Spaudos centras
Spaudos centras
Gerbiami Seimo Pirmininke,
Gerbiami Merai,
Brangūs ceremonijos dalyviai,
Antrasis pasaulinis karas, kurio pabaigos Europoje 80-ąsias metines šiandien minime, paliko skaudžių žaizdų mūsų žemyno istorinėje atmintyje.
Nežabotos pasaulio užvaldymo ambicijos ir nuožmi neapykanta atvedė prie kruvino konflikto, kuris sugriovė daugybę namų, šeimų, gyvenimų. Ir net karui oficialiai pasibaigus, palengvėjimas atėjo ne visiems. Valstybinio teroro, nužmoginimo ir žudymo mašina sukosi toliau, traiškydama žmonių likimus, mažiau matoma ir geriau maskuojama, bet dėl to ne mažiau baisi.
Antrojo pasaulinio karo pabaiga padalijo pasaulį į tuos, kuriems išaušo naujas laisvės rytas, ir tuos, kurie buvo pasmerkti toliau kęsti totalitarinę prievartą. Pastariesiems neliko nieko kito, kaip tik toliau kovoti dėl savo ir artimųjų gyvybės, sveikatos, žmogiškojo orumo.
Ir mes Lietuvoje patyrėme pražūtingo totalitarinių režimų tęstinumo padarinius. Tapome nacizmo ir stalinizmo nusikalstamo bendradarbiavimo įkaitais ir jų konflikto aukomis. Žūtbūtinėse kautynėse, Holokausto žudynėse, masiniuose trėmimuose ir ginkluoto pasipriešinimo kovose praradę šimtus tūkstančius savo žmonių, galiausiai buvome panardinti į Maskvos nelaisvę.
Būtent čia, Macikuose, ši nacių ir sovietų bendrystė – ypač ryški.
Čia vienas totalitarinis režimas be skrupulų tęsė kito pradėtus nusikaltimus prieš daugiau negu 20 tautybių karo belaisvius. Čia veikė vienas iš daugelio sovietinės Gulago sistemos lagerių, į pragarišką katilą sumetęs Lietuvos pasipriešinimo dalyvius ir kitus režimui neįtikusius žmones. Čia buvo kankinami, badu marinami, žudomi nekaltieji. Ir net jų atminimą galiausiai bandyta ištrinti, slepiant masines kapavietes.
Tačiau mes atsimename ir gedime tų, kurie buvo jėga išplėšti iš gyvųjų tarpo. Net ir daugeliui dešimtmečių praėjus, reikalaujame viešumo ir teisingumo. Siekiame, kad praeities nusikaltimai netarnautų kaip šiandienos nusižengimų priedanga.
Puikiai matome, kur ilgalaikis istorijos neigimas, klastojimas ir manipuliavimas ja atvedė šiandienos Rusiją. Negebėjimas pripažinti savo klaidų ir savo atsakomybės ilgam užkonservavo nuodingą imperinę mąstyseną. Vakarykščiai nugalėtojai tapo nepajėgūs gyventi be naujų įsivaizduojamų pergalių, naujo savo skurdžios egzistencijos pateisinimo.
Jau daugiau negu trejus metus Rusijos žmonės telkiami žiauriam karui Ukrainoje. Tik pati Rusija gali pripažinti savo strateginį ir moralinį pralaimėjimą ir atsitraukti iš visos Ukrainos teritorijos. Tačiau kol karas tęsiasi, mes remiame – ir remsime – Ukrainą. Suprasdami, kad nebaudžiamumas skatina agresorių tęsti nusikaltimus, toliau ieškosime būdų užtikrinti Rusijos teisinę atsakomybę už agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą.
Ne mažiau uoliai turime siekti tikros ir nesuklastotos istorinės atminties išsaugojimo. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ryžtingai pasmerkusi nacizmą, tarptautinė bendruomenė tą patį turi padaryti ir su komunizmu. Tik pripažinę ir įvertinę komunistinių režimų nusikaltimus bei tinkamai įamžinę jų aukų atminimą, reikšmingai apribosime dabartinių autoritarinių režimų galimybes skleisti melą ir dezinformaciją. Reikšmingą vaidmenį čia turėtų atlikti Europos istorinės atminties politika.
Dėkodamas visiems, kas šiandien susirinkote į šią ceremoniją, kviečiu Jus dar stipriau ir karščiau įsipareigoti istorinei tiesai. Tegul Macikų lagerių kompleksas – visapusiškai ištirtas, tinkamai sutvarkytas ir įamžintas – mus įkvepia priešintis tironijai, kad ir kokį pavidalą jį įgautų. Tegul laisvas žodis, mintis ir valios jėga nepalieka nutylėto nė vieno nusikaltimo žmoniškumui!
Ačiū Jums.