Kaunietei diagnozuota reta liga - legioneliozė

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje užregistruotas antrasis šiemet legionierių ligos atvejis. 38 metų kaunietei ši liga nustatyta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose. Šių metų spalio 28 d. moteris buvo paguldyta į ligoninę. Ligonė skundėsi aukšta kūno temperatūra, sausu kosuliu, bendru silpnumu. Lapkričio 4 d. susirgusios moters šlapime rasta ligos sukėlėjų. Tiriant susirgimo legionelioze priežastį išsiaiškinta, kad 10 dienų iki susirgimo pradžios moteris nebuvo išvykusi į užsienį, nesinaudojo Lietuvoje esančių vandens pramogų parkų, sporto klubų ir kitų apgyvendinimo paslaugas teikiančių ūkio subjektų paslaugomis. Pažymėtina, kad šių metų birželio – rugpjūčio mėnesiais ligonė dirbo kambarine viename Kauno miesto viešbučių. Susirgimo priežastims nustatyti ir užkirsti kelią galimam legionelių plitimui, laboratoriškai tiriami karšto vandens mėginiai, paimti iš namo, kuriame gyvena ligonė, bus vertinama legioneliozės rizika viešbutyje. Epidemiologinis tyrimas tęsiamas. Legioneliozės atvejai Lietuvoje registruojami retai. Praėjusiais metais buvo registruotas vienas, šiais metais - du atvejai, 2009 m. susirgimų nebuvo užregistruota. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistai primena, kad legioneliozė – tai ūminė infekcinė liga, pasireiškianti ūminės pneumonijos požymiais. Šiai ligai būdingos dvi klinikiškai ir epidemiologiškai susijusios ligos formos: pirmoji – legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija, kosulys, pneumonija ir antroji – Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos. Ligos sukėlėjas – tai judrios gramneigiamos, polimorfiškos, aerobinės, negaminančios sporų ir kapsulių Legionellaceae šeimos lazdelės. Legionelių genčiai priklauso 48 legionelių rūšys, 39 legionelių serogrupės yra virulentiškos žmogui. Europoje legioneliozę dažniausiai sukelia Legionella pneumophila. Legionelės plačiai paplitusios aplinkoje: vandens telkiniuose, dumble, dirvoje, gamybinės ir visuomeninės paskirties objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra 20 - 45ºC, žemesnėje nei 20º C ir aukštesnėje nei 60º C legionelės nesidaugina. Legioneliozė labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, kurių ūkyje daug terminio vandens generavimo, aušinimo, recirkuliavimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Dažniausiai legionelių randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje (ypač taikomoje respiracinėje terapijoje). Pramoninės gamyklos, mėsos kombinatai gali būti legionelių kaupimosi ir plitimo šaltiniai. Tokio pobūdžio gamybiniuose objektuose dėl gausaus vandens ir vandeninio aerozolio naudojimo susidaro palankios sąlygos legionelėms daugintis ir plisti. Vyresni žmonės yra jautresni šiai infekcijai nei jauni. Taip pat dažniau serga asmenys, turintys kitų sunkių sveikatos sutrikimų. Žmogus Legionella bakterijomis užsikrečia įkvėpdamas aerozolio, kuriame yra šių ligos sukėlėjų. Šia liga neužsikrečiama geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus. Legioneliozės profilaktika – tai ligos sukėlėjo rezervuaro paieška ir jo nukenksminimas terminiais ar cheminiais būdais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra. Pagrindinės legioneliozės rizikos mažinimo priemonės – tai teisinga vandens sistemų eksploatacija: karšto vandens temperatūra turi būti palaikoma 50 – 60ºC; šalto vandens temperatūra neturi siekti 25ºC; neleisti vandeniui užsistovėti sistemose; ne rečiau kaip 2 kartus per metus valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius oro kondicionavimo sistemose; valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus, vandens filtrus; po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną dezinfekuoti karšto vandens sistemas ir kt.