Ministras J. Taminskas – atvirai apie karą su kelių gadintojais, planus užbaigti laiko sukiojimą ir raudono segtuvo turinį

Tinklalaidė „Važiuojam“ kartu su susisiekimo ministru Juru Taminsku – apie po šios žiemos subyrėjusius kelius ir jų finansavimą, ypatingą dėmesį regionams bei kovą su kelių gadintojais. Kokie traukiniai jau greitai riedės Lietuvos bėgiais, kas slepiasi ministro raudoname segtuve ir kada gi nustosime sukti laikrodžio rodykles?

Pradėkime nuo duobių, ministre. Visai neseniai pareiškėte, kad Lietuvoje „subyrėjo keliai“. Ar taip iš tikrųjų nutiko?

Kiekvienais metais, kai dar nebuvau susisiekimo ministru, girdėdavau politikus sakančius, kad kelių būklė labai prasta. Artėjant rinkimams – ar tai būtų savivaldos rinkimai, ar nacionaliniai, ar į parlamentą – visos politinės partijos kalbėdavo apie tai, kad kelių infrastruktūra yra labai prastos būklės ir mes, jeigu mus išrinks, padarysim viską, kad ji pagerėtų.

O mes padarėme pirmuosius žingsnius: pradėjo veikti Kelių fondas, taip pat „Via Lietuva“ pasirašė sutartį dėl e‑tolingo (naujos elektroninės kelių mokesčių sistemos)diegimo. Vadinasi, nuo kitų metų turėsim pažangią, šiuolaikišką sunkiasvorio transporto apmokestinimo sistemą. Tai leis surinkti daugiau lėšų į Kelių fondą. Lygiai taip pat pradėjome tvarkytis ūkiškiau, daugiau lėšų skirti mūsų įmonei „Kelių priežiūra“, kad ji galėtų tvarkyti apie 2000 km krašto kelių, pradedame „dešiniojo rato“ programą – bus tvarkomi duobėti ir subyrėję kelkraščiai.

Na, ir ši žiema prie viso to mums dar „pridėjo“, kad magistraliniai ir regioniniai keliai tiesiogine prasme subyrėjo. Turime situaciją, kai jau nebe tik kalbame, kad kelių būklė prasta – matome, kad kai kur jau ir asfalto nebeliko. O dar yra baisiau ir liūdniau, kad to asfalto neliko automagistralėse, kur yra ir didelis greitis, ir automobilių srauto intensyvumas.

„Kelių priežiūra“ dirba intensyviai, vos tik pradėjo atsiverti pirmosios duobės. Aš suprantu, ką patiria vairuotojai. Aš pats vairuoju ir man yra tekę automobilio ratu pataikyti į duobę. Patikėkite, keiksnojau ir aš kelininkus.

Tačiau tie žingsniai, kuriuos mes padarėme ir kuriuos dabar darome, perspektyvoje leis stabilizuoti degraduojančią kelių būklę ir pradėti ją atstatyti į reikiamą padėtį. Tai neįvyks per metus ar dvejus, tam prireiks gero dešimtmečio, tą reikia pripažinti.

Kaip ir Kelių fondas: jis sukurtas pernai, šiais metais pradėjo veikti ir, metai iš metų, jame sumos didės ir bus galima sutvarkyti daugiau kelių.

Ar jis užtikrins darbų tęstinumą?

Čia yra esminis dalykas. Pagrindinis Kelių fondo tikslas – kad būtų išlaikomas nuoseklus, stabilus ir augantis finansavimas kelių priežiūrai.

Taip pat inicijuosiu Kelių priežiūros ir plėtros programos įstatymo pakeitimą, nes turime kitą problematiką – infliaciją: skiri daugiau lėšų kelių priežiūrai, bet infliacija tas lėšas „suvalgo“. Turi daugiau finansų, bet padarai tą patį arba mažiau.

Kuomet finansavimas buvo netolygus eilę metų, nebuvo aiškių prioritetų, trūko ūkiškumo kelių infrastruktūros priežiūroje, o ši žiema jau buvo paskutinis vardiklis, kuris parodė, kad kalbos kalbomis, tačiau rezultatas yra toks.

Jeigu nebūtume padarę tų žingsnių, kuriuos padarėme – Kelių fondas, e‑tolingas, tų žingsnių, kuriuos dar darysime, tokių kaip Kelių priežiūros ir plėtros programos susiejimas su infliacija – būtume ženkliai prastesnėje situacijoje negu esame šiandien. Tai pareikalaus visų vairuotojų kantrybės dar kelis metus. Tame tarpe ir mano, kaip vairuotojo, kuris tikrai nesididžiuoja keliais.

Norėtųsi dar grįžti prie e‑tolingo. Pastaraisiais metais šis žodis buvo beveik kaip keiksmažodis, nes šis projektas vis nepajudėdavo iš vietos. Dabar jau turime sutartį, ir turbūt kitais metais, kaip sakote, pajudėjusį projektą. Kas iš to eiliniam Lietuvos gyventojui, kuo naudingas e-tolingas?

Tai yra viena iš sudedamųjų dalių, kaip išsaugoti mūsų kelių infrastruktūrą, nes e‑tolingas yra taikomas sunkiasvoriam transportui. Susimokama už mokamus kelius, kuriais važiuoja sunkiasvoris transportas, o mokama būtent už kilometrus. Kuo daugiau kilometrų nuvažiuoji, tuo daugiau sumoki. Ko mažiau kilometrų nuvažiuoji, tuo mažiau sumoki. Logika labai paprasta, tai yra dvi dedamosios. Pirma, mažiau važiuoji – mažiau „laužai“ kelius, vadinasi, mažiau moki. Antra – tarša: daugiau važiuoji – daugiau terši, tai irgi atitinkamai daugiau sumoki.

Antra dedamoji, kuri labai svarbi – sunkiojo transporto perkrovimas. Mes tikrai netoleruojame sunkiojo transporto perkrovimo ir paskelbėme akciją „STOP kelių gadinimui“ tam, kad kovotume su sunkiojo transporto perkrovimu.

Šitos dvi priemonės, kaip e‑tolingas, taip pat patikrinimai, kad nebūtų perkrautas sunkusis transportas, yra kompleksas priemonių, skirtų stabdyti degraduojančią kelių infrastruktūrą ir neleisti jos dar labiau laužyti.

Matome, kad kas kelerius metus automagistralėse turime tvarkyti tuos pačius ruožus, kuriuos jau sutvarkėme prieš du, tris metus. Kaip tik vasara, pats kelionių metas – visi traukia į pajūrį, o magistralėje A1 triūsia kelininkai. Na, to neturi būti. Sutvarkėm ir pamiršom dešimtmečiui.

E-tolingas, akcija „STOP kelių gadinimui“ mums padės finansus ir visus resursus nukreipti jau į kitus – krašto ir regioninius kelius, o ne tik į automagistrales. Šiais metais bus sutvarkytas rekordinis automagistralių kilometrų skaičius, daugiau nei 100 km.

Reikia suprasti vieną dalyką – automagistralėse yra pats didžiausias transporto srautas. Per parą vien sunkiojo transporto pravažiuoja 18 tūkst. vienetų. Visi Lietuvos piliečiai važiuoja automagistralėmis, tai yra mūsų pagrindinės arterijos. Taip, aš irgi labai norėčiau kuo daugiau išasfaltuoti žvyrkelių, sutvarkyti ir krašto regioninius kelius, tačiau jais besinaudojantys gyventojai važiuoja ir automagistralėmis.

Nepamirštam regionų, ten irgi tvarkome kelius, tik turbūt ne tokiu tempu, kokiu norėtųsi. Na, bet finansų ir kitų resursų turim ribotai, todėl ieškome priemonių, kaip už pigiau padaryti daugiau, kad nenukentėtų kokybė ir, lygiai taip pat, kad nereikėtų į tą patį kelio ruožą grįžti po kelių metų atgal.

Ministre, jau užsiminėte apie „byrančių kelių siaubą“ – sunkiasvorį transportą. Atrodo, kad ta problema Lietuvoje buvo ne vienerius metus, kelis dešimtmečius. Bet būtent Jūs pasakėte, kad radote kaltininką. Kaip pavyko tai padaryti?

Yra toks posakis: nereikia išradinėti dviračio. Taip ir čia – reikia ieškoti priežasties, kodėl yra pirma juosta su provėžomis, kodėl tiek daug atsiveria duobių, ir kodėl tenka kas kelis metus kartoti tų pačių ruožų tvarkymą. Kovoti ne su pasekme, bet su priežastimi.

Pradėjus vertinti priežastį, visi kalba apie tą patį – perkrautą sunkųjį transportą. Pradėjus gilintis, paaiškėja, kad, pavyzdžiui, „Via Baltica“, moderni nuo Marijampolės iki Lenkijos pasienio, bet įrengta lygiai nulis svarstyklių sunkiasvoriam transportui. Investavome daugiau nei pusę milijardo, bet neradome kelių šimtų tūkstančių eurų padaryti svarstyklių?

Na, yra kaip yra. Tie, kas anksčiau projektavo ir įrenginėjo, priėmė tokius sprendimus. Čia galima tik svarstyti, kodėl buvo priimti tokie sprendimai.

Mes žiūrime ūkiškai ir praktiškai. Tų klaidų, kurios buvo padarytos, mes nekartosime – mes jas ištaisysime. Pagrindiniuose taškuose įrengsime momentines svarstykles sunkiasvoriam transportui. Kuomet pro jas pravažiuoji, jeigu jis yra perkrautas, sistema užfiksuoja viršsvorį, kamera fiksuoja numerį ir automatiškai sugeneruojamas administracinio nusižengimo protokolas, kurį gauna vairuotojas. Tokiu būdu sustabdysim kelių „laužymą“. Bet tai yra tik viena iš priemonių.

Kaip ir minėjau, yra ir e‑tolingas, lygiai taip yra priemonės žiūrėti, vertinti ir įvesti naujas technologijas kelių tvarkymui, kaip įsivertinti teisinį reguliavimą, kad tų lėšų „nesuvalgytų“ infliacija. Inicijuosiu Kelių priežiūros ir plėtros programos įstatymo pakeitimus. Tai yra visa puokštė priemonių, kurias reikia taikyti. Svarbu susikoncentruoti ne ties viena, bet visomis. Tik tokiu būdu galima pasiekti rezultatų ateityje.

Aš tikrai tikiu, kad po keleto metų kitas ministras, kuris bus šitoje kėdėje, galės džiaugtis, kad kelių degradacija – sustabdyta, o kelių būklė gerėja. Na, bet kažkam reikia padaryti pirmus žingsnius – juos ir darome.

Į kovą prieš kelių gadinimą kviečiate prisijungti ir kitus. Pasirašytas memorandumas, ne viena dešimtis asociacijų, vežėjus atstovaujančių organizacijų jį pasirašė. Apeliuojame ir į sąmoningumą?

Taip. Labai svarbu pažymėti, kad ne visi vežėjai perkrauna sunkiasvorį transportą. Ne kartą dėkojau tiems, kurie laikosi tvarkos ir neperkrauna. Parengėme memorandumą, kurį pasirašė ir kolegos kitų ministerijų ministrai, ir asociacijos, partneriai, vežėjai, kurie yra sąmoningi ir nori prisidėti prie to, kad keliai nebūtų gadinami ir niokojami. Tai yra mūsų visų ir mūsų valstybės turtas. Mes naudojame biudžeto lėšas tiems patiems kilometrams vėl ir vėl tvarkyti.

Taip pat sudarėme darbo grupę, kurioje yra ekspertai, asociacijos, partneriai, kurie įvertins, teiks idėjas, peržiūrės teisinį reguliavimą, kaip dar galime užtikrinti, kad mūsų kelių infrastruktūra sustotų byrėjusi ir pradėtų gerėti.

O dabar – kita tema. Kiekvieni metai būna dedikuoti kažkokiai asmenybei ar reiškiniui. Pasidomėjau, kad UNESCO 2026 m. skelbė Moterų ūkininkių metais, Seimas – vyskupo Motiejaus Valančiaus ir Helsinkio grupės metais. Kaip manote, kokie dar galėtų būti 2026‑ieji, kalbant apie susisiekimo sektorių? Čia šiek tiek sufleruoju, ministre, turite minčių?

Susisiekimo sektorius yra labai platus, bet iš užuominos ekrane matau, kad tai tiltų ir viadukų metai.

Tai yra labai svarbu, bet nereikia užsižaisti tik su tiltais ir viadukais. Aš ne kartą minėjau, kad kelių infrastruktūra yra plati, ją sudaro ne tik tiltai ir viadukai: ją sudaro įvairūs keliai, nuo magistralių iki krašto kelių.

Užtikrinti tiltų ir viadukų tinkamą būklę ypatingai svarbu. Žinome Kėdainių pavyzdį, kaip nugriuvo tiltas, žinome Kėdainių pavyzdį, kaip „dingo“ tiltas. Tai žinote, jau nebe kelininkų Kėdainių rajonui reikia, o kunigo, panašu, kad galbūt jis padėtų.

Bet ką daryti kėdainiškiams?

Atsivešime kelininkus, gal kas nors ir kunigą parūpins.

Bus tie tiltai šiais metais, viskas gerai. Pavasarį atidarysime pagrindinį Kėdainių tiltą, metų antroje pusėje ir „dingęs” tiltas atsiras, bus pastatytas naujas.

Kalbant apie tiltus ir viadukus, labai svarbus yra bėgimas su laiku. Mes kovojame su laiku: nespėjame, tiltai yra, griūva, uždaromi greičiau nei turime finansų ir netgi laiko, žmogiškųjų išteklių, juos tvarkyti. Siekiame inicijuoti ir tikslas yra būtent PPP (angl. public private partnership) projektai viešosios ir privačios partnerystės principu. Tokiu būdu yra galimybė iki 2030 metų per PPP projektus dar papildomai sutvarkyti per 99 tiltus ir viadukus.

Po daugiau nei 15 metų pertraukos nuo Palangos aplinkkelio tiesimo, sėkmingai startavo naujas PPP projektas – Zarasų aplinkkelis. Pasitelkę partnerystę su privačiu sektoriumi, į projektus įtrauksime tiltų bei viadukų tvarkymą. Tai leis greičiau, efektyviau ir ekonomiškiau atnaujinti infrastruktūrą bei užtikrins saugų susisiekimą tarp regionų ir didmiesčių.

Turime ir dar vieną iššūkį – jei tiltas labai prastos būklės ir jis nugriūva, kol pastato naują arba apriboja eismą, tenka patirti nepatogumų ir važiuoti papildomus kilometrus. Bet yra tokių rajonų ir savivaldybių, kur netekus tilto visa savivaldybė padalijama per pusę, ir tokiu atveju tenka jau ne kelis ir ne keliolika kilometrų vykti ratu. Turime tiek susisiekimo problemą, tiek diskomfortą gyventojams, tiek ir problemą kalbant apie evakuaciją ar karinį mobilumą. Vėlgi, tiltų negalima vertinti tik pagal jų būklę. Juos taip pat reikia vertinti ir pagal tai, kokią jie reikšmę turi kaip atitinkamo ruožo arterija. Jeigu netenki ar nukerti tą arteriją, gali tekti susidurti ir su negrįžtamomis pasekmėmis.

Pagal kokius prioritetus sudaromas remontuojamų tiltų, viadukų ir kelių sąrašas? Vieniems atrodo, kad ta automagistralė yra svarbiausia, nes ten yra didžiausi srautai pravažiuojančių automobilių Lietuvoje. Kėdainiai, kiti mažesni miestai – jiems jų tiltas yra svarbiausias.

Kiekvienam žmogui svarbiausia yra tai, kas vyksta jo kieme, jo rajone – žvyrkelis, tiltas, viadukas ir vykimas iš taško A į tašką B. Tai savaime suprantama ir kiekvienam iš mūsų tai svarbiausia.
Tačiau yra keli kriterijai. Pirma – tiltų ir viadukų būklė – kiek jie dar gali tarnauti. Antrasis labai svarbus kriterijus, kokią įtaką jis turi transporto arterijai. Kleboniškio tilto pavyzdys – jeigu jo neliktų, mes iš esmės Vilnių nuo Kauno atskiriame, automagistralė tampa neįgali. Taip pat yra rajonų ir savivaldybių, kur netekus tilto pati savivaldybė per pusę yra padalijama. Galime įsivaizduoti, kokie nepatogumai tuomet kyla. Kaip ir minėjau anksčiau, reikės dar palaukti metus ir turbūt ne vienus, kol mes stabilizuosime tą situaciją, kurią paveldėjome ir kuri yra užgyventa. Tačiau kažkas turi pradėti daryti darbą – tą ir pradėjome.

Atsimenu tokį pokalbį, ministre, prieš kelias savaites kalbėjome apie kelius, ir buvo tokia panaudota frazė: „Dirbame tam, kad jūsų kava neišsilietų.“ Važiuojant traukiniu, jau galima tai daryti. Praėjusį spalį buvo pristatytas vienas pirmųjų naujausių elektrinių traukinių Vilniuje, vasarį – Kaune. Jūs, ministre, važinėjate traukiniu?

Tenka vasarą važiuoti su traukiniu. Tikrai kai yra galimybė iš Vilniaus į Kauną važiuoju traukiniu. Labai laukiu naujųjų traukinių. Teko ir pačiam praėjusį spalį peržvelgti, praeiti, pabandyti. Tai yra nesulyginama su dabartiniais traukiniais. Šiuo metu turimi traukiniai yra geri, vakarietiški, tačiau naujieji yra keli žingsniai į priekį – ir erdvė, ir komfortas, ir greitis, ir pačio traukinio kokybė.

Nuoširdžiai tikiu, kad bus daugiau žmonių, kurie rinksis važiuoti traukiniu vien tik dėl to, kad juos pritrauks naujas kokybiškas „Stadler“ traukinys.

Ministre, atskleiskit, ar patogi ta sėdynė? Ar skani kava? Šie klausimai aktualiausi, Lietuvos žmonėms. Ar bus skani kava važiuojant traukiniu, ar bus patogu juo važiuoti?

Kavos skonis tai toks labai individualus aspektas – vienam vienur skani kava, kitam kitur. Bet visada galima atsinešti savo kavą su savo puodeliu. Tačiau kėdė – tikrai labai patogi, lankstosi, galima gulsčiau, stačiau sėdėti, kojoms vietos daugiau yra, o tai labai svarbu. Tikriausiai ne vienas esame susidūrę su tam tikromis avialinijomis skrisdami, kai nėra vietos kojoms ir tenka ne vieną valandą lėktuve būti, kiek diskomforto tai sukelia. Šie traukiniai yra pritaikyti būtent žmogui.

Aš irgi esu traukinių fanatikas. Tikrai ne autobusų, nors sritis reguliuojama, reikia rūpintis ir viešuoju transportu, tarpmiestiniais, tolimojo susisiekimo autobusais. Tačiau jei yra galimybė, visą laiką renkuosi traukinį. Tai yra greičiau, paprasčiau, patogiau, saugiau, komfortiškiau. O turint jau naujuosius traukinius – tai yra visiškai kitas lygis. Kaip sakytų mano močiutė – tikras Vakarų pasaulis atėjo.

Kviečiame važiuoti toliau, šį kartą į Seimą. Kalbėsime apie Seime vykstančius įstatymų pakeitimus, svarstymus, pateikimus. Šiai Seimo pavasario sesijai Susisiekimo ministerija pateikė 12 įstatymų pakeitimų – tikrai nemažai. Ministre, kurie iš jų yra svarbiausi?

Kiekvienas labai svarbus, nes visi jie skirti pagerinti situaciją susisiekimo sektoriuje. Tačiau pagrindinis, galima sakyti, šios pavasario sesijos vėliava mūsų ministerijai, tai yra Klaipėdos pietinės dalies vystymas: Klaipėdos jūrų uosto įstatymo pakeitimai ir Klaipėdos pietinės dalies įrengimo įstatymas. Tai yra du atskiri įstatymai, kurie leis pradėti vystyti rangos darbus Klaipėdos pietinėje dalyje, kas yra ypatingai svarbu mūsų uostui.

Tai ypatingai svarbu kariniam mobilumui, ekonomikai, pasiekiamumui, nes Klaipėdos jūrų uostas yra mūsų vartai į pasaulį. Matome, kas vyksta Persijos įlankoje ir žinome, suprantame, kokie yra svarbūs jūrų keliai. Todėl daug investuojame, koncentruojamės į Klaipėdos jūrų uostą.

Tikslas – iki 2028 metų įrengti Klaipėdos jūrų uosto pietinę dalį, kur bus papildomas 100 hektarų plotas, tarnausiantis tiek ekonomikai, kroviniams atplukdyti ir išplukdyti, na ir savaime suprantama, mūsų saugumui – kariniam mobilumui.

Kitas klausimas – vieningas bilietas. Tiksliau, visas procesas pasiruošti jo atėjimui čia į Lietuvą. Kiek tai turėtų trukti? Kada jau galėtume važiuoti su vieningu bilietu?

Tai yra kompleksinis sprendimas. Tikrai labai daug įdėjome pastangų – metus laiko dirbome ties tuo klausimu, analizavome, vertinome, konsultavomės su partneriais, įvairiomis asociacijomis, peržiūrėjome teisinį reguliavimą.

Susidėliojome labai aiškius algoritmus, ką po ko turime atlikti, kokius namų darbus, kad pagaliau Lietuvoje atsirastų vieningas bilietas: žmogus, išėjęs iš savo namų, galėtų naudotis tiek paspirtuku, tiek pavežėjo paslauga, persėsti į autobusą, iš jo į traukinį, iš jo į keltą persikelti į Kuršių neriją ir toliau vėl važiuoti autobusu. Iš taško A į tašką B nuvykti įvairiomis transporto rūšimis.

Pirmuosius žingsnius padarėme: parengėme teisinio reguliavimo pakeitimus, pateiksime juos pavasario sesijoje Seime. Kuomet bus priimti atitinkami įstatymų pakeitimai, tai leis mums pradėti įgyvendinti vieningo bilieto kūrimo ir diegimo procesus. Tuomet 2028 metais Lietuvoje gyventojai jau galės naudotis vieningo bilieto programėle.

Kaip Jūs manote, kaip prognozuotumėte, ar tai padėtų gyventojams persėsti iš automobilių į viešąjį transportą? Automobilių ūkis Lietuvoje milžiniškas. Ar tikrai žmonės to laukia?

Aš dar pernai, pradėjus dirbti viceministru su buvusiu susisiekimo ministru, Eugenijumi Sabučiu, viena iš mano kuruojamų sričių buvo vieningas bilietas, žaliasis kursas. Ir dabar lygiai tą patį sakau, ką ir pernai sakiau – nereikia versti žmonių daryti vieną ar kitą.

Prievarta niekada nebūsi geras ir mielas, ir prievarta nepakeisi žmonių įpročių, sąmonės ir pomėgių. Turi sukurti sąlygas, kad žmonės patys pasirinktų. Vieningas bilietas yra sąlyga – priemonė, kuria žmonės pasinaudoja. Jie patys nuspręs, ar jiems tai yra patogiau, ar nepatogiau.

Aš įsitikinęs, kad daliai žmonių tikrai nebus patogiau. Daliai bus patogiau ir atsiras daugiau besinaudojančių viešuoju transportu. Tačiau mes neturime žmonių varyti varu keisti savo įpročių, nes tokiu atveju, kam mums tada tvarkyti visus tuos kelius, viadukus ir tiltus? Visus susodinkime į traukinius ir autobusus, dalį kelių ir viadukų uždarykime, na ir visus vežios.

Kaip pavyzdys – bandymas pasodinti Vilniaus miesto gyventojus į viešąjį transportą. Aš visą laiką sakau: tegu tie keliasdešimt tūkstančių Pilaitės gyventojų padaro akciją ir vieną rytą visi sueina į stoteles Pilaitėje ir pabando atvažiuoti viešuoju transportu į Vilniaus centrą. Nuvežti vaikus į darželius ir mokyklas, kur po visą Vilniaus miestą yra išmėtyti. Vilniaus gyventojai galėtų padaryti tokią akciją ir aš tada pažiūrėčiau, kaip Vilniaus miesto savivaldybė tvarkytųsi su šiuo iššūkiu.

Labai lengva kalbėti: „dabar jūs susėskit, mes labai čia gerą nupirkom autobusą, važiuokit“. Bet autobusas važiuoja iš taško A į tašką B. Tu atvykęs į tašką B, tai autobusų stotis arba stotelė, tu išlipi ir turi pasiekti dar kitą savo tikslą. Tada iš to tikslo, pavyzdžiui, vaiką į darželį nuvežti, tada vėl ratu iš ten eini į stotelę, vėl važiuoji. Mes turime sukurti pirmiausia infrastruktūrą, sukurti sąlygas, o tada žmonės patys ateis. Panašiai ir su elektromobilumu. Jeigu turi elektromobilį, natūraliai tu jį įsigysi tuomet, kai bus sąlygos įsikrauti viešose krovimo aikštelėse. Vištos ir kiaušinio principas. Tai kas pirma – elektromobilis ar stotelė? Savaime suprantama, kad pirmiausia – krovimo aikštelė.

Kai yra infrastruktūra – žmonės savaime pasirenka. Kai yra kokybiškas, geras, tinkamu grafiku, neperkrautas, komfortiškas viešasis transportas, pats žmogus jį pasirinks. Bet jeigu mes jį prievarta varysime, mes nieko nepasieksime.

Paskutinį kartą mūsų tinklalaidė, prieš praktiškai penkis mėnesius, buvo apie balionus ir Jūs sakėte: tikiuosi, kad balionai taps šventiniais atributais. Ir iš tikrųjų, sulaukėme Kalėdų ir Naujųjų metų, tai nebuvo kažkoks šventinis stebuklas, tai buvo iš tikrųjų padaryti darbai. Vienas jų dabar yra ant mūsų stalo. Kas tame raudoname segtuve? Dažniausiai raudonas segtuvas gi reiškia kažką slapto.

Tai nėra slapta, tai yra svarbu. Tai yra daugiau nei 500 puslapių dokumentų, kuriuos surinkome kartu dirbdami su Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir Lietuvos kariuomene. Pateikėme juos ICAO – Tarptautinei civilinės aviacijos organizacijai – kaip įrodymus, kad Minsko režimas prieš Lietuvą vykdo hibridinę ataką, leisdamas kontrabandinius balionus į tarptautinį Vilniaus oro uostą.

Per tą laiką taip pat ir algoritmus keitėme. Tikriausiai visi skaitė, kad kelias naktis kovo mėnesį vėl teko stabdyti Vilniaus oro uosto darbą. Liūdna žinia, tačiau galima tuo pačiu pasidžiaugti, kad tik 17 minučių. Vietoje 6–12 valandų. Jeigu ne teisinės procedūros, kurias privalu atlikti, paskelbti, kad oro erdvė yra apribota dėl kontrabandinių balionų, tai iš esmės tiek atvykstantys, tiek išvykstantys asmenys net nebūtų supratę, kad oro uosto veikla apribota.

Per keturis mėnesius pasiekėme didelį proveržį. Ne tik įrodymus surinkome ir pateikėme, bet taip pat ir pakeitėme algoritmus, pritaikėme juos oro uosto veiklai, kad nenukentėtų civilinės aviacijos saugumas ir tuo pačiu kuo trumpiau būtų trikdoma oro uosto veikla. Tai iš 8 valandų sutrumpinome iki 17 minučių. Tikiu, kad galėsime ir dar trumpiau.

O dabar tinklalaidės pabaigai, toks amžinas klausimas, du kartus per metus galvos skausmas ne tik Lietuvos, bet ir, sakyčiau, visos Europos Sąjungos žmonėms. Sukti pirmyn, ar atgal? Ir mes čia nekalbame apie automobilį, kalbame apie laikrodžio rodykles. Ministre, yra žinių, kad Europos Komisija vėl pradėjo procesą iš naujo, pradėjo rinkti informaciją, atliks poveikio analizę, o rezultatų tikimasi sulaukti vasarą. Ar sulauksime sprendimo?

Nesvarbu, ar laikas žiemos, ar vasaros – problema yra jo sukimas. Šiuo klausimu esu skeptiškas, tačiau steigsiu iniciatyvinę Baltijos šalių grupę kartu su Suomija ir kovosime už vieno laiko įvedimą. Manyčiau, kad turėtų būti susitarimas – vienas laikas. Reikia sutarti, kuris, vasaros ar žiemos, laikas ir šį klausimą pagaliau uždaryti. Lietuva kitąmet pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai – tad tai puiki proga imtis lyderystės ir pagaliau padėti tašką.

Daugiau informacijos apie Susisiekimo ministerijos veiklą ir darbus galite rasti https://sumin.lrv.lt/lt/

Pilnas tinklalaidės įrašas: