LKDK viceprezidentė Viktorija Palubinskienė. Kolegijos nesiblaško – jos yra blaškomos

Lietuvos kolegijų direktorių konferencijos viceprezidentės, SMK aukštosios mokyklos direktorės Viktorijos Palubinskienės komentaras

Kokią pridėtinę vertę kolegijos kuria Lietuvai? Norėdami atvirai pasikalbėti šia tema, pakvietėme kolegijų atstovus, politikus, verslininkus, studentus ir visus, kam ši tema aktuali, į diskusiją LR Seimo rūmuose. Išgirdome įvairių nuomonių, tačiau daugiausia dėmesio skirta ne kolegijų pasiekimams ar ateities planams, o jų vietos apibrėžimui aukštojo mokslo ir švietimo ekosistemoje.

Lietuvoje binarinė (arba kitaip dvinarė) aukštojo mokslo sistema veikia jau 25 metus. Pagal Mokslo ir studijų įstatymą kolegijos vykdo taikomuosius mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą, plėtoja profesionalųjį meną, organizuoja profesine praktika grįstas studijas, teikia aukštąjį koleginį išsilavinimą bei sudaro sąlygas mokytis visą gyvenimą. Šią misiją kolegijos supranta ir įgyvendina, tačiau joms nuolat tenka prisitaikyti prie pokyčių aukštojo mokslo politikoje.

Kaip pastebėjo prof. dr. Vilija Targamadzė, taisyklės kolegijoms nuolat keičiamos. Pagal Konstituciją, kaip aukštojo mokslo institucijos, kolegijos turi autonomiją, tačiau jos dažnai yra tampomos, keliant neadekvačius reikalavimus ir apie jų vaidmenį kalbant didelėje sumaištyje.

Nors ir veikiame tokioje aplinkoje, kolegijos nėra sumišusios ar pasimetusios. Mes kryptingai reaguojame į kartais ne visai subalansuotus valdžios sprendimus. Net ir atimant numatytus finansinius resursus, einame paskui mums keliamus reikalavimus. Nors mūsų pačių rankos dažnai būna stipriai surištos.

Kolegijos nori ir gali judėti laisvai. Jos gali būti tiltas, jungiantis fundamentinį mokslą su praktiniu jo pritaikymu – ypač regionuose, kur kolegijos neretai veikia kaip inovacijų katalizatoriai. Tam svarbi valstybės parama, o ne gąsdinimai reikalavimais ir menkas finansavimas, lyginant su kitomis švietimo institucijomis.

Taip pat nereikėtų dirbtinai kurti priešpriešos tarp regioniškumo ir tarptautiškumo. Tarptautiškumas nėra privilegija. Regionuose veikiantys verslai taip pat bendradarbiauja su tarptautinėmis įmonėmis, kuria inovatyvius produktus, o kolegijos šioje srityje tampa svarbiu strateginiu partneriu.

Panaši dirbtinė priešprieša yra kuriama kalbant apie kolegijų bei universitetų vaidmenis. Dažnai girdime klausiant: kas svarbiau, kas veikia geriau ir ko reikia Lietuvai? Šios dvi sistemos neturėtų būti supriešinamos ar lyginamos konkurenciniu principu, nes jos viena kita papildo. Kolegijos ir universitetai gali ir turi bendradarbiauti, kurdami bendrą vertę valstybei – prisidėdami tiek prie inovacijų, tiek prie tvarios ūkio ir visuomenės raidos. Kolegijos rengia specialistus greičiau, pigiau ir su praktika susietomis žiniomis – tokių darbuotojų organizacijoms reikia čia ir dabar. Tuo tarpu universitetai atlieka akademinį, fundamentinį vaidmenį – jie gilinasi į mokslą, teorijas, kuria žinias plačiąja prasme.

Kai girdime, kad kolegijos esą pasimetusios, kviečiu pažvelgti giliau. Kolegijos aiškiai žino savo kelią, tačiau kai valstybės nustatomos taisyklės, apibrėžimai ir lūkesčiai nuolat kinta, tampa sudėtinga užtikrinti tvarų, kryptingą vystymąsi. Vis dėlto turime tiek idėjų, tiek potencialo stiprėti ir toliau nuosekliai kurti pridėtinę vertę dar vieną ketvirtį amžiaus.