Lietuvos pasas, karo prievolė ir tylinti valstybė: ką šaukimo pokyčiai reiškia diasporai?

Dr. Violetta Parutis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto ir Esekso universiteto (Jungtinė Karalystė) tyrėja

Pastaruoju metu diasporos „Facebook“ grupėse vis dažniau matau nerimą keliančius klausimus. Ką daryti, jei sūnus, gimęs ir augęs Jungtinėje Karalystėje, turi Lietuvos pasą ir pateko į šauktinių sąrašą? Ar jis privalės vykti į Lietuvą? Ar svarbu, kad jis nekalba lietuviškai? Ar galės grįžti namo per laisvas dienas? Į ką kreiptis? Kas nutiks, jei atvyks į Lietuvą aplankyti senelių?

Rašau apie tai ne tik kaip žmogus, kuriam rūpi Lietuva, bet ir kaip socialinių mokslų atstovė, ne vienerius metus tyrinėjanti lietuvių diasporą, migraciją, tapatybę ir ryšį su kilmės šalimi. Kaip mokslininkė, turėčiau siekti objektyvumo ir matyti visas puses. Bet šį kartą rašau ir kaip lietuvė, ir kaip diasporos narė. Atsiprašau, jei šiame tekste mano profesinis ir asmeninis žvilgsnis kartais susikerta.

Šie klausimai nėra vien techniniai. Už jų slypi baimė, pyktis, pasimetimas ir jausmas, kad valstybė priėmė svarbų sprendimą, bet jo nepaaiškino tiems, kuriuos jis tiesiogiai palies.

Ypač nerimauja motinos. Jos sako: mano sūnus gimė Londone ar Mančesteryje, jis niekada negyveno Lietuvoje, dažnai neturi artimų ryšių su Lietuva, o pasą paveldėjo iš mūsų, tėvų. Kodėl dabar jis turi atlikti pareigą valstybei, kurios beveik nepažįsta?

Šis nerimas suprantamas dabartiniame kontekste. Rusijos karas prieš Ukrainą pakeitė tai, kaip tėvai įsivaizduoja karinę tarnybą. Dauguma jų galbūt neprieštarautų pačiam kariniam pasirengimui, disciplinai ar baziniams gynybos įgūdžiams. Tačiau jie bijo, kad karo atveju jų vaikai gali būti įtraukti į realų konfliktą. Tai nėra isterija. Tai tėvų baimė dėl vaikų saugumo.

Tačiau šioje istorijoje yra ir kita pusė. Jei Lietuvos valstybė rimtai žiūri į diasporą, jei kalba apie „Globalią Lietuvą“, ryšio su užsienio lietuviais stiprinimą ir pilietybės išsaugojimą, tokio masto pokyčiai negali būti palikti savieigai. Negalima tikėtis, kad šeimos pačios susiras informaciją painiuose tinklalapiuose, išsiaiškins teisinius niuansus ir nurims.

Diasporai reikia ne vien įstatymo teksto. Jai reikia aiškaus, žmogiško paaiškinimo: kas tiksliai keičiasi, kam tai galioja, kokios yra alternatyvos, kaip atrodo tarnyba, kaip sprendžiami kalbos klausimai, ar galima palaikyti ryšį su šeima, išvykti per laisvą laiką, kaip elgtis gyvenant užsienyje. Reikia ne tik DUK puslapio, bet ir aktyvios komunikacijos ambasadose, bendruomenėse, socialiniuose tinkluose, mokyklose, lituanistinėse organizacijose.

Dabar daug šeimų jau svarsto kraštutinį žingsnį – atsisakyti Lietuvos pilietybės. Tai turėtų būti rimtas signalas Lietuvai. Ar valstybė tikrai pasirengusi dar kartą prarasti savo žmones? Ne todėl, kad jie nekenčia Lietuvos, o todėl, kad jaučiasi neišgirsti, neinformuoti ir įspausti į kampą.

Bet kartu turime užduoti nepatogų klausimą ir sau, diasporos tėvams. Ką reiškia sakyti: „Mano vaikas neturi nieko bendro su Lietuva“? Ar tikrai tuo verta didžiuotis? Jei vaikas turi lietuvišką pavardę, lietuvišką šeimos istoriją, senelius ar prosenelius Lietuvoje, ar galime taip lengvai pasakyti, kad Lietuva jam yra niekas?

Mano pokalbiai su antros kartos jaunais lietuviais Jungtinėje Karalystėje ir JAV rodo, kad nutrūkęs ryšys su kilmės šalimi dažnai nėra neutralus dalykas. Ne vienas jaunas žmogus vėliau klausia: kas aš esu? Mano šeima lietuviška, mano šaknys Lietuvoje, bet aš nekalbu lietuviškai. Ar turiu teisę vadintis lietuviu? Ar esu tik britas, amerikietis, ar kažkas tarp?

Kai kurie suaugę lietuvių vaikai vėliau patys pradeda mokytis lietuvių kalbos, nes jaučia, kad be jos negali iki galo suprasti savo šeimos, istorijos ir savęs. Kiti tyliai pyksta ant tėvų, kad šie neperdavė kalbos, ryšių su giminėmis, kultūros. Jie ne visada jaučiasi „pakankamai lietuviai“, bet ne visada jaučiasi ir „pakankamai britai“ ar „pakankamai amerikiečiai“.

Taip, sakysite, galima būti lietuviu ir be lietuvių kalbos. Tikriausiai galima, jei kalbame apie kilmę, šeimos istoriją, pavardę, pilietybę ar emocinį ryšį. Bet aš nesu sutikusi daug žmonių, kurie be kalbos galėtų iš tikrųjų dalyvauti lietuviškame gyvenime, o ne tik stovėti jo pakraštyje.

Nekalbėdami lietuviškai prarandame galimybę pažinti Lietuvą iš vidaus. Negalime iki galo sekti viešųjų diskusijų, suprasti kultūrinių niuansų, humoro, politikos, žiniasklaidos, literatūros, kasdienių pokalbių. Tada Lietuva tampa ne sava patirtimi, o kažkuo, ką mums išverčia, supaprastina arba papasakoja kiti. O jei Lietuva ir lietuviškumas lieka tik išversti, bet asmeniškai nepatirti, jie ilgainiui nustoja būti įdomūs.

Todėl kalba nėra tik techninis įgūdis. Ji yra durys. Galima stovėti už durų ir sakyti, kad namai vis tiek tavo. Bet visai kas kita – turėti raktą, įeiti į vidų ir pačiam pamatyti, kas ten vyksta.

Šis klausimas ypač paradoksalus dabar, kai pati Lietuva vis labiau tampa imigracijos šalimi. Į Lietuvą atvyksta ir joje lieka ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, kitų šalių piliečiai. Viešojoje erdvėje vis dažniau kalbama, kad atvykėliai turi mokytis lietuvių kalbos, kad be kalbos nėra tikros integracijos, kad Lietuva gali prarasti savo kultūrą, jei per plačiai atsivers kitoms kultūroms, religijoms ar papročiams.

Bet gal verta veidrodį atsukti ir į save. Pažiūrėkime į tuos lietuvius, kurie patys išvyko iš Lietuvos. Kiek jų per dešimt ar dvidešimt metų užsienyje išlaikė lietuvių kalbą savo namuose? Kiek jų vaikų kalba lietuviškai? Kiek tėvų ramiai susitaikė su tuo, kad su savo vaikais patogiau kalbėti angliškai? Kiek šeimų mieliau renkasi atostogas Turkijoje ar Ispanijoje, nes taip pigiau ir patogiau, o ne keliones į Lietuvą, kur vaikai galėtų pažinti senelius, gimines, kalbą ir vietas, iš kurių kilo jų šeima?

Tai nėra kaltinimas. Gyvenimas emigracijoje sudėtingas. Vaikai auga vietinėse mokyklose, tėvai dirba, laiko trūksta, o kalbą išlaikyti mišrioje ar anglakalbėje aplinkoje reikia kasdienio sąmoningo darbo. Bet būtent todėl turėtume būti atsargesni moralizuodami kitiems. Jei mes patys, savo noru išvykę į kitas šalis, dažnai nebeturime pakankamai įsitikinimo, jėgų ar noro išlaikyti lietuvių kalbą ir kultūrą savo šeimose, ar tikrai tikime, kad lietuviškumą Lietuvoje apsaugosime vien užsidarydami nuo kitų?

Kultūra neišlieka vien todėl, kad bijome kitų. Ji išlieka tada, kai ja gyvename: kai kalbame savo kalba su vaikais, kai vežame juos į Lietuvą ne tik tvarkyti dokumentų, bet ir pažinti senelių kiemo, miestelio, kapų, miškų, ežerų; kai pasakojame šeimos istorijas; kai leidžiame vaikams suprasti, kad lietuviškumas nėra tik pasas stalčiuje ar prievolė šaukimo sąraše, bet gyvas ryšys.

Beje, verta prisiminti ir istoriją. Lietuva ne visada buvo maža, įsibaiminusi valstybė, kuri savo tapatybę saugo tik sienomis, draudimais ir įtarumu kitam. Vytauto laikais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didi ne tik todėl, kad jos teritorija driekėsi plačiai. Ji buvo didi todėl, kad gebėjo būti atvira, įtraukianti ir politiškai drąsi.

Joje gyveno lietuviai, rusėnai, lenkai, žydai, totoriai, karaimai, vokiečiai ir kitos bendruomenės. Skirtingos kalbos, religijos ir papročiai nebuvo vien grėsmė, nuo kurios reikėjo gintis. Jie buvo valstybės gyvybingumo dalis. Atvirumas žmonėms, prekybai, amatams, diplomatijai ir skirtingoms patirtims padėjo kurti valstybę, kuri buvo stipri ne tik kariškai, bet ir politiškai, kultūriškai bei civilizaciškai.

Kitaip tariant, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didi ne todėl, kad užsidarė nuo pasaulio, o todėl, kad turėjo pasitikėjimo jį priimti. Tai nereiškia, kad istoriją reikia romantizuoti ar mechaniškai perkelti į šiandieną. Bet ji primena svarbų dalyką: lietuviškumas ir atvirumas nėra priešai. Geriausiais savo istorijos laikotarpiais Lietuva buvo didi būtent tada, kai nebijojo būti atvira.

Todėl dabartinė baimės logika – kad negalime nieko įsileisti, nes „jie“ mus sunaikins, pakeis ar nutautins – yra labai skurdi Lietuvos vizija. Ji stato kultūrą ant baimės, o ne ant pasitikėjimo. Ji sako, kad lietuviškumas toks trapus, jog sugrius vos susidūręs su kitomis kalbomis, religijomis ar papročiais. Bet jei mūsų kultūra tikrai gyva, ji neturi slėptis po stalu. Ji turi drąsiai kalbėti, kurti, mokyti, traukti, kviesti ir dalytis.

Todėl diskusijos apie migrantų integraciją Lietuvoje ir diasporos vaikų ryšį su Lietuva iš tiesų yra tos pačios diskusijos dalis. Mes klausiame atvykėlių: ar jūs mokysitės mūsų kalbos, ar gerbsite mūsų kultūrą, ar norėsite būti šios visuomenės dalimi? Bet ar tų pačių klausimų neužduodame ir sau? Ar mes patys mokome savo vaikus lietuviškai? Ar perduodame kultūrą ne kaip nostalgiją, o kaip gyvą kasdienybės dalį? Ar Lietuva mūsų vaikams yra tik paveldėtas pasas, kurio prireikia arba kurio norima atsisakyti, kai jis tampa nepatogus?

Ką būtų galima daryti kitaip?

Pirmiausia, Lietuvos valstybė turėtų kalbėtis su diaspora ne tik per interneto svetaines, oficialius pranešimus ir telefono linijas. Tokios informacijos reikia, bet jos nepakanka. Reikia gyvų susitikimų bendruomenėse: Londone, Dubline, Osle, Čikagoje ir kitur. Tėvai turi turėti galimybę tiesiogiai paklausti, kas nutinka, jei sūnus studijuoja, nekalba lietuviškai, gyvena užsienyje ar jau yra įtrauktas į sąrašą.

Antra, diasporos organizacijos galėtų būti tarpininkės tarp valstybės ir šeimų. Jos žino, kokie gandai sklinda socialiniuose tinkluose, kokie klausimai kartojasi, kur žmonės jaučiasi pasimetę. Jos galėtų padėti skleisti patikimą informaciją, nukreipti žmones į tinkamas institucijas ir kartu perduoti valstybei diasporos nuotaikas.

Trečia, Lietuva turėtų svarstyti lankstesnius tarnybos modelius užsienyje gyvenantiems piliečiams: trumpesnes intensyvias programas, vasaros mokymus, savaitgalinius kursus, civilinės gynybos ar pirmosios pagalbos mokymus, galbūt ir NATO partnerių valstybėse įgyto pasirengimo pripažinimą. Jei esame to paties gynybinio aljanso dalis, verta klausti, ar dvigubi piliečiai galėtų dalį karinio ar civilinės gynybos pasirengimo įgyti ten, kur gyvena, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje.

Ketvirta, ryšį su Lietuva reikia pradėti kurti gerokai anksčiau nei tada, kai jaunuolis pamato savo pavardę šaukimo sąraše. Kodėl užsienyje negalėtų veikti diasporai pritaikytos jaunųjų šaulių stovyklos ar savaitgalinės programos? Ne kaip prievarta ar militarizavimas, bet kaip patraukli veikla berniukams ir mergaitėms: žygiai, sportas, pirmoji pagalba, išgyvenimo įgūdžiai, Lietuvos istorija, dainos, žaidimai, pokalbiai apie tapatybę, komanda ir draugystė. Tokios programos turėtų būti pritaikytos diasporos jaunimui, įskaitant tuos, kurie silpniau kalba lietuviškai.

Jei jaunas žmogus nuo vaikystės patiria Lietuvą kaip bendrystę, nuotykį, draugystę ir prasmę, vėliau valstybės kvietimas prisidėti prie jos gynybos nebebus toks svetimas ar bauginantis. Šaukimas tada gali tapti ne vien grėsme, bet ir galimybe geriau paaiškinti, kas yra Lietuvos gynyba, ir parodyti, kad valstybė mato diasporos vaikus ne tik kaip prievolininkus, bet ir kaip savo žmones.

Todėl šaukimo klausimas diasporai yra ne tik apie kariuomenę. Jis yra apie pilietybę, pareigas, baimes, tapatybę ir nutrūkusius ryšius. Lietuvos valdžia turi daug aiškiau ir jautriau kalbėtis su užsienyje gyvenančiomis šeimomis. O mes, tėvai, turime sąžiningai paklausti savęs: ar Lietuvos pasą vaikui perdavėme tik kaip patogų dokumentą, ar kartu perdavėme ir bent kokį nors ryšį su šalimi, iš kurios patys atėjome?

Jei Lietuva nori diasporos vaikų kaip piliečių, ji turi su jais kalbėtis kaip su savais. Bet jei mes norime, kad mūsų vaikai turėtų teisę rinktis santykį su Lietuva, turime jiems duoti daugiau nei pasą. Turime duoti kalbą, istoriją, šeimos atmintį ir jausmą, kad jų šaknys nėra našta. Jos gali būti atrama.