Liudas Mažylis: Reikia dar jėgos!

„Jėga - vienintelė kalba, kurią Rusija supranta“, - šiais griežtais žodžiais Ursula von der Leyen pristatė naują, jau aštuonioliktą Europos Sąjungos (ES) sankcijų paketą Rusijai. Gerai, kad jau ir pati Europa tai supranta! Nuo 17-ojo sankcijų paketo patvirtinimo iki 18-ojo nedaug laiko tepraėjo, tad Europos Sąjunga lėtinti tempo neketina. Žvelgiant nuo Rusijos agresijos prieš Ukrainą pradžios, šis, 18-asis sankcijų paketas atrodo tikrai stiprus. Signalas aiškus: Kremlius spaudžiamas sutikti sėsti prie derybų stalo. Deja, Kremlius taikos nemėgsta. Šiuo metu nematyti jokių ženklų, kad rusai turėtų tokių intencijų. Todėl naujų sankcijų būtinybė abejonių nekelia.

Energetika, finansai ir bankai - trys pagrindinės šių sankcijų dalys. Energetikos srityje taikinyje atsidūrė rusiškos naftos ir dujų eksportas. O tai iki šiol sudarė maždaug trečdalį Kremliaus pajamų. Pirmuoju žingsniu siekiama galutinai užkirsti kelią „Nord Stream“ dujotiekiams. EK šiuo požiūriu griežta - nebebus leidžiama vykdyti jokių operacijų, susijusių su „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujų magistralėmis. Taigi, joks ES veikėjas negalės tiesiogiai ar netiesiogiai vykdyti jokių sandorių, susijusių su šiuo dvigubu dujotiekiu. O juk gerai prisimenam - kiek diskusijų, kiek politinio „mandagumo“ pareiškimų buvo skirta šiems vamzdynams; jie, ilgus metus simbolizavę europinį „pragmatizmą“, šiandien tampa paminklu tam, kiek naivumo kainavo priklausomybė nuo agresoriaus. Po beveik dviejų dešimtmečių europiečių priklausomybės nuo rusiškų dujų dabartinė pozicija jau rodo, kad atgal į praeitį nebegrįšime - daugiau jokių iliuzijų apie „pigios rusiškos energijos“ ateitį.

Ne mažiau svarbus antrasis žingsnis energetikos srityje - rusiškos naftos kainos vadinamųjų „lubų“ nuleidimas. Siūloma G7 lygiu sutartas kainų lubas sumažinti nuo 60 iki 45 JAV dolerių už barelį. (Na, aš esu atsargus. Kol kas „siūloma“, o juk po siūlymo privalo būti veiksmas). Taip siekiama priderinti lubas prie pasikeitusių rinkos sąlygų, grąžinant priemonei veiksmingumą. Tai svarbu, nes Maskva mėgino apeiti ankstesnį 60 dolerių ribojimą, o naftos kainai kritus, buvusios lubos prarado svertą.

Gerai, kad tęsiama kova su vadinamuoju „šešėliniu“ Rusijos tanklaivių laivynu - į juoduosius sąrašus įtraukiami dar 77 laivai, gabenantys rusišką naftą, taip išplėsdami laivų sąrašą iki 419, kuriems taikomos sankcijos. Siekdama užkirsti kelią sankcijų apėjimui, EK siūlo uždrausti į ES importuoti naftos produktus, pagamintus iš rusiškos naftos, kad Kremliaus žaliava nepatektų į Europos rinką „pro galines duris“. Reikia pabrėžti, kad šie žingsniai jau duoda rezultatų: vos per savaitę nuo 17-ojo sankcijų paketo įsigaliojimo Rusijos naftos eksportas Juodosios ir Baltijos jūrų maršrutais sumažėjo 30 proc., o Rusijos pajamos iš iškastinio kuro pardavimų smuko nuo 12 mlrd. iki 1,8 mlrd. eurų per mėnesį. Tai beveik septyniskart sumažėjęs karo biudžeto finansavimo srautas. Akivaizdu - ilgai kartoti teiginiai apie sankcijų neva „neveiksmingumą“ dabar praranda pagrindą.

Kitos sankcijų dalys - finansai ir bankai. Pagaliau – drastiškas sprendimas. Dabartinį dalinį draudimą Rusijos bankams naudotis SWIFT sistema užsimojome paversti absoliučiu draudimu vykdyti bet kokias finansines operacijas su Rusijos subjektais. Kitaip tariant, Rusijos finansų sektorius būtų visiškai atkirstas nuo Vakarų bankinės sistemos. Toks draudimas paliestų dar papildomus 22 Rusijos bankus, o svarbiausia - smogs ir trečiųjų šalių finansiniams tarpininkams, kurie padeda Maskvai apeidinėti sankcijas. Manau, kad tai istorinis momentas Europos sankcijų praktikoje. Juk anksčiau ES vengdavo taikyti vadinamąsias antrines sankcijas kitų šalių įmonėms. Dabar, matant akivaizdų poreikį, žengiamas ir šis žingsnis. Prie sankcijų sąrašo taip pat pridedamas Rusijos tiesioginių investicijų fondas, finansavęs Maskvos geopolitinius projektus, o eksporto į Rusiją apribojimų sąrašas plečiamas dar 2,5 mlrd. eurų vertės prekių - nuo mašinų, metalų, plastikų iki cheminių medžiagų ir dvejopo naudojimo technologijų, svarbių Kremliaus karinei pramonei. Žinoma, visa tai labai, o, labai vėlyvas, bet tikrai taiklus smūgis Putinui ten, kur jam labiausiai skauda - per karo iždo pajamas.

Daug kartų esu pabrėžęs, kad tokio finansinio izoliavimo reikėjo nuo pat pradžių. Buvo 2021-ųjų pabaiga, kai iš EP tribūnos samprotavau: jei rusai išdrįstų pradėti pilnos apimties karą prieš Ukrainą, tai tą pačią dieną būtų atjungti nuo tarptautinės bankininkystės sistemos. Deja, Vakarai to vengė labai ilgą laiką. Kiekvienas rublis, kurio Kremlius nebegaus per Vakarų finansų sistemas, reikš - mažiau raketų, sviedinių ir dronų, krentančių ant Ukrainos miestų. Todėl net jei bankų atjungimas įgyvendinamas pavėluotai, jo vertė milžiniška.

2022 metais ES žengė sankcijų keliu su gerokai daugiau atsargumo nei ryžto. Kiekviena priemonė buvo ilgai derinama, svyruojant tarp vertybių ir baimių. Dabar jau persveria ryžtas. Tiesa, šioms priemonėms dar turi vienbalsiai pritarti visos 27 ES šalys - ir čia vėl tenka atremti senus iššūkius. Jau išgirdome grasinimų vetuoti sankcijas ES Taryboje. Be to, naftos kainų lubų pakeitimui būtinas ir G7 šalių pritarimas. Ar JAV prezidentas Donaldas Trumpas parodys entuziazmo dar labiau spausti Maskvą? Vis dėlto dabartinio Europos ryžto nenuvertinkim. Juk ir derybos dėl ankstesnių septyniolikos sankcijų paketų nebūdavo lengvos, o sutarti pavykdavo. Per ginčus, kai kada ir paskutinę minutę – bet pavykdavo. Palinkėkim valstybių vadovams, kad ir šįkart taip būtų. Jei ir nepakankamai greitai, bet kai ES sutariama iš esmės – tai neatšaukiamai.