Spaudos centras
Spaudos centras
Teisininkė, Lietuvos gėjų lygos projektų vadovė Monika Antanaitytė sako, kad Lietuva vis dar neturi plano kaip mažinti ir kovoti prieš LGBTQ+ žmonių diskriminaciją. Akivaizdūs nusikaltimai vis dar nesulaukia adekvačių teismų sprendimų, klausimų kelia ir policijos pareigūnų darbas.
Moniką Antanaitytę kalbina GayLine.LT redaktorius Martynas Norbutas
- Daugelį metų dirbate LGBTQ+ teisių advokacijos srityje. Jūsų nuomone, ar yra esminių požiūrio pokyčių policijoje, prokuratūroje, teismuose kai kalbame apie su LGBTQ+ diskriminacija, niekinimu, su neapykantos nusikaltimais susijusias bylas?
Manau, kad požiūrio pokyčių galime pamatyti, bet jie neateina nei lengvai, nei paprastai. Policijos pareigūnų ir prokurorų apklausų rezultatai atskleidžia, jog teisėsaugos pareigūnų požiūris ir nuostatos dėl neapykantos kalbos bei neapykantos nusikaltimų po truputį keičiasi teigiama linkme. Vis dėlto dalis teisėsaugos pareigūnų vis dar vadovaujasi stereotipais, nepakankamai suvokia neapykantos nusikaltimų daromą žalą ir pavojingumą.
Viena vertus galime pasidžiaugti išties puikiu bendradarbiavimu su teisėsaugos institucijomis Pride metu. Kita vertus, tos pačios institucijos pro akis praleidžia tai, kad jų akivaizdoje niekinami LGBTIQ+ bendruomenės simboliai, skleidžiama neapykanta asmenims dėl lytinės orientacijos ir tautybės, jie bauginami sostinės centre agresyviai nusiteikusios grupės žmonių viduryje dienos, čia prisiminus 2023 m. LGBTIQ+ mitingo atvejį.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad LGBTIQ+ asmenys dažnai patiria ne tik žodinius išpuolius, bet ir fizinį smurtą, tačiau retai kreipiasi į teisėsaugą dėl menko pasitikėjimo, tikrai trūksta gerųjų pavyzdžių šiam pasitikėjimui stiprinti.
- Kokius esminius trūkumus matote teisėsaugos pareigūnų darbe?
Mūsų „ENACT“ projekto metu vykdyto tyrimo duomenys rodo, kad nei vienas tyrime dalyvavęs asmuo, patyręs galimą neapykantos atvejį, nebuvo nukreiptas į valstybės akredituotas pagalbos tarnybas, nors to reikalauja Lietuvos prisiimti įsipareigojimai. Apklausų metu neretai klausiama perteklinės informacijos, neužtikrinamas apklausos konfidencialumas, pasitaiko atvejų, kad nėra net teikiamos vertimo paslaugos lietuvių kalbos nemokantiems nukentėjusiems.
Pagalbos tarnybų atstovai, dalyvavę tyrime pripažino, kad teisėsaugos pareigūnai tiesiog neinformuoja aukų apie galimybes gauti šią pagalbą. Tuo tarpu specializuotos pagalbos LGBTIQ+ asmenims apskritai tiesiog nėra. Taip pat turime atvejį, kuomet net dviejų detalių ekspertinių išvadų pateiktų ikiteisminio tyrimo metu nepakako tam, kad būtų pritaikytos baudžiamojo poveikio priemonės asmenims, sistemingai atlikusiems veiksmus, siekiančius išreikšti neapykantą, įbauginti tos pačios lyties šeimą, kai kuriais atvejais prieš ją net buvo panaudoti smurtiniai veiksmai. Apmaudu, kad vietoj to, kad teisingumas būtų pasiektas nacionalinėse priemonėse, jo vis dėlto veikiausiai prireiks ieškoti Europos Žmogaus Teisių Teisme.
- Norite pasakyti, kad Lietuva iki šiol nevykdo prisiimtų įsipareigojimų?
Tikrai taip. Europos Komisija savo teisinės valstybės principo taikymo ataskaitoje ragina Lietuvą „užbaigti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistemos reformą, visų pirma užtikrinant tinkamas sąlygas teisinės pagalbos teikėjų dalyvavimui, atsižvelgiant į Europos teisinės pagalbos standartus“.
Lietuvos teisės aktų bazė yra pakankama tinkamam atsakui į neapykantos nusikaltimus, ją netgi galima vadinti pažangia. Tačiau, to vertė tik deklaratyvi, jei vis vien tik labai nedidelė dalis pareiškimų dėl neapykantos pasiekia teismą. Neapykantos motyvai vis dar neidentifikuojami, ekspertinės išvados ignoruojamos, asmenys nėra nukreipiami į pagalbos mechanizmus. Tikrai trūksta šio klausimo nuoseklesnio koordinavimo, tarpinstitucinio bendradarbiavimo ir tiesiog sisteminio požiūrio pokyčio.
Šiame kontekste, paminėčiau, jog XX Vyriausybės programoje egzistuoja vienintelė priemonė, skirta LGBTIQ+ klausimui: 464 punktas kalba apie deramą dėmesį kovai su neapykantos nusikaltimais, nukreiptais prieš LGBT asmenis, taip pat su kitomis šių asmenų socialinės ir institucinės diskriminacijos formomis. Lauksime konkrečių priemonių šiam strateginiam tikslui įgyvendinti.
- Kaip manote, kas yra atsakingas už teisinėje sistemoje dirbančių tarnautojų žinių gilinimą šioje srityje? Akivaizdu, kad LGBTQ+ bylos yra pakankamai specifinės. Ar šiuo metu turima pakankamai informacijos kaip reikėtų dirbti, kad nepadaryti dar didesnės žalos nukentėjusiesiems?
Nenorėčiau priskirti visos atsakomybės vienai konkrečiai institucijai, nes sisteminio pokyčio būtina siekti kartu, pasitelkiant įvairius suinteresuotus subjektus. Tarptautinės organizacijos, taip pat NVO sektorius yra parengęs nemažai kokybiškos medžiagos pareigūnų žinių gilinimui, VRM lygmeniu suburta ekspertų grupė atsakui į neapykantos nusikaltimus. Tai gera pradžia ir gera platforma bendradarbiavimui, informacijos sklaidai.
Deja į mokymus įtraukti pareigūnus, ar juolab prokurorus ar teisėjus nėra paprasta, manau tai ne tik noro ar nenoro, bet iš išteklių trūkumo klausimas. Informacijos netrūksta, trūksta švietimo ir teisėsaugos institucijų įsitraukimo, taip pat finansavimo konkrečiai šioms priemonėms, pareigūnų motyvavimo įsitraukti į šias veiklas, specializuotis šioje srityje, struktūrinių padalinių, skirtų neapykantos atvejų tyrimui, steigimo, tai tikrai nėra jokia naujiena ES kontekste, pavyzdžiui nepaisant žmogaus teisių ir demokratijos erozijos, Vengrijoje LGBTIQ+ organizacijų bendradarbiavimas su policijos padaliniais, atsakingais už neapykantos nusikaltimus išlieka pakankamai tvarus. Gruodį organizuojame mokymus policijos pareigūnams bendradarbiaujant su OSCE-ODIHR, labai tikiuosi, kad pavyks įtraukti daugiau pareigūnų iš Lietuvos regionų ir užmegzti prasmingą dialogą.
- Gal galite pateikti konkrečių pavyzdžių kur tam tikri įrankiai, taikomi metodai yra netinkami LGBTQ+ žmonėms?
Sakyčiau, jog ryškiausiai tai pasireiškia prieglobsčio procedūroje: apklausos nėra adaptuotos asmenims bėgantiems nuo persekiojimo dėl seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės. Dėl kultūrinių skirtumų, mažumų streso, baimės, internalizuotos stigmos, jie ne visada gali kalbėti atvirai.
Lygiai taip pat kai kalbame apie neapykantos atvejus, kuomet asmuo yra ne tik LGBTIQ, bet turi ir tam tikrų kitų tapatybės elementų, tokių kaip priklausymas tautinei mažumai, migracijos patirtis ar pan. Kultūrinio jautrumo kompetencijos taip pat labai aktualios visapusiškam neapykantos bei diskriminacijos atvejų tyrimui.
Atskira sritis - sveikatos apsauga ir jos pritaikymas bei prieinamumas LGBTIQ+ asmenims. Čia reikalingas dar didesnis pritaikomumas, LGBTIQ+ tapatybių destigmatizacija, o konkrečiai translyčių asmenų atveju - ir depatologizacija, švietimas.
- Kalbant apie tarptautinius teismus ir jų sprendimus – kaip jie atliepia LGBTQ+ žmonių lūkesčius?
Pirmiausia jie padeda nustatyti ir stiprinti tam tikrus standartus konkrečiu klausimu, daryti įtaką tiek nacionalinei teismų praktikai, tiek politikos priemonėms, stiprinti žmogaus teisių advokaciją. Praeina nemažai laiko, kol tai galų gale pasiekia „galutinį vartotoją“ - žmogų. Pavyzdžiui, yra ES šalių, tokių kaip Bulgarija, kurios apskritai linkusios dalį šių sprendimų tiesiog gana akivaizdžiai ignoruoti.
Vienareikšmiškai, geriausia ta žmogaus teisių sistema, kuri funkcionuoja nacionaliniu lygmeniu, visos regioninės ir tarptautinės priemonės visada veikia tik papildomai, ten kur nacionalinės teisės priemonės yra išnaudotos ar neveikia.
- Neabejoju, kad žinote ne vieną atvejį, kai Lietuvos teismai priima šalies tarptautiniams įsipareigjimams prieštaraujančius sprendimus? Gal galite kelis įvardinti? Kas lemia tokią situaciją?
Tenka pripažinti, kad Lietuvoje labai sunku atstatyti pažeistas teises, ypač pirmojoje instancijoje. Nesvarbu, ar kalbėtume apie žmogaus teisių atvejus, ar standartines civilines bylas. Paliksiu tai aiškintis šios srities ekspertams, bet tikėtina, kad to leitmotyvai - ne tik su standartine žmogiškųjų išteklių problema, bet ir problemos, susijusios tiek su skaidrumu, tiek su politiniu spaudimu tam tikrose bylose.
Paminėčiau, kad Europos Komisijos 2025 m. teisinės valstybės principo taikymo ataskaitoje Lietuvai rekomenduojama dėti daugiau pastangų siekiant padidinti teisėjų, ypač Aukščiausiojo Teismo teisėjų, skyrimo sistemos skaidrumą, atsižvelgiant į Europos standartus dėl teisėjų skyrimo. Taigi akivaizdu, dar reikia imtis papildomų veiksmų šioje srityje.
Vaikinų poros bučinio, įtraukių pasakų knygos, tos pačios lyties šeimų teisių pripažinimo bylos - juk Strasbūro galėjo ir neprireikti, jei nacionalinė sistema veiktų atsakingai, toliaregiškai, ir vadovaudamasi aukščiausiais teisės standartais. Buvo atvejis dėl prokurorės, nesugebėjusios nustatyti neapykantos seksualinės orientacijos pagrindu, kai asmuo LGBTIQ+ pažinčių programėlėje buvo išviliotas į netikrą pasimatymą ir sumuštas bei apvogtas. Taigi, net ir tokiais „vadovėliniais“ neapykantos nusikaltimų atvejais kyla problemų, tai skatina nepasitikėjimą sistema, sąlygoja mažą pranešimų skaičių.
- Jūsų nuomone, kokių konkrečių sprendimų reikėtų, kad Lietuvoje LGBTQ+ žmonės pasijustų ginami ir apsaugoti, galėtų ir nebijotų kreiptis į teisėsaugą kai paminamos jų teisės?
Sprendimų priėmėjai turi pagaliau matyti LGBTIQ+ žmones strateginiuose politikos dokumentuose: horizontaliųjų principų nepakanka. Horizontalieji lygybės ir įvairovės principai, nors ir yra labai svarbūs, dažnai lieka deklaratyvūs ir praktikoje nepakankamai efektyvūs. Jie turėtų būti papildyti konkrečiomis, tikslinėmis priemonėmis, nukreiptomis būtent į LGBTIQ+ bendruomenės stiprinimą ir įgalinimą. Turime kalbėti apie nacionalinį LGBTIQ+ teisių planą, kokius jau turi, žinoma su labai skirtinga turinio kokybe, 13 ES valstybių.
Tačiau net ir nesant tokio plano, nacionalinėse nediskriminavimo, žmogaus teisių, jaunimo politikos programose turėtų būti numatyti specialūs punktai, skirti spręsti LGBTIQ+ asmenims aktualias problemas - didinti jų socialinę įtrauktį, mažinti patiriamą smurtą ir diskriminaciją, gerinti psichikos sveikatą.
Svarbu, kad šios priemonės būtų ne tik įtrauktos į strateginius dokumentus, bet ir gautų pakankamą finansavimą, būtų paskirti atsakingi vykdytojai, nustatyti aiškūs įgyvendinimo rodikliai. Tik tuomet galima tikėtis apčiuopiamų rezultatų. Be to, rengiant tokius dokumentus, ypač svarbu konsultuotis su pačia LGBTIQ+ bendruomene, įsiklausyti į jos narių patirtis ir poreikius. Sprendimų priėmėjai turėtų glaudžiai bendradarbiauti su LGBTIQ+ organizacijomis, ekspertais, aktyvistais, užtikrinti jų prasmingą dalyvavimą politikos formavime.
- Bet pasitikėjimą didintų ir teise besivadovaujantys teismų sprendimai…
Teisėkūros lygmens sprendimai labai reikalingi. Remiantis bylos Bednarek ir kiti prieš Lenkiją pamoka, kai teisė tiesiogiai neįvardija seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės (bei priskirtos tapatybės) kaip neapykantos motyvo, diskriminacinis aspektas lieka „nematomas“.
Lietuvos atveju, papildomi teisėkūros sprendimai padėtų nutiesti pasitikėjimo tiltus: tos pačios lyties šeimų pripažinimas ir partnerystės įteisinimas keistų visuomenės požiūrį ir reikštų didesnį saugumą LGBTIQ+ žmonėms. Taip pat svarbu rinkti ir viešinti statistiką, užtikrinti privalomus mokymus bei pareigūnų specializaciją, prieinamas pagalbos priemones ir nemokamą teisinę pagalbą aukoms, o teismams – aiškiai motyvuoti dėl neapykantos motyvo ir atitinkamai taikyti tokias įstatymo numatytas poveikio priemones, kurios pasiektų savo tikslą. Toks priemonių komplektas ne tik įgyvendintų konvencinius įsipareigojimus, bet ir didintų pasitikėjimą institucijomis, skatintų pranešti apie nusikaltimus ir leistų LGBTIQ+ žmonėms viešumoje gyventi oriai, nebijant, kad atvirumas gali virsti grėsme.
Skelbiant straipsnį ar cituojant jo dalį prašome nurodyti šaltinį - GayLine.LT