Lietuvoje renginiai draugiški ne visiems

Dažna šalies renginių organizatorių frazė „Renginyje laukiame visų“ negalią turinčius žmones verčia kilstelti antakį. „Prieš skelbiant tokią informaciją, kad kviečiami visi, vertėtų atidžiai pasvarstyti, ar tikrai. Juk mes irgi galime atvažiuoti“, – sako Lietuvos žmonių su negalia sąjungos projektų koordinatorė Ginta Žemaitaitytė-Buinevičė.

Ar Lietuvoje vykstantys renginiai draugiški žmonėms su negalia?

Trūksta informacijos

„Nelabai“, – vienu žodžiu situaciją šalyje įvertina Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė G.Žemaitaitytė-Buinevičė, pati turinti judėjimo negalią.

Pasak jos, pirmiausiai trūksta elementarios informacijos – kur žmogus su negalia galės pastatyti automobilį, ar į renginį pateks nuo artimiausios stotelės. „Tokios informacijos beveik nerasite“, – konstatuoja pašnekovė.

„Prisimenu, prestižinis Lietuvos dvaras kvietė į renginį parke – pabūti, pasigrožėti. Kai pradėjau gilintis, kaip ten patekti, supratau, kad vis dėlto kviečiami ne visi“, – pasakoja projektų koordinatorė.

„Miestų šventėse irgi pasitaiko visko. Neseniai Šiauliuose vyko miesto šventė. Tualetai išrikiuoti, o pritaikytų – jei ir buvo – neradau nė vieno, – prisimena G.Žemaitaitytė-Buinevičė. – Šventėse, būna, vaišina, kviečia ragauti. Neretai turime užsidėti netikro mandagumo kaukę – „ačiū, nenorime“, „laikomės dietos, ačiū“. Ir viskas vien todėl, kad nepasakytume – jūs nepagalvojote apie tualetą.“

Pritaikymas – fragmentiškas

Skaudžiausia, anot pašnekovės, kai organizatoriai patikina, kad aplinka pritaikyta negalią turintiems asmenims, o atvykus laukia nemalonus siurprizas.

„Kartą turėjau skaityti pranešimą Vilniuje. Organizatoriai garantavo, kad salė pritaikyta vežimėliams. Atvažiavau – nuolydis tokio kampo, kad niekaip negalėjau įveikti. Tai paveikė ir mano pranešimo kokybę, ir savijautą. Atrodo, esu tiek visko patyrusi, bet buvo labai nemalonu“, – prisimena Lietuvos žmonių su negalia sąjungos atstovė.

Ji pabrėžia, kad kartais reikia nebūtinai didelių sprendimų – pakanka detalių: tribūna turi būti reguliuojamo aukščio, kompiuteris – kilnojamas. Gerą pavyzdį parodė Vilniaus savivaldybė – kai taryboje atsirado judėjimo negalią turinti politikė Monika Ošmianskienė, tribūna perdaryta taip, kad keistų aukštį. „Iš tokių visų detalių ir susideda, ar jausiuosi laukiamas“, – apibendrina pašnekovė.

Moteris teigia, kad koncertuose apsilankiusiems judėjimo negalią turintiems asmenims dažniausiai tenka stebėti kitų žiūrovų nugaras. „Dažnam koncerte matome tik užpakalius, o kuprinės trinasi mums į veidus – nedėkingame mes aukštyje…“ – konstatuoja G.Žemaitaitytė-Buinevičė. Tiesa, užsienio atlikėjų koncertų organizatoriai vis dažniau pasirūpina specialiomis pakylomis – tokiu būdu negalią turintys asmenys gali matyti sceną.

„Mes galime mokymus teikti. Kai kuriose vietose visai nedaug pastangų reikia – įvažiavimas, parkavimas, pakyla ir viskas. Deja, šiomis paslaugomis organizatoriai naudojasi ne taip dažnai kaip norėtume. Pokytis vyksta lėtai, o mes gyvename šiandien – norėtųsi greičiau…“

Kultūrinasi iš šalies

Apie kurčiųjų patirtis Lietuvos renginiuose pasakoja VšĮ Šiaulių kurčiųjų centro direktorė Vilma Dapšauskienė.

„Yra visokių kurčiųjų – vieni noriai dalyvauja renginiuose, kiti labiau mėgsta susitikti bendruomenėje ir pamatyti, kas naujo. Jei kalbant visos Lietuvos mastu, tai tikrai mielai eina į renginius, jei yra vertimas į gestų kalbą arba bent subtitrai“, – sako ji.

Kurtiesiems, pasak V.Dapšauskienės, lengviausia dalyvauti miesto šventėse – ten jie randa ne tik koncertinę programą, bet ir įvairias pramogas, kur gali atsivesti vaikus. Vizualūs renginiai – mugės, amatininkų demonstracijos, vaikų atrakcijos – leidžia jiems visavertiškai įsitraukti į kultūrinę veiklą, nepaisant kalbos barjerų.

Tačiau kultūriniuose renginiuose kurčiųjų beveik nėra, ir priežastys aiškios. „Jie nesilanko spektakliuose, kino salėse, koncertuose – manyčiau, aišku dėl ko. Spektakliuose nėra gestų kalbos vertėjos, nėra subtitrų. Kino salėse, kad ir yra subtitrai, bet kam eiti, kai filmą galima namuose pasižiūrėti patogiai prie televizoriaus. Koncertai taip pat nėra verčiami į gestų kalbą – žmonės nesupranta, kas dainuojama“, – vardija V.Dapšauskienė.

„Manau, reikėtų daugiau atkreipti dėmesį į klausos negalią turinčius asmenis, nes jie taip pat nori vykti į renginius, bet šie, deja, nėra pritaikyti kurtiesiems. Jie taip pat nori kultūrintis, ne tik stebėti viską iš šalies nieko nesuprasdami“, – tikina Šiaulių kurčiųjų centro vadovė.

Panevėžyje, panašu, situacija šiek tiek geresnė.

„Negirdintys asmenys noriai dalyvauja įvairiuose miesto renginiuose, nes juose būna mugių, koncertinių programų, sveikinimų. Labai džiaugiamės, kad Panevėžio kultūros centro atstovai jau rūpinasi gestų kalbos vertėjų paslaugomis – sveikinimai visada verčiami į gestų kalbą“, – pozityviais pokyčiais džiaugiasi VšĮ Panevėžio kurčiųjų centro direktorė Otilija Kolodenskytė-Di Fazio.

Pašnekovės teigimu, dalyvauti renginiuose klausos negalią turintiems asmenims nesudėtinga: „Viską galime matyti akimis, domėtis ir įsitraukti.“ Visgi koncertai vis dar lieka neprieinami: „Į koncertus dažniausiai neiname, nes juose tik dainuojama, o vertėjų paprastai nebūna.“

Nematomos kliūtys

„Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Greta Klidziūtė atkreipia dėmesį į tai, apie ką vis dar nesusimąsto daugelis renginių organizatorių – psichosocialinę negalią.

„Ne visos negalios yra matomos, todėl gali pasirodyti, kad žmonės su psichosocialine negalia nedalyvauja renginiuose, – pasakoja projektų vadovė. – Tačiau jie, kaip ir visi bendruomenės nariai, noriai jungiasi į bendras veiklas, nes tai suteikia galimybę užmegzti ryšius, patirti bendrystę ir įsitraukti į visuomeninį gyvenimą.“

Žmonėms su psichosocialine negalia patraukliausi aiškios struktūros, jaukūs renginiai, kuriuose informacija pateikiama suprantamai ir paprastai. „Labiau priimtini yra susitikimai, kuriuose naudojama lengvai suprantama kalba, suteikiama galimybė gauti pagalbą ar palydą, taip pat atsižvelgiama į individualius dalyvių poreikius. Tokiose erdvėse žmonės su psichosocialine negalia gali jaustis laisviau ir aktyviau įsitraukti“, – teigia G.Klidziūtė.

Dideliuose renginiuose šią negalią turintiems asmenims gali kilti specifinių iššūkių. „Triukšmas, didelės žmonių minios, sudėtinga orientacija ar informacijos stoka, – vardina projektų vadovė. – Tokios sąlygos kartais apsunkina dalyvavimą, tačiau šie barjerai nėra neįveikiami.“

„Psichikos sveikatos perspektyvos“ projektų vadovė Greta Klidziūtė siūlo konkrečius sprendimus: „Pritaikius aiškesnę komunikaciją, užtikrinus poilsio erdves, sudarius galimybes gauti pagalbą ar individualią informaciją, tokie renginiai gali tapti draugiškesni ir prieinamesni skirtingų poreikių turintiems žmonėms.“

G.Klidziūtė įsitikinusi, kad įtraukūs sprendimai kuria geresnę patirtį visiems – pavyzdžiui, galimybė sulaukti pagalbos ar poilsio erdvės gali pasitarnauti ne tik psichosocialinę negalią turintiems žmonėms, bet ir senjorams ar mamoms su mažais vaikais. „Įvairovės priėmimas, aiškesnė komunikacija ir individualių poreikių pripažinimas yra konstruktyvus kelias, leidžiantis renginiams tapti atviresniems visiems bendruomenės nariams“, – sako ji.

Lietuvoje, anot pašnekovės, jau yra gerųjų praktikų pavyzdžių. „Renginių, kurie būtų draugiški skirtingų žmonių poreikiams, tikrai daugėja – puikus to pavyzdys „Žvelk giliau“ psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyva, – pasakoja G.Klidziūtė. – Iniciatyvos tikslas – paskatinti žmones, turinčius psichikos sveikatos sutrikimų patirties, dalintis ja viešai, taip siekiant sumažinti stigmą. Šiam tikslui įgyvendinti organizuojami įvairūs renginiai, kurių metu žmonės patys dalijasi savo patirtimi, kuriama saugi erdvė kalbėtis apie sunkumus, užduoti klausimus.“

Komentaras

Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Indrė Širvinskaitė:

-  Gaila, tačiau pastebime, kad renginiai, kuriuose užtikrinamas prieinamumas, dažniausiai susiję su negalios tema, socialine sritimi, viešosiomis įstaigomis, kurios susijusios su socialine sritimi. Tačiau su negalia nesusijusių renginių prieinamumas retai kada nuosekliai apgalvojamas, ypač privačiame sektoriuje. Todėl žmonės su negalia turi skirti daug laiko ir pastangų pasiruošimui, informacijos apie prieinamumą surinkimui, kreipimuisi pagalbos, o tai sukelia papildomą naštą pačiam žmogui.

Pastebima, kad net ir paklausus apie prieinamumą kartais sunku pasitikėti suteikiama informacija, nes gali pasitaikyti kliūčių, kurios nebuvo apgalvotos renginio organizatorių – tai jau ir kompetencijos trūkumas.

Kita vertus, tikrai pastebimas pokytis – prieinamų renginių daugėja. Norėtųsi, kad jų būtų kuo daugiau įvairiose gyvenimo srityse ir sektoriuose.

Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė