Miškininko žvilgsnis į Zakopanės spygliuočius: tikėkimės, kad kai kurios lenkų problemos mūsų dar greitai nepasieks

Net ir atostogaudamas miškininkas mišką mato kitaip. Kol vieni Zakopanės (Pietų Lenkija) apylinkėse grožėjosi Tatrų kalnų panorama, Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Nacionalinės miškų inventorizacijos  skyriaus vedėjo Gintaro Kulboko akį patraukė ne įspūdingi vaizdai, o miškų būklė. Pasak jo, Pietų Lenkijos spygliuočių miškuose šiandien vyksta procesai, kurie Lietuvai kol kas yra svarbus perspėjimas, o ne kasdienybė.

„Kaip ir Lietuvoje, Lenkijos eglynai susiduria su rimtais iššūkiais. Tačiau Zakopanės apylinkėse žievėgraužio tipografo pažeistų eglynų mastas išties pribloškia – nudžiūvusių medžių matyti labai daug“, – pasakoja G. Kulbokas.

Tatrų nacionalinio parko teritorijoje ir aplink ją vyksta vienas didžiausių kalninių eglynų nykimo procesų Europoje. Nuo 2015 metų įvairiu laipsniu pažeista daugiau kaip pusė Tatrų eglynų, o didžiausias džiūvimo mastas fiksuotas apie 2018-uosius. Nors kai kuriose vietose situacija stabilizavosi, pažeistų medynų vis dar gausu.

Kodėl eglynai tampa pažeidžiami?

Pasak miškininko, dalis žemesnių Tatrų eglynų nėra visiškai natūralūs. XIX-XX a. po intensyvių kirtimų čia buvo atsodinti vienarūšiai eglynai, kurie šiandien yra mažiau atsparūs klimato kaitos poveikiui, sausroms ir kenkėjams.

„Nusilpusias egles labai greitai kolonizuoja žievėgraužis tipografas. Po šiltų vasarų jo populiacija išauga itin sparčiai, todėl žalos mastas gali padidėti vos per kelerius metus“, – aiškina G. Kulbokas.

Kai gamtai leidžiama tvarkytis pačiai

Didelėje Tatrų nacionalinio parko dalyje pasirinkta natūralios raidos strategija – nudžiūvę medžiai nekertami, o žievėgraužis tipografas laikomas natūralia kalnų miškų ekosistemos dalimi. Tikimasi, kad ilgainiui tokiose teritorijose savaime susiformuos įvairesni ir klimato kaitai atsparesni miškai.

Vis dėlto, G. Kulboko teigimu, praktikoje rezultatai nėra vienodi.

„Kai kur po žuvusiais eglynais jau formuojasi mišrūs medynai – būtent to ir tikimasi taikant natūralios raidos principą. Tačiau kitur matėme ištisus tankius jaunų eglių „šepečius“, o kai kur žievėgraužio sunaikintas teritorijas beveik visiškai užėmė šermukšnių sąžalynai. Tai rodo, kad gamtos procesai nėra vienodi ir jų baigtis gali būti labai skirtinga“, – sako miškininkas.

Dar viena grėsmė – amalas

Maždaug 100-150 km į pietus nuo Varšuvos, miškininko dėmesį patraukė dar viena miškų problema – amalas. Šis pusiau parazitinis augalas pats vykdo fotosintezę, tačiau vandenį ir mineralines medžiagas ima iš medžio šeimininko. Dėl to retėja medžių lajos, džiūsta šakos, mažėja jų atsparumas sausroms, vabzdžiams ir kitoms nepalankioms aplinkos sąlygoms.

"Lenkijoje pastaraisiais metais ypač sparčiai plinta pušinis europinio amalo porūšis, kuris jau tapo rimta pušynų problema, – aiškina G. Kulbokas. – Tačiau šalia pušų amalą teko matyti intensyviai išplitusį kitos spygliuočio rūšies – kėnio lajose, ypač viršūnėse. Vėlgi reikia priminti, kad Lietuvoje kol kas sutinkamas tik lapuočiuose plintantis amalas. Tikimės, kad ši pušų ir eglių bėda dar ilgai mūsų nepasieks."

Valstybinės miškų tarnybos inf.