M. Dubnikovas. Vienas klausimas dėl pensijų, dėl kurio privalome susitarti

Komentuoja Marius Dubnikovas, „Compensa Life“ Verslo plėtros vadovas

Po mažiau nei pusmečio dalis žmonių pasinaudos atsiradusia galimybe pasitraukti iš antrosios pensijų pakopos ir atsiims sukauptas lėšas. Artėjant šiam terminui, daug diskutuojama apie reguliavimą, apribojimus, mokesčius ir kitus niuansus. Vis dėlto šiose detalėse dažnai paskęsta bene esminis klausimas: kaip iš tiesų gyvensime sulaukę senatvės ir ar turėsime tam pakankamai lėšų?

Ką žinome šiandien?

Dėlionėje – daug nežinomųjų, tačiau kai kurios tendencijos yra labiau nei akivaizdžios. Šiuo metu 100 darbingo amžiaus žmonių Lietuvoje tenka 32 senjorai. Valstybės duomenų agentūros prognozėse numatoma, kad iki 2070 m. šis koeficientas išaugs daugiau nei du kartus – iki 67. Tai reiškia, jog demografinis spaudimas ekonomikai ir socialinės apsaugos sistemai tik didės. Taigi, nėra pagrindo manyti, jog valstybės galimybės pasirūpinti vyresnio amžiaus gyventojais ženkliai gerės.

Ilgą laiką buvo įprasta tikėtis, jog pagalbą senatvėje suteiks vaikai ar anūkai. Vis dėlto gyvenimo būdas bei ekonominė situacija keičiasi, ir šis modelis taip pat darosi vis mažiau tvarus. Pirma, žmonės tampa mobilesni, dažnai gyvena ne tik kitame mieste, bet ir ne toje pačioje šalyje kaip artimieji.

Be to, šiuo metu dinamika yra atvirkštinė: paskutiniais metais atliktos apklausos rodė, jog didelė dalis vyresnio amžiaus tėvų vis dar finansiškai remia savo vaikus. Tad jei būsimųjų senjorų pajamos yra reikalingos jų vaikams, ar yra pagrindo tikėtis, jog šie vaikai bus finansiškai pasirengę išlaikyti savo tėvus šiems išėjus į pensiją?

Ko galime tikėtis?

Išėję į pensiją iš pirmosios pakopos galime tikėtis gauti apie 40-45 proc. savo esamų pajamų. Tam, kad galėtume gyventi oriai, reikėtų, kad senatvėje ši dalis siektų apie 75 proc. Žinoma, galima viltis, jog problemą išspręs dirbtinis intelektas ir kitos galbūt dar neišrastos technologijos. Galbūt. Tačiau šios optimistinės prielaidos kol kas yra pernelyg nepagrįstos, kad atremtų labai konkrečius pesimistinius faktus.

Taigi, žmonės, nesukaupę lėšų ateičiai, rizikuoja likti priklausomi: nuo valstybės, kuri ir taip patirs didėjantį demografinį spaudimą, ir nuo artimųjų, kurie patys, tikėtina, susidurs su iššūkiais naviguoti finansinio neapibrėžtumo ir pokyčių sąlygomis. 

Tai ne tik dramatiškai paveiks šių senjorų galimybes gyventi pilnavertį gyvenimą, gauti socialines bei medicinines paslaugas. Tai turės įtakos visos visuomenės gerovei, lankstumui ir pajėgumui. Kaupimas senatvei – ilgalaikis procesas, todėl šiandien, kai žmonės jau ima svarstyti, kaip pasielgti su antrojoje pakopoje sukauptais pinigais, apie tai kalbėti svarbu kaip niekad. Kiekvienas privalome pasirūpinti asmenine strategija, kuri būtų pagrįsta aiškiais faktais, o ne abstrakčiomis prielaidomis ar viltimis.

Ką privalome padaryti?

Taigi, kaip visuomenė turime susitarti: kiekvieno piliečio pareiga pasirūpinti santaupomis senatvei. Tam svarbu nuosekliai atsidėti dalį pajamų, jas investuoti, kad apsaugotume nuo infliacijos. Antrojoje, trečiojoje pakopoje, perkant akcijas, valstybės taupymo lakštus ar nekilnojamąjį turtą – kiekvieno asmeninio apsisprendimo reikalas. Šias priemones galima rinktis individualiai, bet esmės tai nekeičia.

Vokietijoje, Skandinavijoje – šalyse, kurių senjorų pragyvenimo lygį dažnai rodome kaip siektiną pavyzdį, šiam tikslui žmonės atsideda 10-16 proc. kiekvieno mėnesio atlyginimo. Būtent tai leidžia susikurti stabilią gerovę ir užtikrinti orią senatvę.

Taip, antroji pakopa tinka ne visiems. Taip, kaupimo sistema turi trūkumų. Tačiau yra daugybė kitų priemonių taupyti ir investuoti. Todėl kalbėkime apie trūkumus, ieškokime išeičių, diskutuokime apie investavimo galimybes, tačiau kritikuodami konkrečių priemonių trūkumus, atsiekime juos nuo esminio principo ir jo nekvestionuokime. Kiekvienas privalome kaupti – ne tik dėl orios savo senatvės: dėl savo artimųjų ir ateities piliečių.