Spaudos centras
Spaudos centras
Doc. dr. Viktorija Čepukienė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto Psichologijos katedros docentė
Ar pagaunate save sakant ar darant tai, ką sakydavo ar darydavo jūsų tėvai – nors sau kartojote, kad elgsitės kitaip? Pavyzdžiui, kitaip bendrausite su partneriu (-e) ir auginsite vaikus, niekada jų nekontroliuosite, visada mylėsite? O gal būdami su savo vaikais pastebite, kad kartojate ne tik frazes, bet ir jausmus, kurių niekada nenorėjote perduoti: pavyzdžiui, greitai susierzinate, kai vaikas nepaklauso po pirmo sudrausminimo, išliejate pyktį ant jo, kuomet grįžtate pavargę iš darbo?
Šeimos santykius tyrinėjantys mokslininkai pastebi, kad šeimos emocinė atmosfera, santykių modeliai ir nespręstos problemos gali persiduoti iš kartos į kartą – tarsi bagažas, kurio negalime atsikratyti, kuris veikia mūsų pasirinkimus, reakcijas ir net mūsų vaikų savijautą. Net jei išoriškai mūsų sukurta šeima atrodo kitokia nei gimtoji, kurioje augome, jos „vidinis scenarijus“ dažnai išlieka tas pats – nebent sąmoningai jį perrašome.
Istorija kartojasi: iš tėvų perimami ydingi modeliai
Nuo mažens stebime, kaip mūsų tėvai elgiasi vienas su kitu: kaip sprendžia tarpusavio konfliktus, ar kalbasi, ar nutyli, ar pasitiki vienas kitu, ar vertina vienas kitą, kaip sprendžia įvairias šeimos problemas ir auklėja vaikus. Visa tai – tarsi nematomi mokymai, kuriuos vaikas sugeria ne tiek protu, kiek jausmais. Berniukas, augęs šeimoje, kurioje tėvai retai kalbėjosi apie jausmus, o nesutarimai buvo sprendžiami šaltu atsitraukimu ir ilgais „nekalbadieniais“, gali išmokti, kad geriau nieko nesakyti, nei rizikuoti konfliktu. Užaugęs toks vyras gali turėti sunkumų išreikšdamas, ko jam reikia santykyje, ir išsigąsti partnerės emocijų, užsiverti tylos siena.
Kita vertus, mergaitė, mačiusi, kaip mama nuolat aukoja save dėl šeimos ir nepalieka smurtaujančio tėčio, gali tikėti, kad meilė – tai atsisakyti savęs ir paklusti. Toks elgesio šablonas vėliau gali virsti nuolatiniu pritarimu partneriui, net kai tai kainuoja jos pačios gerovę. Jei tėvai kalba apie meilę, bet tuo pat metu vienas kitam priekaištauja, žemina ar ignoruoja – žodžiai nublanksta prieš patirtį. Vaikas mokosi ne iš to, kas sakoma, o iš to, kas jaučiama ir daroma. Tad tai, ką vaikas mato vykstant tarp tėvų, tampa jo vidiniu modeliu ir “žemėlapiu“, kaip „turėtų“ atrodyti santykiai.
Paprastai šis modelis nėra įsisąmonintas, todėl labai dažnai, net kai augdamas vaikas sau prižada, kad bus kitoks, suaugęs jis šiuos modelius atkartoja, sukurdamas tokį patį rezultatą – ydingos šeimos santykius, problemų turinčius vaikus ir pan. Gana tipiška situacija, kai šeimoje patyręs tėvų kontrolę ir dėl to kylančių psichologinių sunkumų, jaunas žmogus prižada sau, kad niekada su savo vaikais taip nesielgs. Dažniausias to rezultatas yra kitas kraštutinumas – visiškas kontrolės nebuvimas, įnešantis į šeimą daug sumaišties, kurios kontekste augantys vaikai neišvengiamai susiduria su daugybe psichologinių problemų. Tad istorija kartojasi – suaugęs asmuo, galvodamas, kad daro kažką kitaip, atkartoja ydingus gimtosios šeimos modelius, tik kitokiu formatu.
Vaikų patirtys šeimoje gali smarkiai skirtis
Nors visi šeimos nariai auga toje pačioje emocinėje aplinkoje, tyrimai rodo, kad jų patirtys gali smarkiai skirtis. Tai lemia keli dalykai. Pirmiausia – šeimoje dažnai formuojasi nelygiavertės emocinės pozicijos. Tėvai (dažnai nesąmoningai – tai taip pat susiję su gimtojoje šeimoje patirtomis vaiko šeimoje pozicijomis) vienam vaikui skiria daugiau dėmesio, lūkesčių ar atsakomybės nei kitiems. Šis vaikas tampa „emociniu laidininku“ – tuo, į kurį nukreipiama daugiau nerimo, vilčių, baimių, kontrolės ar net pykčio. Kartais šis vaikas pasijunta atsakingas už tėvų nuotaikas, tampa tarpininku tarp jų. Tai vadinama emociniu įtraukimu ar net „trianguliacija“.
Pavyzdžiui, šeimoje yra trys vaikai. Vyriausioji dukra, nuo mažens girdėjusi mamos skundus dėl tėčio elgesio, tampa jos emociniu ramsčiu. Mama kalbasi su ja kaip su suaugusiąja, kartais net prašo „tik nesakyk tėčiui, kad aš taip sakiau“. Tuo tarpu jaunesnieji vaikai gali augti atokiau nuo tėvų tarpusavio įtampų. Tad nors visi gyvena po vienu stogu, vyriausioji „auga greičiau“, bet su didesne emocine našta. Tyrimai rodo, kad būtent šie „daugiausiai įtraukti“ vaikai suaugę dažniau patiria sunkumų poros santykiuose, jiems sunkiau išlaikyti emocinį balansą tarp artumo ir savarankiškumo. Jie dažniau pamiršta savo poreikius, ar atvirkščiai – atsitraukia bijodami būti įskaudinti. Jų broliai ar seserys gali turėti daugiau laisvės kurti santykius kitaip – ypač jei jais tėvai nesinaudojo, nuleisdami savo įtampą, gaudami emocinę paramą, arba paversdami tarpininku santykiuose su partneriu (-e).
Svarbios ir įgimtos savybės, ir atsitiktinumai
Patirčių skirtumus gali lemti ir vaikų gimimo eiliškumas. Psichologiniai tyrimai rodo, kad pirmagimiai dažniau patiria daugiau tėvų kontrolės ir atsakomybės, jiems dažniau keliami aukštesni lūkesčiai. Jie tampa „pavyzdžiu“, „padėjėjais“, „protingesniais“, o tai dažnai lemia didesnį spaudimą, mažesnę laisvę būti tiesiog vaiku. Jaunėliai dažniau patiria daugiau laisvės, bet ir mažiau dėmesio, o vidurinieji dažnai jaučiasi ne tokie svarbūs kaip vyriausieji ar tokie lepinami kaip jaunėliai. Visa tai formuoja labai skirtingas patirtis ir emocines „starto pozicijas“.
Trečia, skiriasi ir laikas, kuriame vaikai auga. Nors šeima išlieka ta pati, situacijos kinta: kai gimsta pirmas vaikas, tėvai dar tik mokosi būti tėvais, dažnai patiria daugiau nerimo, kontrolės, neapibrėžtumo. O trečiam ar ketvirtam vaikui gali tekti augti šeimoje, kur tėvai jau pavargę, perdegę, ar kaip tik – nurimę ir atviresni. Be to, gali skirtis šeimos gyvenimo sąlygos – buitinės situacijos, tėvų santykių dinamika, emociniai kontekstai. Tad net jei visi vaikai užauga toje pačioje šeimoje, kiekvienam iš jų tai – skirtingos šeimos versijos.
Ketvirta, negalime pamiršti ir vaiko temperamento – įgimtų emocinių, jutiminių savybių. Vieni vaikai nuo mažens jautresni, labiau reaguoja į kitų nuotaikas, greičiau įsitempia. Jie labiau sugeria šeimos įtampą, net jei tėvai išoriškai jų „neterorizuoja“. Kiti – atsparesni, tarsi „praslysta“ per tą pačią atmosferą su mažesnėmis pasekmėmis. Tad net broliai ar seserys, girdėję tuos pačius pokalbius ir matę tas pačias situacijas, gali jausti ir suprasti juos labai skirtingai – priklausomai nuo to, kokie yra iš prigimties.
Ir galiausiai, reikšmės gali turėti atsitiktinumai, kritiniai momentai, kuriuose buvo ar nebuvo emocinio palaikymo. Kartais viena stipri patirtis – pavyzdžiui, kai vaikas sunkioje situacijoje jaučia, kad tėvas ar motina jį palaikė – gali tapti atsparumo pamatu. O kitas vaikas, kurio pagalbos šauksmas buvo ignoruotas ar išjuoktas, gali užsidaryti ilgam. Tai lemia skirtingą emocinę brandą, pasitikėjimą savimi ir kitais, ir vėlesnius suaugusio žmogaus santykių modelius.
Taigi, net jei vaikai auga po tuo pačiu stogu, realybėje jie gyvena skirtingose emocinėse erdvėse, kurios turi reikšmės tam, kurie vaikai turės didesnę riziką perduoti ydingų šeimos sąveikų modelius į kitas kartas.
Tėvai savo vaikystės modelius perduoda atžaloms
Kai du žmonės sukuria santykius, jie į naująją šeimą atsineša savo gimtosios šeimos modelius, kurie gali nesutapti, tapti konkurencijos ir konfliktų šaltiniu. Tai ypač išryškėja jiems tapus tėvais. Jei vyras užaugo šeimoje, kur tėvas buvo pasyvus, nerodė emocijų ar atsiribojo nuo vaikų auklėjimo, jis gali sunkiai įsitraukti į auklėjimą. Jei moteris matė stipriai kontroliuojančią ar kritikuojančią motiną, ji gali pradėti elgtis taip su savo partneriu – net jei sąmoningai to daryti neketino. Tyrimai rodo, kad žmonės, kuriems vaikystėje trūko emocinio saugumo, dažniau sunkiai pasitiki partneriu (-e) kaip tėvu ar motina. Jie gali dažniau kištis į vienas kito auklėjimo sprendimus, sunkiau pasidalina atsakomybėmis, kritikuoja vienas kito auklėjimo sprendimus vaikų akivaizdoje, savo elgesiu, kuris yra priešingas partnerio (-ės) įsitikinimams apie auklėjimą, siekia vaiko prielankumo, galų gale jaučiasi vieniši net būdami dviese.
Visa tai veda į susipriešinimą, nesutarimus dėl vaikų, o galiausiai ir į jų įtraukimą į poros konfliktus. Vaikas tampa stebėtoju, tarpininku arba net vieno iš tėvų gynėju. Jis perima ne tik įtampą, bet ir atsakomybę už šeimos atmosferą. Toks įsitraukimas gali būti nematomas išoriškai, bet vaiko kūnas ir psichika jį išgyvena: padažnėja nerimo sutrikimai, dėmesio problemos, agresyvumas ar užsisklendimas. Taip užsimezga dar vienas taškas šeimos istorijos grandinėje, kuris gali būti perduotas tolesnėms kartoms.
Pirmas žingsnis – sąmoningumo didinimas
Nors yra įvairių nuomonių, tačiau vis tik tikima, kad tokių ydingų šeimos sąveikų modelių perdavimas kitai kartai nėra neišvengiamas. Šeimos terapijos tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad nors sunkiai, tačiau iš kartos į kartą perduoti destruktyvūs šeimos santykių modeliai sąmoningų pastangų dėka gali būti nutraukti. Vis tik, kuo daugiau kartų šeimos istorijoje stebimos destruktyvios šeimos sąveikos ir psichikos sveikatos problemos, tuo sudėtingiau tai padaryti be specialistų pagalbos.
Tačiau pirmas žingsnis yra sąmoningumo savo elgesiui ir sąveikoms su partneriu (-e) ir vaikais didinimas, kuris pasiekiamas tik nuolatinės savistabos ir savirefleksijos būdu. Kaip aš kalbu su partneriu (-e), kai man kyla įtampa? Ar leidžiu sau jausti, bet kartu ir aiškiai išsakyti, kas vyksta? Ar įtraukiu vaiką į savo emocijas – gal ne žodžiais, bet nuotaika, tylėjimu, nuoskaudų demonstravimu? Ką jaučiu ir kaip elgiuosi, kai partneris (-ė) kitaip auklėja vaiką – ar tai primena man kažką iš mano vaikystės? Kaip jaučiuosi ir ką darau, kai partneris (-ė) nuo manęs užsiveria tylos „siena“?
Tokie ir panašūs klausimai leidžia būti atidesniems savo reakcijoms, ypač stresinių situacijų metu, nes jos dažniausiai iššaukia mūsų destruktyvias reakcijas, kurios iš esmės yra nesąmoningas gimtosios šeimos destruktyvių sąveikų atkartojimas. Kai sau atsakome į tokius klausimus, galime pamažu keisti savo reakcijas ar net pasirinkimus. Galime mokytis atpažinti savo pasikartojančias ydingas emocines reakcijas į partnerį (-ę) ir vaikus. Leisti vaikui būti vaiku – o ne mūsų emociniu sąjungininku. Galime auginti emocinį raštingumą – kalbėdami apie jausmus be kaltinimų. Ir galime kurti šeimą, kuri nebeperduoda skausmo, o perduoda stiprybę, supratimą ir meilę.
Kiekvienas sąmoningas pasirinkimas – tai mažas, bet reikšmingas žingsnis link šeimos istorijos, kurią verta kartoti. Todėl, jei pačiam ar pačiai tai per sunkus darbas, verta kreiptis pagalbos į šeimos ar porų psichologus.
Straipsnis paremtas autorės psichologo profesinės praktikos pastebėjimais, šeimos psichologijos kurso dėstymu bei mokslinio tyrimo rezultatais: Čepukienė, V., & Neophytou, K. (2024). Intergenerational transmission of familial relational dysfunction: A test of a complex mediation model based on Bowen family systems theory. Journal of Social and Personal Relationships 41(11). https://doi.org/10.1177/026540752412654
