Mažinamas kultūros biudžetas neigiamai paveiktų kiekvieną Lietuvos gyventoją

Kiekvienas Lietuvos gyventojas dalyvauja kultūroje, kartais apie tai net nesusimąstydamas. Skaitome knygas, einame į koncertus, vaikai mokyklose susipažįsta su kūrėjais. Lietuvos kultūros taryba prisideda prie plačios kultūros pasiūlos, kuri apima veiklas nuo mokinių skaitymo skatinimo iki didelių tarptautinių renginių.

Norint tęsti profesionalios ir įvairios kultūros prieinamumą visiems Lietuvos gyventojams, Lietuvos kultūros tarybos biudžetas turėtų didėti bent 15 proc., palyginti su buvusiu 2015 m. Tai leistų Lietuvos kultūros tarybai pradėti spręsti menininkų atlygio klausimus, auginti biudžetinių įstaigų bendradarbiavimą su nevyriausybiniu sektoriumi, kurti prasmingus regionų prioritetus, įtraukiančius bendruomenes. Šiuo metu Lietuvai gyvybiškai svarbu stiprinti bendruomenes, jas telkti, o kultūrinės veiklos būtent tai ir gali užtikrinti.

Galimas biudžeto mažinimo pasekmes įvardija Lietuvos kultūros tarybos nariai.

„Neatsakingai ir beatodairiškai mažinamas kultūros sektoriaus finansavimas griauna Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatymo numatytas vertybines valstybės nuostatas. Taip pat stabdo ir neužtikrina viešai paskelbtų, pagrindinių įstatymo įtvirtintų principų veikimo bei tęstinumo, tokių kaip žmogaus kultūrinės teisės, tolygus kultūros paslaugų teikimas, valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų ir kultūros dalyvių bendradarbiavimas, kultūros sektoriaus ir regionų vystymas, kuris yra svarbus ekonomikos, švietimo ir kitoms viešosios politikos sritims. Taip yra žlugdomos kultūros politikos nuostatos: pagarba žmogaus kūrybai, kultūros prieinamumas, kultūros tarptautiškumas, savitumas“, – sako Lietuvos kultūros tarybos narys Arturas Valiauga.

Nuo 2022 m. Tarybos biudžetas nedidėja. Atitinkamai tai lemia, kad Lietuvos kultūros taryba gali atliepti mažiau nei trečdalį įvairių kultūros organizacijų finansinio poreikio, organizuojant kultūros ir meno veiklas. Šie stabilūs 28 proc. – organizacijų tenkinamo finansinio poreikio, tapę status quo kultūros lauke, veikia tik kaip palaikantis mechanizmas. Didesnis finansavimas suteiktų galimybes naujų idėjų ir talentų vystymui, esamos situacijos progresui ir susikaupusio potencialo atskleidimui.

„Kiekvienoje veikloje svarbus nuoseklus įdirbis, o stipraus bendradarbiavimo ir partnerysčių srityje tai itin aktualu. Lietuvos kultūros tarybai pastaraisiais metais skyrus daug dėmesio meno plėtrai visoje Lietuvoje bei NVO ir valstybinio sektoriaus jungtims, dėl Tarybos biudžeto mažinimo ne tik prarasime Lietuvai aktualius sklaidos ir kūrybinius projektus, tačiau kartu devalvuosime ir jau tam skirtas investicijas“, – pabrėžia Lietuvos kultūros tarybos narė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.

L. Puodžiukaitė-Lanauskienė atkreipia dėmesį, kad reikia laiko, norint išugdyti menininką, drąsos ir daugybės ieškojimų, siekiant atrasti naują kūrybinę kryptį, atspindinčią šių dienų problematikas ir atliepiančią šiuolaikinės visuomenės sąmonę.Aktualu, kad drąsiausi kūrybiniai atradimai vystėsi ir vystosi pirmiausia nevyriausybiniame sektoriuje. Kai jo biudžetas mažinamas, ne tik stabdomi nauji kūrybiniai procesai, kultūros lauko augimas ir jo daugialypiškumas, kritinio mąstymo ugdymas, kartu menkinamas individo bei šalies suvokimas kaip laisvų, šiuolaikiškų ir tvirtą tapatybę turinčių simbolių.

Pasak kito Lietuvos kultūros nario dr. Grigorijaus Potašenko, dabartinėje Lietuvos visuomenėje sutariama, kad kultūra yra laisvos ir demokratiškos visuomenės pagrindas, kultūros bendruomenių telkimo priemonė. Kartu kultūra yra neatsiejama valstybės nacionalinio saugumo dalis. Kultūra žymi simbolinį prasmės konstravimo lauką kaip nacionalinio saugumo veikimo sritį (minkštasis saugumas). Kultūra visų pirma prasmingai siekia paaiškinti, kodėl, ką ir nuo ko reikia ginti. Kultūra iškyla kaip minkštoji galia, pilietinio ugdymo resursas ir išlieka Lietuvos žmonėms asmens saviraiškos priemone ir socialiniu egzistenciškai svarbios prasmės kūrimu. 

„Visa tai puikios idėjos, įpareigojantys teiginiai. Bet svarbiausia problema šių dienų Lietuvoje, kad gynybos rūpesčiai ir geopolitinės situacijos iššūkiai nebūtų paskata siaurinti demokratiją ar griebtis šiaudo ir neapgalvotai, neapdairiai mažinti kultūros srities finansavimą, kuris ir taip yra mažiausias iš visų valstybės sektorių. Tuo tarpu įsisenėję ar gyvybiškai svarbūs kultūros srities poreikiai ir darbai kviestų didinti šalies kultūros institucijų, įskaitant ir Lietuvos kultūros tarybos, biudžetus, kurie anksčiau buvo „užšaldyti“, – akcentuoja Lietuvos kultūros tarybos narys Grigorijus Potašenko.

Lietuvos kultūros tarybąsudaro pirmininkė, menininkė, tyrėja ir ekonomikos mokslų daktarė Kristina Mažeikaitė, literatūrologė dr. Jūratė Čerškutė, kultūros vadybininkas Julijus Grickevičius, architektas prof. dr. Tomas Grunskis, pianistas ir pedagogas prof. Zbignevas Ibelgauptas, menotyrininkė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, teatrologė prof. dr. Ramunė Marcinkevičiūtė, istorikas doc. dr. Grigorijus Potašenko, šokėja ir pedagogė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas, menininkas ir dėstytojas Arturas Valiauga.