Konferencijoje susirinkę globėjai dalijosi asmeninėmis istorijomis: šis dešimtmetis pakeitė lietuvių požiūrį

„Trūksta šeimos ir meilės. Noriu pas jus gyventi“ – tokie žodžiais ne kartą nuskambėjo iš vaikų lūpų nacionalinėje konferencijoje „Dešimtmetis vaikų globos kelionės Lietuvoje – arčiau mūsų vaikų“. Globėjai ir globoje užaugę vaikai atvirai dalijosi savo gyvenimo istorijomis, kurios leidžia tikėti, kad meilė ir gerumas daro stebuklus.

„Esu Adomas. Vaikų globos namuose augau penkerius metus. Dabar gyvenu Kuršėnuose, mamos Vilmos ir tėčio Ramūno sodyboje. Čia supratau, kad esu vertas meilės. Man patinka dainuoti, šokti, o kiekvienam vaikui linkiu surasti tokią šeimą, kokioje dabar gyvenu“. 

„Kai man buvo penkiolika metų, sesė mane pasiėmė, atvykome kartu į Airiją. Aš nemokėjau anglų kalbos, dėl to su sese pykomės. Pradėjau lankyti sporto treniruotes, paskui – mokyklą, po kurio laiko išmokau kalbą. Užaugau, eisiu tarnauti savo Tėvynei. Noriu pasakyti visiems, kas yra praradęs viltį: niekada nepasiduokite ir nebijokite, juk viskas yra įmanoma“. 

„Esu Samanta, užaugau vaikų namuose, dabar gyvenu savarankiškai. Mokausi pažinti save iš naujo, studijuoju kosmetologiją Panevėžyje, vasarą dirbu. Lietuvai linkiu girdėti mus ne tik tada, kai mums blogai, bet ir kai tyliai prašome ryšio“. 

„Esu Nikita. Penkis metus augau globos namuose, mėgstu dainuoti, svajoju būti populiariu dainininku. Baigiau aštuonias klases, gyvenu mamos Vilmos ir tėčio Ramūno namuose. Kiekvienam vaikui, kuris neauga šeimoje, linkiu surasti savo tėtį ir mamą, kurie visada būtų šalia“.

Šeima – ne tik pavardė dokumente

Tai tik kelios istorijos, kuriomis konferencijoje dalijosi šeimas suradę vaikai. Šiandien didieji instituciniai vaikų namai Lietuvoje jau uždaryti, o šeiminiuose namuose, bendruomenėje auga apie tūkstantį vaikų. 

Į 2014–2024 metų vaikų globos sistemos pertvarkos dešimtmečiui skirtą konferenciją susirinko daugiau nei 300 globos centrų darbuotojų ir vaikų teisių gynėjų, globėjų ir politinių sprendimų priėmėjų. Konferencijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė, Prezidento kanceliarijos Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovas Vaidas Augustinavičius, Europos Komisijos Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinio direktoriato Socialinių teisių ir įtraukties direktoriato vadovė Katarina Ivanković Knežević, Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė. 

Svetingai daugiau nei 300 svečių istorinėje vietoje priėmęs Trakų rajono meras Andrius Šatevičius ypatingai šiltus žodžius skyrė globėjų šeimoms: „Šeima – tai ne pavardė dokumente. Tai rytinis apkabinimas, atviri ir padrąsinantys pokalbiai, kantrybė ir tikėjimas vaiku, kuris dar tik mokosi tikėti savimi. Globėjai visai Lietuvai primena: vaikai yra vaikai. Jie ne „kitokie”, ne „sunkūs”, ne „valstybiniai”. Tiesiog – vaikai”.  

Taip ir nesulaukę mamos

Savo asmenine istorija konferencijoje pasidalinęs Ugnius iš Gargždų pasakojo į vaikų globos namus patekęs ketverių. Jis prisimena, kad anuomet didelės, nepažįstamos globos namų erdvės, nepažįstami žmonės ir daugybė įvairaus amžiaus vaikų jam sukėlė nerimą. „Labai tikėjausi, kad ilgai nereikės čia būti, laukiau, kol mama ateis manęs pasiimti. Buvome 36 vaikai, maistą gamino virėjos. Jei neskanu ar nenori valgyti, liksi alkanas. Paaugęs jau žinojau, kad geriau suvalgyti tai, kas galbūt nelabai tau patinka ir užmigti sočiam“, – prisimena Ugnius. 

Jis pasakojo, kad situacija pagerėjo po vienuolikos metų, kai abu su broliu buvo apgyvendinti bendruomeniniuose vaikų globos namuose. Berniukai čia turėjo vieną kambarį, savo asmeninės erdvės, galėjo gamintis maistą, o vakare užkąsti iš šaldytuvo. Patyčių irgi buvo mažiau. 

„Nors gyvendamas bendruomeniniuose namuose jaučiausi geriau, vis tiek laukdavau, kol mane pasiims mama. Šiek tiek gelbėjo besikeičiantis aplinkos požiūris: ne visi netgi žinojo, kad gyvename bendruomeniniuose vaikų globos namuose, nes iš mokyklos pareidavome į daugiabučius, kaip ir kiti vaikai. Turėjau galimybę žaisti futbolą, krepšinį, tenisą, reikėjo tik noro. O jo nebuvo daug. Šiandien esu dėkingas žmonėms, kurie dirbo su mumis, laikė už rankos, kai būdavo sunku, šluostė ašaras ir kalbėjo apie tai, kas yra teisinga“, – paauglystės  dienas prisiminė Ugnius. 

Jis pasakojo su kokiu dideliu nerimu laukęs paauglystės, matė, kaip sunkiai į gyvenimą kabinosi brolis – buvo nelengva susirasti darbą, nuomotis būstą. „Teko ir pačiam galvoti, kaip toliau reikės gyventi, nes mama taip ir neatėjo pasiimti, ji pasirinko alkoholį“, jautriai apie savo kelionę po globos įstaigas pasakojo jaunas programuotojas, šiandien gyvenantis Savarankiško gyvenimo namuose.

 Pasibaigus konferencijai Užutrakyje, kartu su Europos komisijos atstove K. Ivanković buvo aplankytos kelios globėjų šeimos Lentvaryje ir Vilniuje. 

Vaikų globos savaitė Lietuvoje tęsis iki liepos 5 dienos. Finalinis savaitės renginys – Globojančių šeimų vasaros festivalis „Vaikai yra vaikai“ vyks liepos 5 dieną nuo 12 iki 16 valandos Trakų rajone, Paluknio aerodrome. Didžiausias metų renginys sukvies Lietuvos vaikų globos bendruomenę. Festivalio programoje – koncertas, edukacijos, kūrybinės dirbtuvės ir daug kitų pramogų.

Daugiau informacijos apie programą: https://globoscentrai.lt/vaiku-globos-savaite-2025-pagrindinis