Spaudos centras
Spaudos centras
Gerbiama Tokijo užsienio studijų universiteto bendruomene, gerbiamos dr. Eiko Sakurai, dr. Yukiko Tatsumi, mieli studentai,
kreiptis į Jus savo gimtąja kalba Japonijoje, tarti nuoširdų ačiū už tai, kad Jūsų Alma Mater – erdvėje, kurioje skleidžiasi kalbų įvairovės harmonija, – į kultūrų skambesį šiandien darniai įsilieja ir autentiška lietuvių kalba, yra didžiulis džiaugsmas. Jūs esate tie, kuriuos sudomino per tūkstančius kilometrų į Vakarus nuo Japonijos nutolusi unikali šalis. Neabejoju, kad siekis mokytis archajiškos lietuvių kalbos daugeliui tampa ne tik galimybe plėsti lingvistinio išsilavinimo akiratį, bet ir sudaro prielaidas giliau pažinti Lietuvą bei jos žmones, mūsų šalies istoriją, kultūrą, vertybes, dabarties pasiekimus ir ateities lūkesčius. Kalbu lietuviškai. Tad studijuojantys slavistiką gali ne tik gyvai palyginti skirtingą kalbų skambesį, bet ir giliau suvokti daugialypį Europos paveldo turtingumą bei žmonijos kultūrinio audinio sudėtingumą.
Esu dėkinga kiekvienam Jūsų už galimybę susipažinti su Jumis asmeniškai. Sveikiname Jus ne tik už ryžtą susitikti polilogui universitete, bet kartu ir už suteiktą puikią progą kalbėtis šalyje, kurios išmintis, technologinis progresas ir giliomis tradicijomis grįsti kultūros pasiekimai įkvepia pasaulį. Gerbiame Jus už siekį pažinti pasaulio įvairovės gelmes. Neabejojame, kad ateityje Jūsų intelektualinės įžvalgos ir kultūrinė išmintis formuos ne tik Rytų Azijos, bet ir viso pasaulio mąstymo horizontus. Džiugu, kad Jūsų intelektualinės, mokslinės bei bendražmogiškosios įžvalgos remsis tikrove, pažinimo pilnatve, visomis to, kas esti Europoje, sudedamosiomis dalimis.
Lietuva yra pačioje Europos širdyje – šio kontinento geografinis centras vos 30 km nutolęs nuo sostinės Vilniaus. Europoje esame ne tik geografiškai. Lietuvių tauta turi sudėtingą, tačiau turtingą ir įkvepiančią istoriją.
XIII amžiuje Lietuvos valstybė kūrėsi tarp Vakarų Europos ir bizantiškosios Rytų Europos civilizacijų. Istorinė būtis tarp Vakarų ir Rytų subrandino išskirtinį mūsų šalies bruožą – valstybėje taikiai sugyveno įvairių tautų, kultūrų ir konfesijų žmonės. Mūsų sostinė Vilnius, XIV amžiuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškuose pristatyta kaip civilizacijų sambūvio erdvė, iki šiol išlieka daugiakultūrio bendrabūvio simboliu.
Minėtinas ir dar vienas svarbus lietuvių tapatybės bruožas. Prieš daugiau nei 600 metų Lietuva priėmė katalikišką krikštą. Tai nubrėžė Lietuvos kelią vakarietiškos civilizacijos linkme. Tapusi šios civilizacijos dalimi ir jos rytiniu forpostu, Lietuva savo egzistenciją kūrė remdamasi europietiškomis vertybėmis, tarp kurių – pagarba žmonėms, gamtai, tautoms, valstybėms.
Deja, istorinės kaimynystės nepasirinksi. Rytinės Lietuvos kaimynės imperialistinės užmačios buvo tas geopolitinis veiksnys, kuris – kaip ir šiandien Ukrainoje – taikėsi į valstybės suverenitetą. Okupuota carinės Rusijos, XIX amžiuje Lietuva patyrė nuožmią priespaudą. Rusifikacijos taikiniu tapo kalba, kultūra. Siekdama užgniaužti tautos dvasią, Rusijos valdžia uždraudė lietuviškas knygas. Lietuviai ėmė jas leisti užsienyje ir slapta, rizikuodami gyvybe, gabenti į Lietuvą. „Lietuvybės kontrabanda“ – taip šį reiškinį vadina istorikai – tapo įkvepiančiu lietuvių kovos už savo raštą, kalbą ir tautos išlikimą simboliu.
1918 metais atkūrusi nepriklausomą demokratinę valstybę, Lietuva per du dešimtmečius sukūrė pažangos fenomeną. Deja, XX amžiaus vidurys buvo žiaurus Europai ir Lietuvai. Per ketverius metus Lietuva patyrė tris okupacijas ir pusei amžiaus neteko valstybingumo. Tačiau sovietinė okupacija nepalaužė žmonių ir neištrynė laisvės idėjos. Partizanų pasiaukojimas tapo patriotizmo pavyzdžiu, perduodamu pasakojimais, nelegaliai platinamomis knygomis. Lietuva siekė išsivaduoti ir 1990 metais 3,5 milijono lietuvių tai pavyko pasiekti.
Mūsų žmonių atkaklumas – unikalus. Lietuviai savo kovingumu panašūs į japonų samurajus, ir mums kaskart savo atkaklumu ir ryžtu pavyksta įveikti lemties iššūkius. Turime išskirtinę išgyvenimo strategiją – esame nuolatinės pažangos ir tobulėjimo žmonės. Mūsų ginklas – kūryba. Tik pagalvokite, Lietuvos plotas yra beveik šešis kartus mažesnis už Japonijos, gyventojų skaičiumi mūsų yra 44 kartus mažiau negu japonų.
Ir žinote, kas iš tikrųjų svarbu. Ir kodėl esu šiandien čia ir sakau Jums ačiū.
Nes būtent Jūs esate tie, kurie padedate mums kovoti su gyvenimo iššūkiais labai lietuvišku pažangos metodu: statant tarpusavio supratimo ir bendradarbiavimo tiltus.
Šiandien, būdami besikartojančios istorijos liudininkai, geopolitinių dramų akivaizdoje, Lietuvoje turėdami legendinio Japonijos piliečio Čiunės Sugiharos, kuris, rizikuodamas savo gyvybe, narsiai gynė humanizmo pagrindus žiauriausiais laikais Antrojo pasaulinio karo metais, pavyzdį, mes visi kartu žvelgiame į ateitį.
Joje – Lietuvos įsipareigojimas skirti jėgas taikiam sambūviui ir pasaulį praturtinančiam bendravimui. Ir Jūs stovite šalia lyg samurajai, ginantys žmonijos paveldo turtingumą, šviesdami pažinimo ir mokslo šviesa, galintys atverti sau ir pasauliui lietuvių kalbos grožį ir Europos kultūros lobyną. Šiuolaikinės moderniosios kalbotyros pradininkas šveicaras Ferdinandas de Saussure’as (Sosiūras) teigė, kad lietuvių kalbos žinios ir supratimas atveria kelius į kitų kalbų giluminį pažinimą.
Lituanistika, kaip ir japonistika, – tai ne tik lingvistikos ar kultūros tyrimai. Tai dvi pasaulio pažinimo civilizacinės prieigos. Lietuvių ir japonų kalbos savo archajiškumu ir semantine struktūra suteikia galimybę rekonstruoti ne tik istorinę žmogaus mąstymo eigą, bet ir suvokti skirtingus pasaulėjautos modelius. Tiek japonų kanji, hiragana ir katakana, tiek lietuvių senieji raštai ir šaknų sistema rodo, kaip kalba tampa filosofijos, meno ir žmogiškosios refleksijos terpe.
Lietuvoje japonistikos studijos pradėtos dar XX amžiaus pradžioje, o šiandien jos vis labiau populiarėja Lietuvos aukštosiose mokyklose. Vytauto Didžiojo universitete taip pat ir Jūsų, gerbiama dr. Eiko Sakurai, bei Tokijo užsienio studijų universiteto pastangomis įkurtas Pasaulinis Japonijos biuras sėkmingai veikia ir yra vadinamas Japonijos balsu Lietuvoje. Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institute japonologija yra viena populiariausių studijų programų, ji nesutalpina visų norinčiųjų.
Prie lituanistikos plėtros Japonijoje svariai prisidėjo profesorius Ikuo Murata, išvertęs į japonų kalbą Kristijono Donelaičio „Metus“, Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Jono Meko dienoraščius ir kitų lietuvių literatūros klasikų kūrinių. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu vis glaudesni ryšiai tarp mūsų šalių kūrėjų ir leidėjų gausina ir šiuolaikinės literatūros vertimų aruodus.
Mūsų tautas vienija ir vertybinė pasaulėjauta: pagarba protėvių išminčiai, harmonijos ir etinės atsakomybės siekis. Japonijos estetinis pasaulėvaizdis – per šinto (pažodžiui dievų kelio) išmintį, per haiku lakoniškumą, zen tylą – koreliuoja su lietuvišku folkloru, sutartinėmis, žodinės kultūros ritmu. Ši tyli galia gali atverti ir naujas lingvistines, semiotines, filosofines pažinimo atodangas.
Norėčiau paminėti du didžiuosius mąstytojus – iš Lietuvos kilusį semiotiką Algirdą Julių Greimą, kurio darbai įkvėpė įvairias struktūralizmo kryptis, ir japonų filosofą Kitarō Nishida, kurio „veiklos vietos“ (jap. bašio) filosofija atveria egzistencinio subjekto ir erdvės santykius. Abu šie mąstytojai – nors ir skirtingų mokyklų, bet giminingos dvasios – kviečia mus tyrinėti ne tik tekstus, bet ir kultūrų gelmėse susikertančias jų prasmes.
Būdama lituanistikos sklaidos pasaulyje globėja, noriu padėkoti Jūsų universitetui, jo vadovybei, dr. Eiko Sakurai ir visiems tiems, kurie lietuvių kalbai Japonijoje suteikėte namus ir kuriate jungtis tarp kalbų, tarp mąstymo tradicijų, tarp Rytų ir Vakarų.
Su dideliu džiaugsmu norėčiau prisidėti prie Jūsų bibliotekos praturtinimo knygomis iš Lietuvos – jose pristatoma lietuvių kalba, mūsų šalies istorija, kultūra, menas. Tarp leidinių yra knygų, atspindinčių Lietuvoje atliekamus mokslo tyrimus, kurie skirti geresniam vieni kitų pažinimui ir bendrystės stiprinimui. Priimkite šią dovaną ir kaip mūsų nuostabaus šiandienos susitikimo įamžinimą.
Šis mūsų susitikimas – tarsi žiedas per sakurų žydėjimą. Šios nuostabios Japonijos identitetą simbolizuojančios vyšnios kiekvieną pavasarį papuošia per Lietuvos sostinę Vilnių tekančios Neries upės krantinę ir tampa žmonių traukos centru. Tai simbolizuoja dvasinę, intelektualinę sąjungą dviejų kultūrų, kurios išlaikė savo kalbą, atmintį ir kurios šiandien kartu gina pasaulio įvairovę ir universalias vertybes.
Žvelgdama į Jūsų universiteto logotipą – pasaulį apšviečiantį deglą, kalbą („Lingua“) žyminčią raidę ir fakultetus simbolizuojančius sparnus, linkiu Jūsų universitetui sėkmingo skrydžio skleidžiant žinių šviesą ir puoselėjant kalbų bei kultūrų įvairovę. O studentams linkiu neblėstančio žinių troškimo ir kantrybės gilinantis į lietuvių kalbos subtilybes. Drąsiai jos mokykitės ir atvykite į Lietuvą, kad taptumėte japonų kultūros ambasadoriais, o savo asmeniniu gyvenimu ir profesine veikla tiestumėte tiltus tarp žmonių ir mūsų tautų bei valstybių.