Lietuvą namais vadinantis fizikas ispanas dr. Carlosas Viscasillas Vázquezas: „Ši šalis siūlo stiprią aplinką mokslui ir tyrimams“

Po daugiau nei 15 metų studijų ir darbo Europoje bei Lotynų Amerikoje, ispanų astrofizikas dr. Carlosas Viscasillas Vázquezas Lietuvą vadina savo namais. Dirbdamas Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete jis vykdo pažangius žvaigždžių evoliucijos tyrimus ir vadovauja tarptautinėms mokslo populiarinimo iniciatyvoms.

Kada persikėlėte gyventi į Lietuvą ir kokie veiksniai paskatino šį sprendimą?

Keletą metų epizodiškai lankydavausi Lietuvoje. 2009 m. dalyvavau intensyviuose lietuvių kalbos kursuose Klaipėdos LCC tarptautiniame universitete. Būtent ta vasara man paliko gilų įspūdį. Vėliau, pasinaudodamas Europos Sąjungos švietimo ir mokymosi programų „Comenius“ ir „Grundtvig“ galimybėmis, buvau mokytojo padėjėjas Druskininkų „Atgimimo“ mokykloje (2010 m.) ir Žemaitijos kolegijoje, Rietave (2011–2012 m.). Šiek tiek trumpiau įvairias veiklas vykdžiau Druskininkų švietimo centre, Žemaitijos kolegijoje Telšiuose ir Klaipėdos universitete. Visos šios patirtys sustiprino mano ryšį su Lietuva.

2013 m., kai atlikau praktiką VU Molėtų astronomijos observatorijoje, buvau ypatingai sužavėtas tiek darbu ten, tiek gamtos apsuptimi. Mano karjeros kelią įkvėpė tuometinis mentorius dr. Rimvydas Janulis. Padirbėjęs privačiame sektoriuje, apsisprendžiau studijuoti VU doktorantūroje. Turbūt šis momentas ir žymi laiką, nuo kada Lietuva iš tikrųjų tapo mano namais. Didžiuojuosi, kad šiandien čia aš ne tik dirbu, bet ir sukūriau šeimą.

Papasakokite plačiau apie savo vykdomus tyrimus.

Vykdau tyrimus įvairiomis temomis, tačiau daugiausiai dėmesio skiriu mūsų Galaktikos vystymuisi: žvaigždžių spiečiams, jų cheminei sudėčiai ir dinamikai. Pavyzdžiui, visai neseniai, pasitelkę žvaigždžių chemines gausas, sudarėme Paukščių Tako vidinio disko žemėlapį. Tai atlikome pirmąjį kartą ir pateikėme daug naujos informacijos apie Galaktiką.

Taip pat neseniai pasiekėme reikšmingą pažangą apie padrikųjų spiečių dinaminę evoliuciją iki šiol dar neregėtu tikslumu. Be pagrindinių tyrimų, esu pažangių analizės metodų ir didžiaisiais duomenimis grįsto požiūrio taikymo astronomijoje entuziastas. Astronomija yra viena iš daugiausiai duomenų reikalaujančių mokslo sričių, tad inovatyvūs įrankiai bei naujas mąstymo būdas yra būtini. Be to, man labai patinka stebėjimai mūsų Molėtų astronomijos observatorijoje, kur naktinio dangaus ir gamtos grožis susijungia su šiuolaikinės fizikos mokslo tikslumu.

Astrospektroskopijos ir egzoplanetų grupė, vadovaujama profesorės Gražinos Tautvaišienės, išsiskiria kaip viena tarptautiškiausių mokslinių komandų – ne tik Teorinės fizikos ir astronomijos institute, bet ir visame Fizikos fakultete. Pasidalinkite savo įžvalgomis apie jūsų vystomus bendradarbiavimo tinklus.

Nuoširdžiai tikiu, kad astronomija yra vienas iš labiausiai tarptautinių mokslų. Man atrodo, kad ypač prasmingas Tarptautinės astronomų sąjungos šimtmečio šūkis „Po vienu dangumi“ (angl. Under One Sky). Tai primena, kad žvelgiant iš aukštai, šalis skiriančių sienų nebėra. Mūsų institute tokia tarptautiškumo dvasia tikrai yra labai stipri. Astrospektroskopijos ir egzoplanetų grupėje, kurioje dirbu, beveik pusė kolegų yra iš skirtingų pasaulio kraštų – Ukrainos, Austrijos, Indijos, Kroatijos, Ispanijos ir Lietuvos.

Tai taip pat atspindi prof. Gražinos Tautvaišienės, Tarptautinės astronomų sąjungos viceprezidentės, viziją. Ši organizacija vienija beveik 13 000 narių iš maždaug 90 šalių. Tarptautinė patirtis mokslininko karjeroje yra viena iš prasmingiausių ir labiausiai praturtinančių dalių.

Pats esu užmezgęs dvi stiprias ir tvarias partnerystes Ispanijoje ir Italijoje. Bendradarbiaujame su dviem iškiliomis mokslininkėmis – Laura Magrini iš Arčetrio observatorijos ir Ana Ulla iš Vigo universiteto. Pernai man buvo suteiktas asocijuoto mokslininko statusas INAF-Arčetri institute – tai aš labai vertinu. Stiprūs ryšiai su Pietų Europa man ne tik padeda išlaikyti ryšį su savo šaknimis, bet ir skatina tiltų kūrimą tarp VU ir užsienio mokslinių tyrimų centrų.

Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie iniciatyvą, vienijančią mokslininkus ispanus, ir kaip ji skatina tarpdisciplininį bendradarbiavimą tarp skirtingų mokslo sričių?

Pernai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dirbantys Ispanijos mokslininkai įkūrė asociaciją „ACEBaltic“. Renginys vyko Talino Mokslų akademijoje, kur dalyvavo ir prof. Gražina Tautvaišienė, Lietuvos mokslo tarybos pirmininkas Gintaras Valinčius, kiti kolegos, ambasadoriai ir trijų Baltijos valstybių bei Ispanijos mokslo tarybų atstovai.

Kovo mėnesį surengėme mokslinę kelionę, aplankydami šešias observatorijas ir suvienydami mokslininkus iš Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Ispanijos. Tai buvo puiki proga dalintis idėjomis, kurti naujus bendradarbiavimo ryšius ir stiprinti mūsų mokslo bendruomenių sąsajas įkvepiančioje aplinkoje.

„ACEBaltic“ šiuo metu yra RAICEX, užsienyje dirbančių ispanų tinklo, dalis, jungianti beveik 5000 mokslininkų visame pasaulyje. Tokie tinklai yra nepaprastai svarbūs – jie ne tik kuria bendruomeniškumo jausmą, bet ir skatina tarpdisciplininį dialogą. Pavyzdžiui, praėjusiais metais man teko dalyvauti ACES (Ispanų mokslininkų asociacijos Švedijoje) 10-mečio minėjime Stokholme. Ten sutikau neurologus, biologus ir daugybės kitų sričių ekspertus. Tokios asociacijos leidžia mums dalytis žiniomis, bendradarbiauti tarp disciplinų ir palaikyti vieni kitus.

VU Mokslo skatinimo fondas šiais metais skyrė finansavimą jūsų projektui „Unveiling the Nature of Hot Subdwarfs through Spectroscopy and Machine Learning“, kuriame pasitelksite spektroskopiją ir dirbtinį intelektą. Gal galėtumėte šiek tiek daugiau papasakoti apie šį tyrimą?

Mūsų projektas nagrinėja vieną iš didžiųjų neatsakytų klausimų žvaigždžių fizikoje: karštų subnykštukių žvaigždžių (angl. hot subdwarf stars) kilmę ir raidą. Manoma, kad šios žvaigždės dažniausiai susiformuoja poromis, nes tam tikru evoliucijos metu jos netenka išorinio vandenilio sluoksnio, tačiau iki šiol nėra tiksliai aišku, kaip šis procesas vyksta. Kosminio teleskopo „Gaia“ dėka dabar turime prieigą prie didelės spektroskopinių duomenų imties ir taikysime pažangius dirbtinio intelekto metodus šiai sudėtingai duomenų bazei analizuoti. Taip pat stebėsime atrinktas žvaigždes naudodami aukštos skiriamosios gebos VU ešele spektrografą (VUES) Molėtų observatorijoje.

Šis projektas leidžia maksimaliai išnaudoti VUES galimybes ir įgyvendinti naują tyrimų kryptį. Džiaugiuosi ir tuo, kad dirbu su puikia komanda: talentingu magistrantu Vladu Šatu ir VU Matematikos ir informatikos fakulteto mokslininku dr. Aidu Medžiūnu, besidominčiu šių mokslų taikymu astrofizikoje. Mano kolega VU fizikas dr. Markus Ambrosch, kilęs iš Austrijos, suteikia vertingą indėlį taikant dirbtinį intelektą astronomijoje ir spektroskopijoje.

Kartu sudarome tarptautinę, tarpdisciplininę komandą. Šį projektą įkvėpė profesorė Ana Ulla Miguel iš Vigo universiteto. Esu jai dėkingas už glaudų bendradarbiavimą bei vertinu jos profesionalumą ir ilgametę veiklą žvaigždžių tyrimuose.

Dalyvaujate mokslo populiarinimo ir neformalaus švietimo veiklose, organizuojate įvairius renginius. Ar tai nuosekli jūsų darbo dalis? Kas jus motyvuoja taip aktyviai įsitraukti?

Manau, kad mokslininkai turėtų skirti dalį savo laiko švietimui. Visų pirma, tai būdas atsidėkoti visuomenei už jos investicijas į mokslą. Antra, tai padeda ugdyti būsimas astronomų kartas. Šiandienos informacijos pertekliaus pasaulyje tai yra ypatingai svarbu.

Kartu su kolega dr. Šarūnu Mikolaičiu vykdome įvairias švietimo iniciatyvas Lietuvoje per Tarptautinę astronomijos sąjungą (IAU), jos Astronomijos švietimo biurą (OAO), Astronomijos mokyklų švietimo tinklą (NASE) bei Europos astronomijos švietimo asociaciją (EAAE). Bendradarbiaujame su Ispanijos ambasada. Kartu esame parengę tris parodas: „AstrónomAs“ (2023 m.), „Šviesos visata“ (2024 m.) ir „Milijardas akių milijardui žvaigždžių“ (2025 m.). Jos pasiekė tūkstančius žmonių, įskaitant šimtus moksleivių, ne tik Lietuvoje.

Be šių iniciatyvų, į Lietuvą pakvietėme žymius mokslo atstovus, pavyzdžiui, Europos kosmoso agentūros (ESA) astronautę Sara García (2023 m.), Europos pietinės observatorijos (ESO) generalinį direktorių Xavier Barcons (2024 m.), o šiais metais planuojame pakviesti NASA inžinierę Begoña Vila, dirbančią su James Webb kosminiu teleskopu ir Nancy Grace Roman teleskopu. Nuoširdžiai tikiuosi, kad mūsų pastangos bent truputį įkvėps būsimus studentus rinktis mokslininko karjerą.

Kur dar esate gyvenęs, studijavęs ar dirbęs, ir kaip šios tarptautinės patirtys formavo jūsų asmeninį bei profesinį kelią?

Užsienyje gyvenu jau 15 metų. Įdomu tai, kad niekada nepatyriau šalies iš turisto perspektyvos. Patirtys svetur augino mano asmenybę ir padėjo atrasti naujų dalykų. Tikiu, kad prasmingiausia kelionė yra ta, kuri vyksta žmogaus viduje. Iššūkiai, su kuriais susiduriama pakeliui, tampa svarbiomis pamokomis mūsų asmeniniam tobulėjimui. O kalbant apie profesiją, tarptautinė patirtis yra ypatingai svarbi mokslo pažangai, bendradarbiavimas praturtina tyrimus bei duoda naudos visai visuomenei.

Prieš pradėdamas doktorantūros studijas VU Fizikos fakultete, turėjau galimybę atlikti stažuotes keliose institucijose, kurios tikrai formavo mano kelio pasirinkimus. Tai buvo VU Molėtų astronomijos observatorija, Astroinžinerijos centras (AIUC) Čilėje, Seismologijos stotis Salonikuose, Graikijoje ir Europos kosmoso astronomijos centras (ESAC) Europos kosmoso agentūroje (ESA). Šios patirtys sustiprino mano aistrą astronomijai bei mokslui ir padėjo apsispręsti savo gyvenimą skirti astrofizikai.

„Erasmus“ programos taip pat atvėrė daugybę galimybių – ne tik skatinant studentų mainus, bet ir mokymą, bendradarbiavimą visoje Europoje. Mano pirmoji „Erasmus“ studijų patirtis buvo 2007 m. „Angel Kanchev“ universitete Ruse, Bulgarijoje. Išties džiugu matyti, kaip dabar „Erasmus“ programos išsiplėtė ir remia tyrėjus bei dėstytojus įvairiuose karjeros etapuose.

Naudodamasis Europos ir kitų tarptautinių programų galimybėmis, studijavau arba dėsčiau Meksikoje, Čilėje, Graikijoje, Švedijoje. Šios patirtys formavo mano tapatybę ir vertybes. Džiaugiuosi galėdamas tęsti šią kelionę su būsimais „Erasmus+“ mainais tarp VU ir Pusiaujo Gvinėjos nacionalinio universiteto.

Ar lietuvių kalba jums pasirodė sudėtinga? Ar rekomenduotumėte kitiems mokslininkams persikelti gyventi į Lietuvą?

Kasdieniame gyvenime esu pratęs vartoti dvi ar daugiau kalbų. Augau Galisijoje, kalbėdamas tiek galisų, tiek ispanų kalbomis. Nuoširdžiai tikiu, kad kalba yra svarbi integracijai, todėl mokiausi įvairių kalbų ten, kur gyvenau. Lietuva nebuvo išimtis.

Nors lankiau du intensyvius lietuvių kalbos kursus, daugiausia išmokau iš gyvenimiškų situacijų. Rietave pradėjau kasdien kalbėti bent kiek lietuviškai, netgi šiek tiek perėmiau žemaitišką tarmę. Dabar tiek darbe, tiek namuose, stengiuosi kalbėti lietuviškai. Pavyzdžiui, su VU kolega iš Ukrainos dr. Yuriy Chorniy jau daugelį metų bendraujame tik lietuviškai, nes neturime kitos bendros kalbos. Lietuvių kalba yra graži, intelektualiai turtinga ir su giliomis istorinėmis šaknimis.

Didžiuojuosi dirbdamas VU. Observatorija, čia įkurta 1753 m. ir finansuota Elzbietos Oginskytės, yra viena seniausių Europoje. Beje, įkurta tais pačiais metais kaip ir pirmoji Ispanijos observatorija San Fernando mieste. Lietuvoje įtvirtinti ankstyvi astronomijos pamatai, pavyzdžiui, įrengtas antrasis pasaulyje fotoheliografas – po Kew ir prieš Harvardą. Kaip ispanas, jaučiu ryšį su VU jėzuitų paveldu. Jėzuitų ordinas, įkurtas Sorbonos universiteto studentų, jungia mūsų istoriją. Mano kolega dr. Kazimieras Černis pavadino asteroidus kelių jėzuitų astronomų ir VU rektorių vardais, įskaitant du ispanus – Casanovas ir Carreira. Tai mažas, bet reikšmingas indėlis tarp mūsų bendrystės.

Tikrai skatinu kitus mokslininkus apsvarstyti galimybę persikelti į Lietuvą, jeigu jie ieško dinamiškos ir palaikančios vietos gyventi ir dirbti. Tai taiki ir jauki šalis, siūlanti išskirtinai stiprią aplinką mokslui ir tyrimams.