Kas vyksta už uždarų grupės durų? Kodėl kartais verta jas praverti?

„Kuo neramesni laikai, tuo grupės įgyja didesnę galią. Aktyvų būrimąsi į grupes stebėjome per COVID-19 pandemiją,  kai visuomenės bendravimas persikėlė į internetą – gausiai kūrėsi nuotolinių grupių ir forumų. Grupės galią galime įžvelgti prisimindami netolimą mūsų praeitį, kurią daugelis išgyvenome telkdamiesi draugėn, siekdami visuomeninio ir politinio pokyčio – Dainuojančios revoliucijos, Sąjūdžio laikais. Šiuo metu vėl išgyvename neramumų laikotarpį, todėl prasminga pažvelgti į grupės metodą kaip į resursą ir galimybę“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinio darbo katedros docentė dr. Jorūnė Vyšniauskytė-Rimkienė.

Pasak mokslininkės, Lietuvoje grupes atranda vis daugiau žmonių, sekdami sena išmintimi – „Kur du stos, visados daugiau padarys“. „Juk kai žmogų ištinka sunkumai, ne visada artimųjų gretose galima rasti reikalingą paguodą ir paramą. Kartais būna atvirkščiai – paguodą ir emocinį stabilumą namiškiams turime suteikti mes,  o ką daryti, jei minčių ir jausmų stabilumo patys stokojame? Tokiais atvejais grupė padeda sustiprėti ir įkvepia daryti pokyčius savo ar šeimos gyvenime“, – sako VDU docentė, Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos tarybos narė.

Lietuvoje populiarios grupės, padedančios auginti vaikus

Dr.  J. Vyšniauskytė-Rimkienė pažymi, kad Lietuvoje grupes veda įvairių sričių specialistai – nuo psichologų iki socialinių darbuotojų. Pastarųjų vedamos grupės padeda siekti tiek asmeninių, tiek socialinių pokyčių.

Grupinį darbą Lietuvoje dažniausiai išbando tėvai, globėjai ir įtėviai – pavyzdžiui, kai susiduria su iššūkiais augindami vaikus, ypač paauglius, arba kai išryškėja jų atžalų emocijų raiškos ar elgesio problemos. Specialistai tokiais atvejais padeda tėvams skirtuose kursuose (psichoedukacinėse grupėse) įgyti žinių ir įgūdžių apie vaikų ir paauglių auginimą. Šiuo metu tokių grupių tėvai gali rasti visose Lietuvos savivaldybėse.

„Lietuvoje socialiniai darbuotojai veda ir emocinės paramos grupes, į kurias dažnai buriasi ne tik biologinį, bet ir globojamą vaiką auginanti šeima. Džiugina, kad į tokias grupes vis drąsiau jungiasi tėvai, auginantys vaiką, turintį psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimų arba negalią. Į socialinių darbuotojų vedamas emocinės paramos grupes įsitraukia ir suaugusieji, išgyvenantys sudėtingas gyvenimo situacijas – skyrybas, artimojo ligą ar netektį, ir kt.“, – pasakoja VDU docentė, pažymėjusi, jog nevyriausybiniame sektoriuje yra ir kitokių grupių, padedančių skirtingo amžiaus žmonėms spręsti įvairias problemas. 

„Grupė gali būti viena iš alternatyvų, kur galima atsigauti, pasisemti stiprybės, išmokti naujų dalykų, sutikti kitą, atsidūrusį panašioje situacijoje. Čia būsite išgirsti  su visomis emocijomis ir nebūsite dėl to teisiami, o atvirkščiai – priimti. Manau, peržengti grupių slenkstį verta, nes tai – erdvė, kurioje gali įvykti stebuklai“, – apibendrina doc. dr. J. Vyšniauskytė-Rimkienė.

Grupės jėgą galima panaudoti ir augimui, ir griovimui

Nedalyvavusiems grupiniuose procesuose dažnai kyla įvairūs klausimai – pavyzdžiui, kas yra profesionalo vedama grupė, kas jos metu vyksta ir kaip grupės gali padėti susidūrus su gyvenimo iššūkiais. Plačiau apie grupių naudą pasakoja daugybės knygų apie socialinį darbą grupėse autorius, ilgametis grupių įvairiose pasaulio šalyse vadovas, buvęs Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos viceprezidentas, profesorius emeritas Mark Doel iš Jungtinės Karalystės, dažnai besilankantis ir Lietuvoje, skaitantis paskaitas Vytauto Didžiojo universitete.

„Dalyvaudamas profesionalų vedamoje grupėje žmogus gali patirti, ką reiškia būti išklausytam, įsiklausyti į kitus, įsijausti į jų padėtį. Tai vieta, kurioje galima papasakoti savo istorijas, įprasminti savo gyvenimo patirtį. Grupės gali suteikti emocinę paramą atsidūrusiems krizinėje situacijoje. Sutikę kitus, išgyvenančius panašias patirtis, žmonės jaučiasi lyg gyvenimo upe plauktų vienoje valtyje, patiria stiprų bendrystės ir normalizacijos jausmą. Patiriamos emocijos ir panaši patirtis apjungia,  suteikia vilties bei jėgos keistis“, – paaiškina mokslininkas, pabrėždamas, kad šiame procese  reikalingas profesionalus socialinis darbuotojas, turintis darbo su grupėmis išsilavinimą bei patirties – tam, kad galėtų padėti kuo veiksmingiau išnaudoti grupėje praleistą laiką.

M. Doel pabrėžia, kad daugeliu atvejų grupės yra vertingos: jos turi didžiulę galią ir dažnai veikia terapiškai, gali pakeisti tiek pavienių žmonių, tiek bendruomenių gyvenimus. Kita vertus, būtų naivu manyti, kad grupės visada yra geranoriškos.

„Užtenka pažvelgti į tokius politinius judėjimus kaip nacizmas, kad pamatytume, kaip grupės buvo naudojamos žmonėms indoktrinuoti ir įbauginti – ypač turiu omenyje Hitlerjugendą (nacių Vokietijos jaunimo organizaciją). Grupinė mąstysena, kai nariai nesijaučia galintys mesti iššūkį grupėje vyraujančiai ortodoksijai, gali būti rimta problema“, – įvardija ekspertas.

Visi esame grupinio darbo žinovai

Prof. M. Doel pažymi, jog grupės žmonėms yra natūrali patirtis: mes gimstame, mokomės ir žaidžiame, socializuojamės įvairių rūšių grupėse – nuo muzikos ar laisvalaikio iki religinių ar politinių susibūrimų. Tam tikra prasme, visi žmonės yra grupinio darbo žinovai, tik kai kurie natūraliai geriau geba suburti pavienius individus į grupę, o kiti gali šį tapsmo grupe procesą paspartinti – pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai, kurie studijose  įgyja žinių apie grupių vedimą.

„Nemanau, kad perdėčiau sakydamas, kad grupės padeda demokratizuoti visuomenę. Iš tiesų, darbas mažose grupėse padėjo Vokietijai  iš nacių diktatūros griuvėsių atkurti liberalią demokratiją“, – komentuoja pašnekovas.

Jungtinėje Karalystėje dirbantis ekspertas pastebi, kad pastaruoju metu šios šalies socialiniame darbe grupinis darbas kaip praktinis metodas yra taikomas rečiau nei anksčiau. „Kai prieš 40 metų beveik 20 metų dirbau tiesioginį socialinį darbą, grupinį darbą taikiau kaip nuolatinį praktikos metodą. Šiuo metu mūsų šalyje grupinio darbo metodo daugiau imasi kitų profesijų atstovai, pavyzdžiui, užimtumo ir sveikatos priežiūros specialistai“, – pastebi buvęs Tarptautinės socialinio darbo su grupėmis asociacijos viceprezidentas.

Prof. Mark Doel atkreipė dėmesį, kad profesionalai vesdami grupes vis dažniau taiko standartizuotas grupių vedimo programas, kai yra nustatytas tikslus užsiėmimų ir grupinių veiklų sąrašas. Jo teigimu, anksčiau grupių vedėjai patys sugalvodavo užsiėmimus, o dabar grupės D. Britanijoje turi vadovautis standartizuota mokymo programa ir dienotvarke, o ne tikraisiais narių poreikiais.

„Iš dalies tai susiję su pinigais – socialines paslaugas teikiančios organizacijos nori naudoti, jų manymu, „išbandytus ir moksliškai pagrįstus“ grupinio darbo metodus, todėl perka grupinio darbo standartizuotas programas. Vis dėlto, manau, kad tokiu atveju grupes vedantys socialiniai darbuotojai jaučiasi ne tokie kūrybingi“, – teigia profesorius.

Pasak doc. dr. J. Vyšniauskytės-Rimkienės, neseniai paauglių tėvų paramos grupėje dalyvaujantis tėtis jautriai ir taikliai apibendrino grupės esmę. „Iki dalyvaujant grupėje maniau, kad tik aš vienas turiu nešti savo gyvenimo kryžių, o čia pamačiau, kad visi turime savo kryžius. Tas žinojimas padeda... Jaučiu, kad grupėje klausant vienas kito istorijų ta našta žymiai sumažėja“, – vieno iš dalyvių žodžius prisimena VDU docentė.