Liudas Mažylis. Taikdarystės perspektyvos Ukrainoje: ar gali būti naudingos Bosnijos ir Hercegovinos istorinės patirtys?

Taikos klausimas Ukrainoje iš Vakarų geopolitinės darbotvarkės niekur nedingo ir dingti nesiruošia. Vis dėlto naujoji JAV administracija įnešė chaosą suvienodindama Rusijos ir Ukrainos atsakomybės už karą naratyvus ir bandydama spausti Rusiją ir Ukrainą siekti taikos derybų bet kokia kaina. Šiuo metu realių žingsnių link garbingos ir teisingos taikos - neregime. O tuo pat metu netyla kalbos apie „taikdarių“ siuntimą į Ukrainą, jei karo veiksmus vis dėlto pavyktų nutraukti, nors jos išlieka tik hipotetinės. Svarbu, kad Europos palaikymas Ukrainai toliau išlieka beprecedentis, palaikantis ilgalaikį siekį remti Ukrainą iki pergalės. Svarbus postūmis – JAV ir Ukrainos balandžio 30-osios susitarimas įsteigti rekonstrukcijos investicijų fondą. Naujai suredaguotas susitarimas naudingas abiem šalims ir pabrėžia įsipareigojimą siekti ilgalaikės taikos ir klestėjimo Ukrainoje. Visa tai vėl grąžina Ukrainai karo laimėjimo perspektyvą. O taikos ir jos išsaugojimo galimybes verta paanalizuoti išsamiau, atsižvelgiant, kiek tai įmanoma, ir į istorines analogijas. Reikia adekvačiai įvertinti, kaip ta taika galėtų būti pasiekta ir ar galėtų būti išsaugota. Ieškodami istorinių pavyzdžių, neišvengiamai atsigręžiame į Balkanų karų patirtį. Bosnijos ir Hercegovinos (BiH) taikdarystės istorija yra vienas išraiškingiausių šiuolaikinės Europos saugumo politikos pavyzdžių. Ji atskleidžia, kokių didelių pastangų kaina tarptautinė bendruomenė gali pagaliau sustabdyti ilgalaikį žiaurų karą ir su kokiais diplomatiniais sunkumais bei kariniais iššūkiais susiduriama, siekiant ilgalaikės politinės stabilizacijos.

Skaudžios patirtys

Po 1990-ųjų Balkanuose kilusių karų taika, deja, buvo pasiekta ne per diplomatinius susitarimus tarp konfliktuojančių šalių, bet Vakarams panaudojant galią ir jėgą. Po Jugoslavijos subyrėjimo 1992 m. BiH paskelbė nepriklausomybę, tačiau šalyje kilo trijų pusių konfliktas tarp bosnių (musulmonų), serbų (remiamų tuometinės Jugoslavijos, kurią tada sudarė Serbija ir Juodkalnija) ir kroatų (tuomet remiamų Kroatijos). Per trejus metus trukusį karą žuvo apie 100 000 žmonių, daugiau nei 2 milijonai buvo priversti palikti savo namus. Vienas žiauriausių karo nusikaltimų – 1995 m. įvykdytos Srebrenicos skerdynės, kai buvo nužudyta daugiau nei 8 000 Bosnijos musulmonų vyrų ir berniukų. Tarptautinės bendruomenės bejėgiškumą užkirsti tam kelią toliau matysime detaliau. O 1995 m. lapkritį, JAV tarpininkaujant, buvo pasiektas Deitono taikos susitarimas, kuris formaliai užbaigė karą. Po to BiH buvo padalyta į dvi autonomines dalis – bosnių ir kroatų sudarytą Federaciją bei serbų dominuojamą Serbų respubliką. Galima su tam tikra ironija teigti, kad valstybėje ėmė galioti septynios konstitucijos vienu metu: Bosnijos serbų respublikos, dviejų ją sudarančių teritorinių dalių, Bosnijos musulmonų, Bosnijos kroatų, taip pat musulmonų ir kroatų Federacijos ir, pagaliau, visos BiH. Pastaroji įtvirtino silpną centrinę valdžią su griežtomis etninio atstovavimo kvotomis. Bosnijos ir Hercegovinos karas (1992–1995 m.) buvo vienas žiauriausių konfliktų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Išsprendžiant karinį konfliktą, baigiamojoje jo fazėje ypač reikšmingas buvo NATO vaidmuo. BiH buvo dislokuota apie 60 tūkst. NATO vadovaujamos IFOR(angl. Implementation Force) pajėgų.Ši misija buvo palaipsniui mažinama – nuo 32 000 karių 1996 m. iki mažiau nei septynių tūkstančių 2004-aisiais. Vėliau pajėgos buvo pervadintos į SFOR, o nuo 2004 m. taikos palaikymo misiją perėmė Europos Sąjunga, įsteigdama „EUFOR Althea“. Svarbu paminėti, kad EUFOR neturi vykdomojo kovinio mandato, tačiau esant reikalui gali būti pastiprinta NATO rezervais. Šiuo metu Vakarų Balkanuose vis dar veikia Europos Sąjungos vadovaujama operacija „EUFOR Althea“, kuri  2023 m. turėjo apie 1 100 karių, dislokuotų BiH. Tačiau jų skaičius jau tėra sąlyginai mažas, palyginus su 1990-aisiais. Be to, šiuo metu taikos užtikrinimo funkcija – labiau simbolinė ir prevencinė nei aktyviai stabilizuojanti. Tiesą sakant, nepaisant NATO bei ES pastangų, BiH net ir 30 metų po karo vis dar susiduria su politiniais iššūkiais: etninė įtampa tarp Bosnijos musulmonų, serbų ir kroatų neišnyko, o atskiros politinės jėgos vis dar kvestionuoja valstybės integralumą. Tai leidžia teigti, kad kariniai kontingentai tegalėjo užtikrinti fizinį konflikto stabdymą, bet ne tvarų politinį stabilumą.BiH politinė sistema išlieka fragmentuota, etninė įtampa neišnykusi, o federalinės institucijos dažnai neveiksnios Po 2005–2006 m. reformų BiH turi savo nacionalinę kariuomenę (OSBiH), suformuotą su tarptautinės bendruomenės pagalba. Nors tarnaujantys vienetai sudaryti pagal etninį principą (Bosnijos musulmonų, kroatų ir serbų), kariuomenė veikia kaip vientisa struktūra. BiH nuo 2010 m. siekia narystės NATO, tačiau dėl Serbų respublikos priešinimosi šis procesas sustojo. Tačiau EUFOR ir NATO tebėra pasirengę greitai dislokuoti karius destabilizacijos atveju.Dėl didėjančių grėsmių iš Rusijos, ypač kai šioji pradėjo pilnos apimties agresyvų karą Ukrainoje, 2022 m. EUFOR misija buvo papildomai sustiprinta – dislokuoti dar 500 karių. Vis dėlto, net ir praėjus 30 metų nuo anų karų pabaigos, BiH taikos situacija išlieka trapi, o Serbų respublikos vadovo Milorado Dodiko pareiškimai apie galimą atsiskyrimą nuolat kelia įtampą.

Tarptautinės bendruomenės bejėgiškumas 1992 – 1995 metais ir konflikto išsprendimas jėga

Į konflikto buvusioje Jugoslavijoje sprendimą Jungtinės Tautos (JT) iš pradžių įsijungė gana įprastu būdu. Juk būta sėkmingos patirties, pavyzdžiui, Persų įlankos konflikte. Konfliktas suruseno Kroatijos teritorijoje, ir į ją, Serbijos ir Kroatijos susitarimu, buvo įvestos JT pajėgos, kurių formalus uždavinys buvo apginti etninius serbus teritorijose, kur jų buvo dauguma, jog būtų galima išvesti iš ten Jugoslavijos kariuomenę. Ironiška, kad pajėgų štabas įsikūrė Sarajeve, nes tai atrodė būsią „saugiau“, negu Kroatijos teritorijoje. Tačiau po 1992-ųjų referendumo BiH, kuriame dauguma pasisakė už atskiros, nepriklausomos valstybės sudarymą, situacija pačioje BiH ėmė sparčiai blogėti. Bosnijos serbus, kurie balsavimą boikotavo, iškart parėmė Belgrado valdžia, palaikydama „Didžiosios Serbijos“ idėją, kuri dar ir dabar, po 30 metų, vis dar surusena. Nepaisant serbų priešinimosi, BiH buvo priimta į JT. Kadangi greit kilo sunkių humanitarinių problemų, Bosnijos serbai įkūrė savo „valstybę“ su sostine Palėje. Įvyko „etninis valymas“: musulmonai išsikraustė iš serbų dominuojamų teritorijų, ir atvirkščiai. (To pasekmes šio teksto autoriui teko asmeniškai stebėti, būnat pirmųjų po karo 1997 m. vykusių savivaldos rinkimų prižiūrėtoju. Sužinoti, kur likę minų laukai ir šiukštu į juos neįžengti. Pamatyti prieglaudose senyvo amžiaus pabėgėlius, kurie nebesitikėjo išeiti iš laikinų prieglaudų iki savo gyvenimo pabaigos. Bet tai jau buvo 1997-ieji, taika – tokia, kokia buvo). O anais 1992-aisiais JT Saugumo Taryba įgaliojo JT saugumo pajėgas (UNPROFOR) imtis kontroliuoti Sarajevo oro uostą, kad būtų užtikrinta galimybė teikti humanitarinę pagalbą. Situacijai blogėjant, JT pajėgoms buvo priskiriamos vis naujos funkcijos, o jų pasiruošimas dažnu atveju pasirodė besąs prastas. Saugumo Taryba ėmėsi sankcijų prieš Belgradą – pavyzdžiui, uždraudė gabenti prekes per Jugoslavijos (kurią tuo metu sudarė Serbija ir Juodkalnija) teritoriją bei užšaldė užsienyje esantį turtą. (Argi nepanašu į dabartines sankcijas Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu!). 1993 metų balandį JT jau buvo priverstos kurti „saugias zonas“, kad apsaugotų Bosnijos musulmonus – Srebrenicoje ir eilėje kitų vietovių. Ten įvestos NATO, ir ne tik, pajėgos turėjo teisę ginti savo personalą, jei jam grėstų pavojus,- bet be prievolės ginti ir apginti BiH gyventojus. Vis dėlto daugybė serbų vykdytų atakų prieš tas „saugias zonas“ liko nenubaustos ir labai sumenkino JT prestižą. Pavyzdžiui, 1994 metais serbai apšaudė Bihačo anklavą, specialiai pasirinkdami būtent šią vietovę, kadangi ją gynė ne NATO, o Bangladešo taikdariai. Bendrai, pasaulio valstybės vis mažiau benorėjo siųsti savo karius į BiH. JT negalėjo į pažeidimus nereaguoti, bet išryškėjo nesutarimai JT Saugumo Taryboje net ir tarp Vakarų valstybių, o Rusija, žinoma, išsakė kraštutinai proserbišką poziciją. Kai 1995-ųjų  NATO subombardavo serbų ginklų sandėlius, šie paėmė įkaitais JT darbuotojus. Būta ir atvejų, kai serbai naudojo JT darbuotojus kaip gyvuosius skydus. Galėtume atsiminti Sarajevo turgaus apšaudymą ir kitus serbų įvykdytus karo nusikaltimus. Bet visa ko viršūne tapo Srebrenicos skerdynės 1995-ųjų liepą. Aukštieji JT pareigūnai sustabdė serbų pozicijų bombardavimą, kas ligi tol kliudė serbams įžengti į apsuptą miestą. JT taikdariams (o tai buvo 400 olandų kontingentas) bejėgiškai stebint, serbai įsiveržė į Srebrenicą ir išžudė tūkstančius musulmonų vyrų ir berniukų. To Vakarų valstybėms buvo jau visiškai gana. Pradėję rugpjūčio 30 dieną, per 6 dienas NATO sukūrė  „Operation Deliberate Force“ pajėgas ir privertė serbus baigti šaudymus, atitraukti sunkiuosius ginklus nuo Sarajevo, atlaisvinti oro uostą ir kelius. JT pajėgas pakeitė 60 tūkstančių karių dydžio NATO pajėgos. Analitikai, tokie kaip Stephen Ryan, su liūdna ironija teigia, kad JT tik kad neleido ginkluotis Bosnijos musulmonams, o neužkardė karinės pagalbos serbams... Specialus JT pasiuntinys buvusioje Jugoslavijoje Tadeušas Mazovieckis iki to laiko jau buvo demonstratyviai atsistatydinęs, paleisdamas į pasaulį lakią frazę: „turint taikdarių mandatą, karo sąlygomis veikti neįmanoma“.    

Ukrainos taikos perspektyvos: ar galimos analogijos?

Ukrainos vadovybė, ypač prezidentas Volodymyras Zelenskis, nuo pat karo pradžios laikosi labai aiškios pozicijos: jokia tarptautinė taikdarystės misija negali vykti okupacijos sąlygomis, t. y., kol Rusijos pajėgos užima Ukrainos teritoriją. Taikdariai gali būti priimtini tik Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje arba sienų apsaugai po karo. Dar daugiau: taikdarių pajėgos gali būti įvestos tik abiem konflikto pusėms sutinkant. Maskva gi nuolat deklaruoja esanti pasirengusi deryboms, tačiau tuo pat metu tęsia karinius veiksmus. Dėl tokio nuolatinio iš Putino girdimo kognityvinio disonanso kyla klausimas, kokia taikdarystė įmanoma Ukrainoje, kai Kremlius tęsia brutalų karą visu pajėgumu? Europa jau turėjo pasimokyti, ko verti Rusijos įsipareigojimai po 2014 m. Krymo aneksijos. Skausminga pamoka – Minsko susitarimai (2014 ir 2015 m.), kurie įtvirtino tik „pseudotaiką“, o realiai leido Rusijai pasiruošti plataus masto invazijai, kuri buvo įgyvendinta 2022 metais. Dabar jau ir ES valstybės, ir Ukraina aiškiai suvokia, kad taika negali būti dirbtinė, paremta vienašališkomis nuolaidomis agresoriui. Šiuo metu ES nė nebando siūlyti klasikinės taikdarių misijos. Ji orientuota į karinės paramos teikimą per Europos taikos priemonę (angl. European Peace Facility) ir civilines EUAM Ukraine (nuo 2014 m.) bei naująją karinę misiją EUMAM Ukraine (nuo 2022 m.), skirtą Ukrainos karių mokymui. Svarstoma, kad po karo ES galėtų inicijuoti pasienio kontrolės misiją, kaip tai buvo Padnestrėje ar Sakartvele. Tačiau, palyginus su Balkanų taikdaryste, Ukrainos atvejis yra dar daug kartų sudėtingesnis, vien tik dėl fakto, kad šiuo metu vyksta karas. Tarptautinių organizacijų vaidmuo, kaip pavyzdžiui JT Saugumo Tarybos yra labai apribotas. Rusija, skirtingai nei Balkanų karų atveju kovojusios etninės grupės, yra branduolinė valstybė. Be to, ji - ir nuolatinė JT Saugumo Tarybos narė. Jau ir Jugoslavijos konflikto laikais Maskvos laikysena JT Saugumo Taryboje buvo dviprasmė,  o dabar galimybės įgyvendinti tarptautines taikdarių operacijas be Maskvos sutikimo yra dar labiau ribotos. Skirtingai nei Balkanuose, Ukraina šiandien turi okupuotas teritorijas, kurių atgavimas yra būtina taikos sąlyga, tačiau Rusija jų atsisakyti nesirengia. Todėl taikdarių dislokavimas Ukrainoje šiuo metu apskritai neatrodo esantis realistiškas scenarijus. Grįžtant prie Balkanų pavyzdžio, akivaizdu, kad taika be politinio sutarimo yra nevisavertė. Tad taikdariai gali įšaldyti, bet ne išspręsti konfliktą. O konflikto įšaldymą Rusijai tik pasiūlyk. Mielai!.. Čia tai jau Maskvos manipuliacijoms erdvė – beribė, o patirtis - neišsemiama.  

Ukrainos atveju tikra taika gali būti tik agresijos pabaiga ir okupuotų teritorijų išlaisvinimas. Todėl šiandieninėmis aplinkybėmis ne tiek svarbu kurti dar vieną beprasmį susitarimą, analogišką Minsko susitarimams, kiek užtikrinti sąlygas, kuriomis Ukraina galėtų pati nubrėžti savo taikos sąlygas. NATO taikdariai buvo BiH galų gale veiksmingi tik todėl, kad visi trys karo dalyviai pasirašė Deitono sutartį. Tačiau Ukrainos atveju nėra jokių iliuzijų, kad Rusija būtų pasiruošusi realioms taikos deryboms – priešingai, ji siekia diktuoti sąlygas. Todėl taikdarių dislokavimas be visiško Ukrainos sutikimo, ar juo labiau – be Rusijos dalyvavimo neįmanomas. Šiuo metu tiesiog nėra sukurta nei politinių, nei karinių sąlygų tarptautinei taikdarių misijai Ukrainoje. Tad, kai viešojoje erdvėje ima skambėti masinantis žodis „taikdarystė“, neskubėkime imti džiugiai jį kartoti. Vienintelė reali taikos forma – Ukrainos pergalė, po kurios galima būtų svarstyti neutralias tarptautines stebėtojų ar sienų kontrolės misijas, remiantis aiškia teisine ir politine baze. Todėl pagrindinis šiandienos iššūkis – sukurti tokias sąlygas, kuriose Ukraina galėtų nubrėžti savo pačios taikos ribas.

Ukraina nori taikos, tačiau ne bet kokios – o teisingos ir ilgalaikės. Todėl potencialios taikdarių misijos, kurios ignoruoja karo priežastį ir agresoriaus atsakomybę, nebūtų protinga strategija. Partneriai, ypač iš Globalių Pietų, veikiant per Jungtinių Tautų formatus dažnai siūlo „balansuojančias“ iniciatyvas, kurios - tenka pripažinti - ne padėtų, o vilkintų karą. Todėl tik taikos misija, kuri bus paremta Ukrainos suverenumu, teisingumu ir teritoriniu vientisumu, galės būti laikoma prasminga.