Spaudos centras
Spaudos centras
Gegužės 14 d. Seimo lankytojų centre vykusiame forume „Kultūra kaip strateginis išteklius grėsmės akivaizdoje“ kultūros paveldas įvardytas kaip vienas esminių valstybės atsparumo išorės grėsmėms ramsčių. Valstybinė kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė savo pranešime pabrėžė, kad kultūros paveldas – strateginis nacionalinio saugumo veiksnys, saugantis šalies tapatybę, bendruomenių vienybę ir visuomenės atsparumą informacinėms, ideologinėms bei geopolitinėms grėsmėms.
Kultūros paveldas Lietuvoje šiandien susiduria su trimis pagrindiniais iššūkiais: nepakankamu ir nesistemingu finansavimu, silpnu paveldo suvokimu švietimo sistemoje, Lietuvai reikšmingo paveldo užsienyje nykimu bei strategiškai neapibrėžta jo apsauga, dėl kurios svarbūs objektai prarandami ar apleidžiami.
Tačiau būtent šiose trijose srityse slypi ir didžiausias potencialas – jei joms būtų skiriamas strateginis prioritetas, jos galėtų tapti pamatu stipresnei, sąmoningesnei ir išorės grėsmėms atsparesnei visuomenei.
Paveldas – tylioji gynyba, kuriai reikia finansų ir sisteminio požiūrio.
Lietuvoje paveldas dažnai traktuojamas kaip lėtas, brangus, problemiškas laukas. Bet iš tikrųjų – tai galingas socialinis, ekonominis ir kultūrinis kapitalas.
„Savivaldybės vis labiau pradeda tai suprasti. Šiandien matome, kad jos kartais pasiryžta skirti daugiau lėšų nei valstybė. Pavyzdžiui, Vilniaus m. savivaldybė 2025 m. paveldui planuoja suteikti apie 8 mln. eurų, o valstybė visai šaliai šiems metams teskyrė 6 mln. eurų“, – sako pirmininkė.
Anot jos, tai rodo, kad sisteminis finansavimas neatliepia realių poreikių, objektų būklė blogėja, o neprižiūrimų objektų skaičius auga (2021 m. jų buvo 520, o 2024 m. – jau 607.) Net 81 % paveldotvarkos darbų yra tęstiniai projektai, todėl nėra erdvės naujoms iniciatyvoms. „Mes siūlome steigti Kultūros paveldo fondą su aiškiais kriterijais nacionalinės ir regioninės reikšmės objektams. Jis leistų greitai reaguoti į kritines grėsmes paveldo objektams, įgalintų lankstesnį reagavimą į skirtingų objektų poreikius, lėšų iš įvairių šaltinių kaupimą ir ilgalaikį planavimą.
„Neapgintas paveldas – tai strateginis pažeidžiamumas. Neturėdami aiškaus finansinio instrumento kultūros paveldui, prarandame ne tik kultūros vertybes, bet ir visuomenės pasitikėjimą institucijų gebėjimu saugoti valstybės pamatus“, – sako doc. dr. V. Ščiglienė .
Paveldas ir švietimas – atsparumo šaknys.
Grėsmės vis dažniau skleidžiamos dezinformacijos kanalais, per istorijos perrašymą, per abejingumą. Jei nesuvokiame savo kultūros vertės – ją galima lengvai sunaikinti arba pasisavinti.
„Šiandien švietimo programose paveldas yra labai menkai aktualizuojamas. Mokiniai jį pažįsta tik fragmentiškai, nėra bendro apjungiančio naratyvo, mokytojams trūksta metodinės medžiagos arba jie nežino, kur ją rasti ir kaip naudoti“, – sako Paveldo komisijos pirmininkė.
Paveldo komisija siūlo įtvirtinti paveldą ugdymo programose, apjungiant istoriją, menus, gamtos ir tiksliuosius mokslus, parengti metodines mokymo priemones, mokymo turinį ir integruoti jį į švietimo portalą emokyklą. Taip pat būtina sistemingai ugdyti paveldosaugos specialistus: užtikrinti restauravimo studijų tęstinumą, steigti tikslines stipendijas, kelti profesijos prestižą.
„Piliečiai, kurie suvokia savo paveldą, yra daug atsparesni istorijos iškraipymui, tapatybės krizėms ir išlieka pilietiški, pasiruošę ginti savo šalį“, – sakė ji.
Paveldas užsienyje – globali identiteto gynyba.
Paveldo komisija pabrėžia, kad kai leidžiame nykti savo ženklams pasaulyje, silpniname ir savo kultūrinę diplomatiją, ir savo simbolinį autoritetą. Šie ženklai – mūsų išlikimo pasaulyje įrodymai.
2024 m. nugriauta Nekaltojo Prasidėjimo-Aušros Vartų bažnyčia JAV. Panašus likimas gresia ir Kristaus Atsimainymo bažnyčiai Niujorke. Tai – ryškiausias architekto Jono Muloko kūrinys, kurio statyba ir dekoravimas buvo atlikti žymių lietuvių menininkų ir inžinierių. Bažnyčia taip pat sulaukė tarptautinio pripažinimo ir 1962 m. pelnė pirmą vietą sakralinės architektūros kategorijoje JAV.
„Pastaroji bažnyčia sovietinės okupacijos laikotariu simbolizavo, kad Lietuva niekur nedingo. Tai vienas iš pavyzdžių, o jų yra ir daugiau. Turime aiškiai pasakyti: taip, paveldas užsienyje yra mūsų kultūros dalis. Taip, tai mūsų reputacijos, identiteto ir autoritetingumo pasaulyje klausimas. Ir taip – mes turime pasiruošti jį pažinti ir apsaugoti. Būtina sukurti aiškią valstybės strategiją Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje apsaugai.“, – sakė doc. dr. V. Ščiglienė.
Paveldo komisija siūlo įtraukti Lietuvos ambasadas, kultūros atašė, lietuvių bendruomenes į sistemingą paveldo paiešką, dokumentavimą ir atstovavimą. Taip pat galėtų būti Lietuvoje sukurtas fondas, kuris spręstų vienos ar kitos šalies Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo objektų renovavimo klausimus.
„Lietuvių paveldas pasaulyje – tai mūsų minkštoji galia. Kai ji nyksta, silpnėja ir Lietuvos balsas bei žinomumas tarptautinėje erdvėje“, – pabrėžia ji.
Paveldas kaip gynybos priemonė.
Pranešime išskirta, kad išorės grėsmės šiandien dažnai neateina su ginklu – jos plinta per informacines atakas, istorijos perrašymą, simbolių nusavinimą. Kultūros paveldas – tai atrama, kuri neleidžia visuomenei pasimesti. Tai savivokos pagrindas.
„Tautos, kurios nežino savo paveldo, lengviau paveikiamos – jų istoriją galima perrašyti, tapatybę – pakeisti. Todėl paveldas yra neatsiejamas nuo nacionalinio saugumo. Nors paveldosaugos politika Nepriklausomoje Lietuvoje vykdoma jau 35 metus, svarbus lūžis dar neįvyko. Raginame neatidėlioti pokyčių: steigti fondą, skirti paveldui strateginį dėmesį švietime, susirūpinti Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje likimu“, – teigė doc. dr. V. Ščiglienė.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės ekspertė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Tai – dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių ekspertų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.