra pati vieta, tad apie ją plačiau pasisakysiu, kaip ją išniekino sovietai brutalistai, ir kaip ją išniekintų mūsiškiai cinikai.
Šioje vietoje sovietų okupantai ir jų talkininkai „mokslinio ateizmo“ dvasia išniekino seniausias Vilniaus žydų kapines ant jų pastatydami Sporto rūmus. Mums skauda, kad nepriklausomos Lietuvos valstybė šių kapinių neduoda Vilniaus žydams, o verčiau ketina nebenaudojamus Sporto rūmus įamžinti, kaip kongresų rūmus.
Sovietų laikais buvo priimtina „iškeldinti“ šimtus tūkstančius žmonių, šv. vysk. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikoje „įrengti“ paveikslų galeriją, o šv.Kazimiero bažnyčioje – ateizmo muziejų. Buvo „racionalu“ Rasų kapines perkirsti plentu, „ūkiška“ suarti Kernavės senąją gyvenvietę.
Viso šito neužmiršime, nors visa tai praeityje. Užtat laukiame, kas mums primintų, kokią sau šventyklą sovietai pastatė and nekaltų žmonių kapų?
Ar žmonių palaikai yra vertybė?
2006 m. liepos mėn. 4 d. Kultūros vertybių registras įregistravo Vilniaus koncertų ir sportų rūmus kaip architektūrinę ir istorinę vertybę. Ne nacionalinio lygmens, o regioninio lygmens. Ji buvo nei reta, nei unikali, o tiesiog svarbi.
Sakyčiau, tai stebuklas, nes iš kart sužlugo visi sumanymai nugriauti rūmus ir ten statyti daugiabučius. Bet pasižiūrėkime dabar Eugenijaus Ivaškevičiaus vadovaujamos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akimis.
Taryba nustatė ir pabrėžė:
13.5. Faktai apie svarbias visuomenės, kultūros ir valstybės istorijos asmenybes (valstybės veikėjus, menininkus, mokslininkus ir pan.), įvykius (mūšius, žudynes, mitingus, suvažiavimus ir pan.), tautosakos, literatūros ar kitus meno kūrinius, netradicinius ieškojimus, kurie susiję su objektais ar vietovėmis – 1988 m. spalio 22-23 d.d. įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas; 1991 m. sausio 14-16 d. visuomenė atsisveikino su pastate pašarvotais Lietuvos laisvės kovotojais, žuvusiais prie Vilniaus televizijos bokšto.
Taryba visiškai pražiopsojo tūkstančius toje vietoje palaidotus palaikus, kurių tik maža dalis, įskaitant Vilniaus Gaono palaikus, iškelti. Dalis palaikų liko aplinkui, dalis iškasta klojant pamatus, ir dalis įsimaišė į betoną.
Užtat taryba pabrėžė:
13.6 Pastatytas – 1971 m., autoriai – architektai Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmantas Liandzbergis, inžinieriai Henrikas Karvelis, Algimantas Katilius, Aleksejus Kamarauskas, Sofija Kovarskaja (rūmų kūrėjams 1973 m. paskirta LTSR valstybinė premija)
Nepaminėjo, kad šios premijos laureatai buvo sovietų okupantų talkininkai, jų politikos vykdytojai, kapinių išniekintojai.
Ar svarbių asmenų ložė yra mūsų paveldas?
Taryba savo sprendimus moksliškai pagrindė 2005 m. Architektūros fondo išleista knyga „Vilnius 1900-2005: naujosios architektūros gidas“, kurioje rūmai paminėti viename puslapyje, H21. Be šito, taryba rėmėsi šešiais sovietiniais šaltiniais, kurie įsivaizduoju yra šališki.
Tiesa, 2015 m. spalio mėn. 13 d. Romo Pakalnio vadovaujama taryba kai ką peržiūrėjo. Patikslino, kad architektūrinis reikšmingumas yra unikalus, o inžinierinis taipogi. Įvardino naujas interjero smulkmenas, kaip antai, „svarbių asmenų ložės baro sietynas“, matyt, su tikslu, kad architektai privalėtų sovietų paveldą išsaugoti.
Naujai patvirtino, kad archeologiniais, sakraliniais, memorialiniais, mitologiniais, etnokultūriniais, kultūrinės raiškos atžvilgiais objektas yra visiškai nereikšmingas. Rėmėsi tais pačiais šaltiniais.
Brutalizmas, tai kieno vertybė?
Taryba apibūdino rūmų stilių kaip brutalizmą. Kas pasaulyje pripažįsta mūsų rūmus kaip architektūrinę vertybę? Radau vienintelę svetainę www.sosbrutalism.org Jos šūkis yra „SOS brutalizmui – Išgelbėkime betono pabaisas!“ Ji savo „mylimas pabaisas“, kaip jas vadina, apibūdina šia citata:
...kas išskiria „naująjį brutalizmą“ ... yra būtent jo brutalizmas, jo „je-m’en-foutisme“ (man nusispiauti), jo kraugeriškumas. Reyner Banham, 1955
Papildyčiau, kad nėra brutalizmo be cinizmo. Lietuviškai, nėra plėšrūnų be maitėdų. Bent mūsų kapines supa maitėdos, pradedant Vilniaus miesto merais, Turto banko valdytojais, Lietuvos ministrais, Lietuvos prezidentais. Paaiškinsiu.
Kas kreipėsi į Lietuvos žydų bendruomenę, kad ji kalbėtų tikinčiųjų žydų vardu?
Ortodoksų žydų tikėjime nėra „buvusių kapinių“. Joks rabinas neleistų jokiai kitai veiklai jose vykti.
Ką mūsų maitėdoms daryti? Išdėstysiu savo supratimą. Nežinau kas taip atkakliai siekia atgaivinti mylimą pabaisą, tačiau įsivaizduoju kaip. Jei kas žino, kad klystu, prašau viešai paaiškinti kaip čia įvyko, kad mūsų visuomenė žinotų.
Pirma, atsisakė klausytis rabinų, tad įžūliai teisinosi, kad rabinai dėl nieko nesutaria, žodžiu, neįmanoma su jais susitarti. Beliko šiuo religiniu klausimu kreiptis ne į religinę žydų bendruomenę, o į valstybės įrankį, jai palankią Lietuvos žydų bendruomenę.
Puiku, kad yra Lietuvos žydų bendruomenė ir kad Lietuvos valstybė su ja visokiais klausimais bendradarbiauja. Tačiau jinai yra silpnesnė už valstybę ir labai pažeidžiama. Visada yra pavojus, kad jinai taps mūsų laikų „geto taryba“, kuri pasielgs taip kaip valstybei naudinga, ypač kai reikia žydiško figos lapo. Pavojus didžiausias tuomet kai valstybė nenori išgirsti jai prieštaraujančių žydų. Juk žydų yra visokiausių – ateistų ir tikinčiųjų, ortodoksų ir neortodoksų, mitnagedų ir chasidų, disidentų ir kolaborantų, dešiniųjų ir kairiųjų, gimusių Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Lietuvos žydų bendruomenė nepripažįsta Lietuvos žydų disidentų Vilniaus žydų kapinių klausimu, neduoda jiems pasisakyti savo svetainėje.
Manau, Lietuvos žydų bendruomenė susiderėjo su Lietuvos valstybe,„Mes jums atiduosime šias kapines, o jūs mums padėsite su kitomis kapinėmis.“ Jinai visgi nerado nė vieno rabino Lietuvoje, nė vieno litvako rabino išeivijoje, kuris nusileistų dėl kapinių, nes visi aiškiai, griežtai pasisako prieš. Užtat jinai susirado rabinus specialistus Londone, Europos žydų kapinių išsaugojimo komitetą, ir jiems pasakė maždaug taip, „Mes nieko negalime padaryti. Toje vietoje įkurdins naujus kongresų rūmus. Ar jūs nors galėtumėte darbus prižiūrėti?“ Specialistai sutiko, už atlyginimą, prižiūrėti statybos veiksmus, kad niekas nesudrumstų palaikų.
Ar Vilnius doras ar nedoras?
Kas reikalauja kongresų rūmus įkurdinti būtent čia? Nepriklausomos Lietuvos sostinės Vilniaus simboliu taps sovietų šventykla į kurią joks doras rabinas negalės žengti. Manau, kad būtų pigiau ir greičau pastatyti naujus rūmus negu remontuoti senus. Iš kitos pusės, jeigu tikslas yra įsisavinti keturis kartus daugiau pinigų, tai yra vardan ko sporto rūmus (ledo ritulio areną!) remontuoti ir pritaikyti visai kitai funkcijai.
2020 m. gegužės 1 d. Nacionalinė turizmo verslo asociacija (NTVA), Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacija (LVRA) bei Lietuvos turizmo asociacija (LTA) surengė akciją, šalia Vilniaus koncertų ir sporto rūmų išrikiavo tuščių kėdžių eilės su simboliniais eurų banknotais. Nejaugi niekas daugiau be jų nestovi už šių tuščių kėdžių?
Finansų ministerija siūlo gaivinti mūsų krašto ūkį šiomis statybomis.
Kodėl nenorime kur nors kitur Vilniuje pastatyti visiškai naujus, dorus, sveikus, gražius, šiuolaikiškus, ekologiškus, draugiškus ir nekaltus kongresų rūmus įkūnijančius nepriklausomoje Lietuvoje subrandintas vertybes, kuriomis lig šiol pavyzdingai išlaikėme koronaviruso pandemijos išbandymą?
Ką mums daryti?
Beprasmiška būtų rūmus susprogdinti, nes atsirastų, kas juos naujai sulipdytų, o paskui dar net labiau brutaliai atstatytų. Nebūkim brutalistai.
Lietuva sulaukė laisvės stebuklo. Jų irgi sulaukiame šiuo klausimu.
Stebuklas, kad LTSR architektų išgirtas vantinis stogas nepasiteisino ir 1965-1971 m. statytas pastatas nebetinkamas naudojimui. Stebuklas, kad Europos Sąjunga atsisakė skirti pinigų Sporto rūmus paversti kongresų rūmais. Stebuklas, kad teko vieną konkursą atidėti, nes pasimaišė korupcija. Stebuklas, kad pasaulį sukrėtė koronaviruso pandemija ir nieks nežino, kada Vilniui prireiks kongresų rūmų.
Kaip paprieštarausime brutalistams ir cinikams? Mes, neabejingi taikdariai, laukdami naujų stebuklų, šioje vietoje puoselėsime vertybę „Gerbkime kapines“. Išvystysime tokį šventą įvaizdį, kaip Aušros vartų ar Kryžių kalno, kad joks operatorius nesiryš iš kapinių pasipelnyti. Maitėdos pakriks, sulaukę Vilniaus Gaono, jo giminės ir mūsų didžiųjų kunigaikščių Prisikėlimo.
1 minutė tylos
Birželio 14 d. 11:59 visuotine tylos minute vieningai stabtelėsime, kiekvienas pabūsime savo mintyse, savaip atminsime beveik 300,000 tremtinių ir politinių kalinių, kuriuos sovietai išvežė iš mūsų tėvynės.
Mus kviečia Lietuvos jaunimo žygio „Misija Sibiras“ rengėjai, dalyviai, gerbėjai. Mes prie savo jaunimo prisijungiame.
Vieną minutėlę įsitrauksime į tą amžiną vienatvę, kurią išgyvena kiekvienas nuskriaustas šviesuolis. Mirtis mirtingąjį gasdina šia vienatve. Tai kapinių amžina tyla.
Vilniaus sporto rūmai stovi ant seniausių Vilniaus žydų kapinių, kurios siekia šešioliktą ar netgi penkioliktą amžių. Čia yra vieta, kur mums priklauso vis truputį susikaupti, vis truputį įsijungti į vienatvę pranokstančią mūsų kasdienybę. Šios vienatvės pagrindu paieškokime esminės santarvės su kitais.
2 judėjimai, o 3 plakatai
Palyginkime du plačius judėjimus gerbti kapines.
„Misija Sibiras“ atspindi brandų ir sėkmingą, jaunimo vykdomą, visuomenės gerbiamą, valstybės palaikomą užmojį. O mūsų judėjimas – atsisakyti Vilniaus sporto rūmų ir gerbti ar net atkurti Vilniaus žydų kapines – yra kol kas be jaunimo, be užnugario, be didelių vilčių.
Nenusiminkime, verčiau pasimokykime!
Vienu plakatu pristatome „Misija Sibiras“ jaunimo veiklą, jo kasmetinius žygius tvarkyti tremtinių kapus. Šių žygių mąstai atspindi sovietų nusikaltimų mąstus. Daugiau kaip 13,000 jaunuolių yra pareiškę norą dalyvauti žygyje. Jaunimas yra sutvarkęs virš 100 kapinių.
Kitu plakatu anglų kalba pristatome Rutos Bloštein atrinktus komentarus, kurių sulaukė jos peticija „Prašome perkelti naujųjų Vilniaus kongresų rūmų projektą iš senųjų žydų kapinių į kitą vietą“. Ketiname parengti panašų plakatą lietuvių kalba. Jos peticiją pasirašė net 50,000 žmonių. Jų didelė dalis išeivijos litvakai, Lietuvos žydų palikuonys.
Trečiu plakatu Julius Norwilla išreiškia sumanymą atsisakyti sovietinių Sporto rūmų ir atkurti senąsias Vilniaus žydų kapines. Mums reikia jo jaunatviškos drąsos!
10 talkininkų
Mūsų sambūris „Gerbkime kapines“ kas mėnesį šalia Vilniaus sporto rūmų rengs parodą, kuria mokysimės kaip gerbti šias ir visas kapines. Štai pirmoji mūsų paroda. Ji atspindi mūsų kuklias pajėgas.
Mes, lietuviai ir litvakai ir visų tautybių žmonės, privalome susitarti ne paviršutiniškai, o bendradarbiauti švenčiausių vertybių pagrindu, jei tik norėsime šias kapines apsaugoti. Neleiskime mūsų šalies vadovams išniekinti nei jų, nei visos nepriklausomos Lietuvos kartu su jomis.
Mums Lietuvoje ypatingai svarbu suprasti lietuvių požiūrį, suvokti lietuvių tautos skaudulius ir į juos įsijausti. Mums įdomu, kaip mes kiekvienas gerbiame savo kapines.
Dėkoju parodos rengėjui Arkadij Kurliandchik. Jisai yra Vilniaus žydų bendruomenės valdybos narys, tačiau mus paragino nesusitelkti į žydų skaudulius, bet žiūrėti plačiau. Dėkoju savo tėvui Edmundui, kuris išspausdino plakatus ir išsprendė, kaip juos pastatyti.
Kviečiame į talką!
Andrius Kulikauskas, parodos kuratorius, +370 607 27 665, [email protected]
Arkadij Kurliandchik, parodos rengėjas, +370 659 74 776, [email protected]
Ruta Bloštein, Edmundas Kulikauskas, Valdas Valiūnas, Chaimas Bargmanas, Evaldas Balčiūnas, Regina Kopilevich, Julius Norwilla, Polina Pailis
