Miške ne tik grybai ir paukščiai: kuo ypatingi auksavabaliai?

Ar kada nors teko išvysti didelį, tamsiai žvilgantį vabalą ant seno medžio kamieno ir susimąstyti – kas jis? Lietuvos miškuose gyvena ne tik grybai ar paukščiai. Po medžių žieve ir drevėse verda gyvenimas, kurio dažnas nė nepastebi.

Būtent saproksilinės rūšys – organizmai, gyvenantys ir besimaitinantys negyva mediena – atlieka vieną svarbiausių miško funkcijų: skaido medieną, grąžina maistines medžiagas į dirvožemį, skatina augmenijos atsinaujinimą ir palaiko sveiką ekosistemos pusiausvyrą. Vienas iš šių tyliųjų „miško darbininkų“ – ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje saugomas niūriaspalvis auksavabalis.

Apie šiuos išskirtinius vabalus ir giminingas jų rūšis pasakoja Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus entomologas, entomologinio rinkinio kuratorius dr. Romas Ferenca.

Kuo ypatingas niūriaspalvis auksavabalis?

Niūriaspalvis auksavabalis (lot.Osmoderma barnabita) – gana stambus (22-32 mm) vabalas. Kūnas tamsiai rudos spalvos, žiba švelniu žalsvu metališku atspalviu. Priešnugarėlė siauresnė už antsparnius, o pastarieji smulkiai raukšlėti bei taškuoti. Šios rūšies vabalų patinai skiriasi nuo patelių tuo, kad jų priešnugarėlės viduryje yra ilgas, siauras, gerai matomas griovelis.

Niūriaspalvių lervos net 2-4 metus vystosi trūnijančioje lapuočių medienoje, medžio kamieno viduje. Suaugėliai tik paskutinį savo gyvenimo mėnesį, dažniausiai liepą-rugpjūtį, per pačius karščius palieka gimtąjį medį. Skleisdami salsvo kvapo feromoną, šie vabalai skraido vos 1-2 km atstumu, vilioja partnerius ir siekia pratęsti giminę.

Su kuo jį galima supainioti?

Lietuvoje aptinkamos dar kelios rūšys auksavabalių, šiek tiek panašių į niūriaspalvį, tad nepatyręs stebėtojas gali jas lengvai supainioti. Pirmiausia paminėtinas aštuoniataškis auksavabalis (lot. Gnorimus variabilis). Šis vabalas kūno forma labai panašus į niūriaspalvį, tačiau gerokai už jį smulkesnis (17-22 mm). Be to, jo viršutinė pusė juoda ir išmarginta smulkiomis gelsvomis dėmėmis: kiekviename antsparnyje jų turi net po keturias.

Panašūs į niūriaspalvį auksavabalį yra ir dėmėtasis auksavabalis (lot. Protaetia cuprea), marmurinis auksavabalis (lot. Protaetia lugubris) bei paprastasis auksavabalis (lot. Cetonia aurata). Visų šių rūšių antsparniai išmarginti netaisyklingomis šviesiomis skersinėmis dėmelėmis, kurios gana lengvai nusitrina, tad ne visuomet būna gerai įžiūrimos.

Kur aptinkami Lietuvoje?

Niūriaspalvio auksavabalio buveinės yra seni drevėti lapuočiai medžiai, dažniausiai ąžuolai, tačiau jų lervos gali vystytis ir senuose klevuose ar uosiuose. Lietuvoje šie vabalai randami brandžiuose dvarų ir miestų parkuose, pakelėse augančiuose senuose lapuočiuose medžiuose. Šiltomis, saulėtomis dienomis šių vabalų galima rasti ant medžių kamienų. Lietuvoje didžiausios niūriaspalvio auksavabalio populiacijos gyvena Kauno Ąžuolyno parke bei Dūkštų ąžuolyne.

Marmurinis ir aštuoniataškis auksavabaliai, kaip ir niūriaspalvis auksavabalis, prieraišios seniems medynams, neretai aptinkamos tose pačiose buveinėse, nes jų lervos taip pat vystosi pūvančioje senų medžių medienoje. Pietų Lietuvoje, Dzūkijos nacionaliniame parke aštuoniataškis auksavablis aptinkamas senose drevėtose pušyse ar jų kelmuose.

Dažniausiai pastebimi ir gausiausiai paplitę yra paprastasis ir dėmėtasis auksavabaliai. Šių vabalų galima sutikti ant įvairių žydinčių augalų pievose, pamiškėse, miškų aikštelėse, pakelėse.

Kodėl saugomi ne visi auksavabaliai?

Ne visos auksavabalių rūšys vienodai pažeidžiamos, todėl saugomos tik kai kurios iš jų. 

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas niūriaspalvis auksavabalis saugomas ir Europos Sąjungos mastu. Tai ypač sėsli, mažai migruojanti rūšis, o dėl brandžių medynų ar pavienių drevėtų medžių kirtimo blogėja šiam vabalui tinkamų buveinių kokybė, mažėja jų plotas, kas lemia niūriaspalvio auksavabalio populiacijų fragmentaciją. Šios aplinkybės neigiamai veikia ir populiacijų skaitlingumą, mažina jų gyvybingumą, todėl kelia pavojų išlikimui.

Iš keturių vabalų rūšių, panašių į niūriaspalvį auksavabalį, dar dvi taip pat yra saugomos: marmurinis ir aštuoniataškis auksavabaliai yra įtraukti į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą.

Paprastasis ir dėmėtasis auksavabaliai Lietuvoje nėra saugomi, nes jie ekologiniu požiūriu plastiškesni, nesunkiai prisitaiko prie kintančių aplinkos sąlygų, jų išlikimui pavojus negresia.

Ką daryti galimai pastebėjus O. barnabita ar kitą saugomą rūšį?

Radus niūriaspalvį auksavabalį ar kitą saugomą rūšį nereikėtų jo trikdyti, imti į rankas ar pernešti į kitą vietą. Duomenis apie rastą vabalą reikėtų įvesti į Saugomų rūšių informacinę sistemą (SRIS): https://sris.biip.lt/. Tokiu atveju svarbiausia kiek galima tiksliau užfiksuoti radimo faktą, nurodant geografinę radimo vietą – rajoną, miestą, gyvenvietę, mišką. Jeigu yra galimybė, galima nurodyti ir geografines koordinates. Taip pat svarbu pažymėti datą bei pastebėtų individų skaičių. 

Visuomet rekomenduojama radinį ir nufotografuoti – nuotrauka tampa rūšies įrodymu, taip pat tai padeda išvengti galimų klaidų identifikuojant.

Auksavabalių mitai ir įdomybės

Niūriaspalvis auksavabalis laikomas „skėtine rūšimi“. Tai reiškia, kad kartu su šiuo vabalu tame pačiame sename medyje gyvena ištisas gyvų organizmų pasaulis – įvairūs vabzdžiai, voragyviai, šimtakojai, grybai, kerpės, samanos. Saugodami niūriaspalvį auksavabalį, mes prisidedame prie visos biologinės įvairovės išsaugojimo, nes kiekvienas senas medis – tai atskiras mikrovisata su savo gyvūnija ir augalija.

Kadangi niūriaspalvio auksavabalio lervos minta trūnijančia mediena, kartais klaidingai manoma, kad šie vabalai – kenkėjai, dėl kurių galėtų džiūti ąžuolai. Iš tikrųjų taip nėra, nes niūriaspalviai apsigyvena tik jau senuose, dažnai ligotuose medžiuose ir maitinasi irstančia jų mediena. Sveikuose, jaunuose ir gyvybinguose medžiuose šie vabalai neįsikuria. 

Svarbu suprasti, kad senas, drevėtas medis yra labai svarbus ir reikalingas gamtos komponentas, suteikiantis namus daugeliui gyvybės formų, todėl juos būtina globoti. Saugodami juos, saugome visą gyvybės ratą – nuo negyvos šakos iki naujo medžio daigo.

~

Finansuojamas Europos Sąjungos bei Lietuvos ir Latvijos institucijų, „LIFE Osmo Baltic. Senųjų ąžuolų kelias auksavabaliui Lietuvoje ir Latvijoje“ projektas dedikuotas niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) buveinių – senųjų lapuočių medžių – tyrimams bei apsaugai.

„LIFE Osmo Baltic“ projekto trukmė – 6,5 metų (nuo 2024 m. sausio mėn. 1 d. iki 2030 m. birželio 30 d.), vykdomas Lietuvos gamtos fondo ir partnerių Latvijoje bei Lietuvoje.
Daugiau informacijos apie projektą: lgf.lt/life-osmo-baltic