Šeštadienio vakarą pilnutėlėje Keistuolių teatro salėje režisierius Gildas Aleksa pristatė pirmąją šio sezono premjerą ir drąsų žingsnį šio teatro istorijoje - agresyvią komediją "Heraklis". Remdamasis daugiau nei dviejų tūkstantmečių senumo mitais ir pasitelkdamas aštrų humorą teatro kūrėjas prabilo apie didžiausius žmonijos skaudulius - karą, prievartą ir abejingumą. Prieš premjerą duotą pažadą žiūrovų sąmonę žadinti pasitelkiant juoką režisierius išpildė su kaupu: iš antikinio Olimpo į XXI amžių nusileidusiuose sumodernėjusiuose dievuose be vargo pavyko įžvelgti ne vieno gerai pažįstamo politiko ar pramogų pasaulio atstovo prototipą, o charizmatiškų personažų lūpomis skambėjo sodrios gatvės kalbos, pastarųjų dienų aktualijų ir nuorodų į populiariąją kultūrą kupini juokai.
Kalbėdamas apie tai, kaip gimė spektaklio idėja, režisierius G. Aleksa teigia supratęs, jog visi Heraklio žygdarbiai buvo padaryti nesavanoriškai - tai buvo vergystė: "Tuose žygdarbiuose nebuvo nė kiek jo valios, ir aš atradau sąsajas su šiuolaikiniais kariais, kurie važiuoja į kitas vietas ir ne savo valia atlieka smurto išpuolius. Sujungėme šias dienas su ta istorija ir atradome, kad per du tūkstančius metų mažai kas pasikeitė". Pirmomis spektaklio minutėmis kvatotis verčiantis infantilus, nedidelio proto Heraklis žiūrovų akyse išgyvena groteskišką virsmą į galingesniųjų marionetę, vienu metu nekenčiančią karo ir negalinčią be jo gyventi. "Ei, aš čia kovoju už taiką!" - eidamas per savo paties subombarduotą priešo miestą džiugiai šaukia aktoriaus Daliaus Skamarako herojus ir nebyliai užduoda žiūrovams vieną svarbiausių "Heraklio" klausimų - ar tikrai karo dalyvis yra pajėgus suvokti savo veiksmų priežastis bei prasmę? "Mes įpratę žiūrėti į Heraklį kaip į didvyrį ir daugiau nieko - jis atliko daug žygdarbių, tačiau ką jam tie žygdarbiai kainavo? Visuomet žiūrime tik į išorę, į rezultatą, o mes parodome procesą, kaip viskas vyko", - įžvalgomis dalinosi Herakliu scenoje tapęs D. Skamarakas.
Statydamas "Heraklį" režisierius G. Aleksa nesirėmė jokia konkrečia pjese: spektaklyje skambantys tekstai - bendro režisieriaus ir aktorių darbo bei autentiškų viešų kalbų, vienaip ar kitaip jau spėjusių įeiti į pasaulio istoriją, junginys. Beatodairiško ir mąstyti nelinkusio didvyrio lūpomis skamba buvusio JAV Prezidento G. W. Bush'o kalba, pradėjusi karą prieš terorizmą, karo veterano išpažintis, rusų kareivio interviu Ukrainoje - "Mes eisim iki galo". "Iki galo" misiją, nesubtilių manipuliacijų būdu primestą dievo Dioniso ir karaliaus Euristėjo, atlieka tautos gelbėtojas Heraklis; savąją misiją įvykdo ir režisierius G. Aleksa su Keistuolių teatro aktoriais - iš kitokio, kvailesnio, nesuprasto žmogaus kvatojančiam žiūrovui neleidžiama užmiršti, jog pagrindinis karo subjektas ir herojus - pats karys - ne savarankiškai mąstanti būtybė, o viešųjų ryšių projektas, kurio kiekvienas veiksmas panaudojamas bei interpretuojamas kurstomo karo naudai.
Ar mūsų visuomenėje yra vietos "kitokiam"? Kas iš tiesų palaiko karo mašiną užkurtą ir kaip kiekvienas iš mūsų sutinka su šiomis primestomis taisyklėmis? Kokias pasėkmes palieka prievarta, abejingumas bei neįdiegtos vertybės ir kodėl globalaus siaubo akivaizdoje vis dar laukiame visus apginsiančio nematomo herojaus? Nutilus salėje nuolat skambančiam juokui ir siautulingo vakarėlio muzikai, "Heraklio" žiūrovai paliekami akistatoje su nepatogiais, keičiantis amžiams nepakitusiais klausimais, o visų svarbiausia - su pačiais savimi.