Neseniai ekranuose pasirodžius antrajam „Drakono namų“ (angl. House of the Dragon) serialo sezonui vėl grįžome į George‘o Martino „Sostų karų“ viduramžių fantazijos pasaulį. Nors šios knygos, pagal kurias sukurti serialai, yra fikcija, autorius gan smarkiai rėmėsi viduramžių istorijos epizodais, tokiais kaip Šimtametis bei Rožių karai ir Kryžiaus žygiai. Lietuvos viduramžių istorijoje taip pat netrūksta intriguojančių momentų. Vienas tokių – mįslinga Jogailos brolio, Vytauto pusbrolio Karigailos mirtis: 1390 m. ginant Vilniaus pilis nuo kryžiuočių jam buvo nukirsdinta galva. Šią kilmingojo žmogžudystę po daugiau nei 600 metų pabandė išnarplioti Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto mokslininkas dr. Antanas Petrilionis.
Lemtingas puolimas
Dr. A. Petrilionis pasakoja, kad Karigailos mirties istorija prilygsta kriminaliniam siužetui – skirtingos įvykio versijos susipina tarpusavyje ir tampa nebeaišku, kuri pusė teisi: „Besitęsiantis konfliktas tarp pusbrolių Jogailos, tuo metu Lenkijos karaliaus, ir Vytauto lėmė, kad 1390 m. pradžioje Vytautui teko antrą kartą pasitraukti į Vokiečių ordino valstybę. Kaip tik tuo metu ordinas ruošėsi itin dideliam žygiui. Žygių, arba dar kitaip reizų, į Lietuvą statusą ir mastą lemdavo svarbių ir garsių svečių iš Vakarų Europos dalyvavimas juose. Taip buvo ir 1390 m. Iš istorinių šaltinių žinome, kad į Prūsiją pradėjo rinktis didelis skaičius riterių, daugiausia – prancūzai ir anglai. Dalyvauti pagonių, kurie jau trejus metus buvo pasikrikštiję, „safaryje“ ryžosi ir Derbio grafas Henrikas, būsimasis Anglijos karalius Henrikas IV.“
Pasak istoriko, 1390 m. rugpjūčio pabaigoje kryžiuočiams ir sąjungininkams pasiekus Vilnių, prasidėjo apgultis. Vilniaus pilių kompleksą tuomet sudarė trys pilys: mūrinės Aukštutinė ir Žemutinė, o trečioji Kreivoji buvo medinė. Pastaroji stovėjo dabartinio Kalnų parko vietoje. Būtent Kreivoji pilis ir tapo kryžiuočių ir jų palydovų, įskaitant Vytautą ir būsimąjį Anglijos karalių, taikiniu.
„Įvairūs pilies apgulties liudijimai byloja, kad Kreivosios pilies gynybai vadovavo Karigaila. Taip istoriniai šaltiniai leido paradoksaliu būdu – per fizinę mirtį – istorijoje išlikti šiaip jau mažai žinomam Algirdaičiui“, – pasakoja tyrėjas.
Dr. A. Petrilionio teigimu, vienalaikiuose šaltiniuose aptinkama panaši informacija: „Užsidegus Kreivajai piliai, Karigaila krito kartu su daugybe karių. Tačiau labai stebina, kad apie jo mirtį jokios žinutės nepaliko Jonas iš Posilgės, kuris gana detaliai aprašė tuometinius įvykius prie Vilniaus. Kyla klausimas: ar kryžiuočių kronikininkas šį įvykį nutylėjo sąmoningai? Akivaizdu, kad valdovo brolio žūtis ordinui buvo nenaudingas įvykis ir lėmė kelis dešimtmečius trukusį propagandinį ginčą tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino.“
Skirtingos įvykių versijos
Dr. A. Petrilionis atsekė eigą po pilies šturmo bei Karigailos mirties ir mano, kad ginčas veikiausiai prasidėjo po Jogailos parašyto skundo. Apie jį buvo sužinota iš kitų šaltinių, kuriuose ordinas kaltinamas brolio Karigailos nužudymu, nurodant, kad jam buvo nukirsta galva. Kryžiuočių didysis komtūras Konradas Valenrodas, reaguodamas į šį skundą, 1390 m. gruodžio 8 d. rašytame atvirame laiške vokiečių riteriams ir pavaldiniams išdėstė savą įvykių prie Vilniaus versiją.
„Komtūras bandė įtikinti, kad kunigaikštis buvo užmuštas susidūrimo metu kilus sąmyšiui ir niekam jo neatpažinus, todėl kaltinimai dėl sąmoningo kunigaikščio nužudymo nėra pagrįsti. Čia verta atkreipti dėmesį, kad vienalaikėse kronikose, (ne)aprašančiose Karigailos mirtį, nieko apie kunigaikščio galvos nukirtimą ir netinkamą elgesį su jo kūnu nerandame“, – pažymi istorikas.
Vėlyvesniuose kryžiuočių laiškuose teisintasi, jog ordino kariuomenė ir jos riteriai apie Karigailos žūtį iš pradžių nieko nežinojo, esą tik penktą dieną po įvykio apie tai pranešė kažkokie pabėgę lietuviai. Taip pat kryžiuočiai teisinosi, kad Karigailą būtų buvę geriau ir naudingiau paimti kaip belaisvį, nes nelaisvės atveju kunigaikštis ordinui būtų galėjęs atnešti daug daugiau naudos, kadangi buvo karaliaus Jogailos brolis. Iš jo nelaisvės būtų buvę galima pasipelnyti politiškai ir finansiškai. Tad Karigailos žūtis iš tiesų galėjo būti, kaip teigė ordino vadovybė, neapdairaus poelgio pasekmė.
Istorikas neatmeta ir galimybės, kad Karigaila pats pasidavė į nelaisvę ir tik vėliau dėl neaiškių priežasčių buvo nužudytas: „Yra istorinių pavyzdžių, liudijančių, kad apgulties metu ordino vadovybė toli gražu ne visuomet įstengdavo kontroliuoti margą ir įvairiems feodalams pavaldžią kariuomenę. Nors elgesį su belaisviais apibrėžė to meto riterių elgesio kodas, kuris numatė garbingą pasidavimą ir išsipirkimą iš nelaisvės, tokios taisyklės nebūtinai varžė visus karius.“
Dr. A. Petrilionio teigimu, artimi įvykiams šaltiniai, pasakojantys apie 1390 m. Vilniaus apgultį ir kunigaikščio Karigailos mirtį, leidžia įvairiai interpretuoti aplinkybes.
„Skirtingose stovyklose (Vokiečių ordino, anglų riterių, lenkų ir lietuvių) klostėsi savitos įvykių versijos. Ordino versijoje Karigailos žūtis vaizduota kaip nelaimingas atsitikimas karinio susidūrimo metu. Lenkiška ir lietuviška versija, apie kurią daugiau žinome jau iš kiek vėlesnių šaltinių, tvirtino, kad Karigaila buvo sąmoningai nukirsdintas. Atskirai minėtina angliška versija, kuri išryškėjo jau po lemtingojo 1390 m. puolimo. Akivaizdu, kad visos versijos tendencingai pabrėžė tai pusei naudingus aspektus ir nutylėjo kitas aplinkybes“, – pasakoja istorikas.
Karigailą ištiko Nedo Starko likimas: ne tik galvą nukirto, bet ir ant ieties pamovė?
Dr. A. Petrilionis sako, kad po 26 metų, 1416 m., Karigailos žūties istorija buvo atgaivinta Konstanco visuotinio bažnytinio susirinkimo metu vykstant ginčams tarp Lenkijos-Lietuvos ir Vokiečių ordino valstybės.
„Be kitų priekaištų, buvo prisiminti ir 1390 m. įvykiai prie Vilniaus pilies. Tuomet surašytas Jogailos skundas prieš ordiną rekonstravo apgulties eigą, jame atsirado įvairių ankstesniuose šaltiniuose nepaminėtų detalių. Itin vaizdžiai buvo papasakota apie Karigailos nužudymą ir pirmą kartą užsiminta apie kunigaikščio nukirstos galvos užmovimą ant ieties ir nepadorų elgesį su mirusiojo kūnu. Į akis krenta Karigailą apibūdinantys epitetai: jis vadinamas krikščioniškiausiu ir teisingiausiu valdovu (princeps christianissimus; princeps iustissimus), o jo mirtis siejama su bibline Abelio ir Kaino istorija. Krikščionių karaliaus brolio nužudymas turėjo tapti dar vienu ordino diskreditavimo Vakarų Europos monarchų akyse motyvu.
Atsakydamas į lenkų skundą ordinas priminė, kad tame žygyje dalyvavo ir kunigaikštis Vytautas. Ordino atstovų teigimu, jis, kaip ir Anglijos didikai, galėtų prisiekti, kad karaliaus brolis kartu su kitais gynėjais žuvo neatpažintas. Ši argumentacija turėjo įstumti Vytautą į sunkią padėtį, o jo atsakymas galėjo lemti lenkų skundo paneigimą arba patvirtinimą. Svarbu, kad Jogaila, kaip karalius, negalėjo laisvai mėtytis kaltinimais ir turėjo būti užtikrintas jų teisingumu, juk pats turėjo pamatyti brolio kūną, kai jį laidojo Vilniaus katedroje“, – svarsto Karigailos mirties aplinkybių tyrėjas.
Istorikas šį ginčą Konstance apibūdina kaip spektaklį, kuriame abi pusės negailėjo kaltinimų viena kitai. Savo atsakyme ordinas griežtai neigė galvos užmovimo ant ieties kaltinimą ir priminė, kad pats Vytautas po Žalgirio mūšio nurodė nukirsdinti tris ordino brolius belaisvius.
Anglai prisimena savaip
VU Istorijos fakulteto dėstytojas atkreipia dėmesį, kad kol Vokiečių ordinas ginčijosi su LDK ir Lenkijos atstovais dėl įvykio aplinkybių, 1390 m. žygio dalyvis Derbio grafas ir nuo 1399 m. Anglijos karalius Henrikas IV paliko medžiagos anglų kronikininkams.
„Šiuose kūriniuose randame ir 1390 m. įvykių atgarsius, juose paminėti Skirgaila ir Vytautas, užsiminta apie Lenkijos karaliaus brolį, kuris Vilniuje buvo nužudytas. Jis nėra įvardytas, o tai rodo ne tokį didelį žuvusio kunigaikščio istorijos aktualumą anglų kronikininkui. Atrodo, kad autoriui nebuvo žinoma arba nebuvo svarbi Konstance pateikta lenkų versija, nes vienas kronikininkas Karigailą apibūdina kaip aršų krikščionybės priešą. Be abejo, toks Lenkijos karaliaus Jogailos brolio įvaizdis suformuotas siekiant pateisinti Henriko žygį į Lietuvą. Henrikas vyko kovoti su pagoniais, todėl autorius žygį ir vaizdavo kaip susidūrimą su krikščionybės priešais.
Dar viename anglų veikale – „Historia Anglicana“ – žygis nupasakojamas kiek plačiau, čia veiksmas prasideda nuo pergalės prieš Skirgailą, paminimi į nelaisvę patekę kunigaikščiai. Tačiau apie Jogailos brolį atkartojama ta pati informacija, pridedamas tik atkritusio krikščionybės priešo epitetas. Pasakojimą papildo detalė, kad Henrikas, prieš pasitraukdamas nuo Vilniaus, spėjo pakrikštyti aštuonis lietuvius. Įdomu, kad Henriko kelionių sąskaitų knygoje yra įrašytas asmuo vardu Henrikas Lietuvis: galbūt jis buvo vienas iš tų pakrikštytų belaisvių ir simboliškai krikšto tėvo garbei gavo tokį vardą?“ – svarsto istorikas.
Jo teigimu, anglų kronikose pateikiamas kitoks įvykių prie Vilniaus pilių siužetas nei Konstanco susirinkimo tekstuose. Anglų autoriams pirmiausia rūpėjo jų tėvynainių žygio šlovė ir piligriminė misija, tokia kaip belaisvių lietuvių krikštijimas, o informacija apie Karigailos mirtį – labai fragmentiška.
Žiaurus susidorojimas – Vytauto darbas?
Kitaip Karigailos žūtis nagrinėjama Motiejaus Stryjkovskio „Kronikoje“ (1582), kurioje pateikta dar kitokia 1390 m. įvykių interpretacija. Joje pagrindinis kaltininkas dėl kunigaikščio mirties yra ne Vokiečių ordinas ir jo vadovybė, bet Vytautas – pas jį atvestas Karigaila buvęs pusbrolio įsakymu nukirsdintas, o jo galvą liepta užmauti ant ieties. Vytauto įtraukimas ne tik pakeičia, bet ir panaikina ordino įsivėlimą. „Sunku pasakyti, kas lėmė tokį Stryjkovskio pasirinkimą. Vytauto dalyvavimas 1390 m. įvykiuose buvo gerai žinomas ir įtvirtintas Dlugošo. Galbūt siekis visur matyti lemiamą Vytauto vaidmenį (tiek pozityvų, tiek negatyvų) padiktavo tokį įvykių vertinimą“, – svarsto istorikas.
Jis priduria, kad Vytauto kaip pagrindinio Karigailos mirties kaltininko versiją praėjus beveik šimtmečiui išplėtojo istorikas Albertas Vijūkas-Kojalavičius, pridėdamas daugiau dramatiškumo.
„Tiesa, atsiranda Kojalavičiui būdingas asmeninis įvykių vertinimas: „čia, pusbrolio akyse, ir prarado gyvybę… Vytautas įsakė jam nukirsti galvą, užmauti ant ieties ir nešioti po stovyklą: apgailėtinas įrodymas, jog brolių nesantarvė visada esanti nepaprastai žiauri“. Karigaila Kojalavičiaus akyse tapo Vytauto pykčio ir žiaurumo auka. Karigailos mirties motyvas Stryjkovskio ir Kojalavičiaus kūriniuose glaudžiai susijęs su bendru Vytauto vertinimu: viena vertus, herojaus, bet kita vertus – stipraus ir kartais žiauraus valdovo įvaizdžiu, taip pat istorinio naratyvo vidine logika – Vytauto veiksmais ir siekiais susigrąžinti tėvonines žemes. Šioje lietuviškoje tradicijoje Karigaila yra tik vienas, kad ir tragiškas, nežymus didžios Vytauto istorijos dalyvis“, – istorinius naratyvus apie Vytautą paaiškina dr. A. Petrilionis.
Istoriko miedievisto žodžiais, Karigailos mirtis sukėlė kelis dešimtmečius trukusį ginčą tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos-Lietuvos. Tiek viena, tiek kita pusė bandė įrodyti savo teisumą. Lenkai ir lietuviai smerkė netinkamą ir žiaurų poelgį su kilminguoju Algirdaičiu, o ordinas siekė šiais kaltinimais atsikratyti.
„Kad ir kaip būtų buvę iš tikrųjų, mažai žinomas Karigaila ilgai išliko istorinėje atmintyje. Jo mirties istorija ne ką prasčiau atskleidžia viduramžių realybę ir žiaurumą, politinius žaidimus ir intrigas nei „Sostų karai“ ar dabar rodomas „Drakono namų“ serialas“, – sako dr. A. Petrilionis.
