Moterų žmogaus teisės Lietuvoje šiandien ir partijų rinkimų programose

Ateidami į valdžią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga žadėjo skirti dėmesio žmogaus teisių problematikai ir ratifikuoti  Europos Tarybos konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo (ET Stambulo konvenciją). Ši koncencija susiedama moterų patiriamą smurtą su lyčių nelygybe ir moterų padėtimi visuomenėje, padeda pagrindus sisteminiam požiūriui į smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje įveikimą. Visgi, peržvelgus 4 metų LVŽS  kadenciją, galime pagrįstai teigti, kad valstiečiai neįvykdė šių savo pažadų ir netgi savo retorika priartėjo prie radikaliosios dešinės populistų. Kas leidžia daryti tokią prielaidą?

Visų pirma, tai  požiūris į lyčių lygybę ir jos svarbą, įskaitant smurto prieš moteris įveikimą ir valstybės garantuojamos pagalbos plėtrą. Ši tema buvo beveik visiškai išstumta iš Seimo darbotvarkės, ypač sudarius koalicijos sutartį su Lenkų rinkimų akcija-krikščioniškų šeimų sąjunga. Šių koalicijos partnerių iniciatyva Seime buvo uždrausta kalbėti JTO CEDAW (liet. Konvencija dėl visų diskriminacijos formų moterims panaikinimo) komiteto pirmininkei prof. Daliai Leinartei, nors jos pasisakymas buvo ilgai derintas. Tai buvo nedovanotinas Lietuvos Seimo afrontas tokiai aukštai pareigūnei. Protestuodamos moterų NVO stovėjo Seimo plenarinės salės balkone juoda juosta kryžmai užklijuotomis lūpomis. Net ir tokie bandymai atkreipti dėmesį į  moterų nediskriminavimo ir lyčių lygybės apskritai svarbą nedavė rezultatų, situacija šioje srityje nepagerėjo.

2019 metų pabaigoje EIGE (Europos lyčių lygybės institutas) paskelbtas lyčių lygybės indeksas aiškiai jau rodė labai pavojingas tendencijas – lyčių lygybės srityje Lietuva nepadarė pažangos nuo 2005 metų, o per paskutinius dvejus metus nukrito 4 pozicijomis ir vienintelė iš Europos Sąjungos valstybių yra vadinama „paneriančia šalimi“ (angl. diving country). Šią problemą kėlė ir Vilniaus Moterų namai kartu su Seimo Žmogaus teisių komitetu organizuotoje konferencijoje Moterų žmogaus teisės Lietuvoje 2019, kur pranešėjai, srities ekspertai, pateikė ir išsamią problemos analizę,  ir rekomendacijas padėčiai taisyti. Taigi perspėjimas nuskambėjo ir buvo galima naujai formuojamame 2020 metų biudžete numatyti tam tikrus stabilizuojančius veiksnius, kuriuos siūlė šios srities specialistai  - Vilniaus Moterų namus įskaitant.

Kaip žinia, valstybės kraujotaka yra finansai. Jei ji sutrinka kurioje nors svarbioje visuomenės gyvenimo srityje, kenčia visas valstybės organizmas. Taigi dėl šios priežasties būtina kalbėti apie lyčiai jautrų biudžetą, grįstą dviejų didžiausių socialinių grupių, moterų ir vyrų, padėties ir poreikių analize.

Neatsižvelgus į šios srities ekspertų rekomendacijas beprasmiška kalbėti apie gerovės valstybę,  ji negali būti sukurta pusei visuomenės arba dominuojančiai socialinei grupei – vyrams. Būtina atsakingai numatyti ir imtis veiksmų skatinti subordinuotos grupės – moterų, pažangą.

To neatsitiko ir pandemija mus užklupo atžangai lyčių lygybės srityje įgaunant pagreitį.

Problemas, kurios buvo apeinamos ir nutylimos, pandemija išryškino visu aštrumu. Pandemija atskleidė pribloškiančio masto faktinę lyčių nelygybę. Profesinės veiklos sritys, tokios kaip sveikatos apsauga, švietimas, socialinė kupyba,  kuriose absoliučiai dominuoja moterys, patyrė didžiausius iššūkius – ekstremaliai padidėjusius darbo krūvius, adekvataus atlygio nebuvimą, profesinio perdegimo grėsmę. Kaip žinia, būtent šios sritys yra tiesiogiai susijusios su žmogiškojo kapitalo atkūrimu ir išsaugojimu.

Belieka pridurti, kad smurto prieš moteris šeimoje problema, kuri iš principo nebuvo sprendžiama per šią Seimo kadenciją, valstybei kasmet kainuoja 645 mln. eurų, jau nekalbant apie kolektyvinę traumą, patiriamą moterų ir vaikų savo pačių namuose. Tik paskelbus karantiną, Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, kreipimųsi į policiją dėl smurto artimoje aplinkoje padidėjo 20 proc., o nužudymų – 120 proc. (!)

Regis, tokia statistika turėjo tuoj pat atverti valstybės iždą visoms galimoms pagalbos priemonėms, skirtoms padėti  savo namuose žūstantiems Lietuvos piliečiams. Tačiau ar taip atsitiko? Su dideliu nusivylimu turime sakyti, kad ne. Asociacija Vilniaus moterų namai 7 kartus oficialiais raštais kreipėsi į LR Socialinės apsaugos ir darbo (SADM) ministrą Liną Kukuraitį, prašydama didinti specializuotos kompleksinės pagalbos prieinamumą smurtą patiriančioms moterims Vilniaus mieste, taip pat kreipėsi į Vyriausybės kanceliariją, finansų ministrą Vilių Šapoką ir tiesiogiai į premjerą Saulių Skvernelį, tačiau be jokio rezultato. Atvirkščiai, pagalbos prieinamumas smurtą ir prievartą patiriantiems asmenims 2020 metais de facto buvo sumažintas.

2020 metais didžiausias ir kompetentingiausias Specializuotos kompleksinės pagalbos centras  (SKPC) dėl nepagrįstų ir su teisės aktais prasilenkiančių SADM sprendimų finansavimo savo veiklai negavo, nepaisant karantino metu didėjančio pagalbos poreikio. Tai ir parodo valstybės požiūrį į moterų žmogaus teisių užtikrinimo svarbą. Vilniaus miestas, kurio gyventojai sudaro šeštadalį Lietuvos, turėjo tenkintis pagalbos trupiniais, nes Vilniaus miestui skirtas finansavimas buvo išblaškytas po kitus Lietuvos regionus.  Situacija nepasikeitė net įsikišus parlamentinę kontrolę vykdančiam Seimo Žmogaus teisių komitetui.

Kad mūsų kompetencija yra neabejojama, liudija ir tai, jog visais ekspertiniais klausimais SADM konsultuojasi su Vilniaus Moterų namais, esame kviečiamos į visas mūsų srities klausimus sprendžiančias darbo grupes, diskusijas ir teisės aktų aptarimus, mūsų ekspertinėmis žiniomis yra laisvai naudojamasi.

Pagalbos poreikiui didejant, Vilniaus Moterų namai kreipėsi taip pat ir į Vilniaus miesto savivaldybę, kuri turi patvirtinusi Prevencijos ir pagalbos smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims 2017-2021 metų programą. Pažymėtina, jog ši programa buvo vykdoma iš viso...keturis mėnesius nuo 2018 m. rugsėjo iki gruodžio. Nei 2019 metais, nei 2020 metais ji nebuvo vykdoma nepaisant su COVID suketa krize susijusio atvejų daugėjimo ir valstybės finansavimo Vilniaus miestui nebuvimo. Todėl kuomet Laisvės partija šūkalioja apie žmogaus teisių svarbą, žada patekę į Seimą užtikrinti „kad nė vienas nuo smurto artimoje aplinkoje ar smurto lyties pagrindu nukentėjęs asmuo neliktų be būtinos pagalbos ir apsaugos“, belieka tik jiems priimti, jog jau šiuo metu Vilniaus miestą valdo būtent šiai partijai priklausantis meras ir liberalai sudaro absoliučią daugumą Vilniaus miesto tarybos. Su dideliu apgailestavimu turime konstatuoti, kad Vilniaus Moterų namų beldimasis į Vilniaus miesto savivaldybės duris buvo sutiktas tyla. Tokia Vilniaus miesto mero ir tarybos demonstruojama arogancija užkirto kelią bet kokioms konsultacijoms ir deryboms su šią aktualią problemą keliančia pilietine organizacija. Meras neatsakė nė į vieną mūsų laišką nei kitaip sutiko aptarti iškilusias problemas.

Taigi ar kas nors iš dabar Seimo rinkimuose dalyvaujančių 17 politinių partijų demonstruoja kokį nors supratimą, kad bendras tų populistinių lozungų – gerinsim, tobulinsim, didinsim - vardiklis yra faktinės lyčių lygybės užtikrinimas, o tų problemų šaltinis yra dabar egzistuojanti lyčių nelygybė?

Išanalizavus partijų rinkimines programas, galima sakyti, kad ne. Tik trys politinės partijos mini lyčių lygybę kaip strateginį savo tikslą ir sutinka, kad ET Stambulo  konvencija turi būti ratifikuota siekiant tvaraus smurto problemos sprendimo. Tik viena partija (LSDP) atskiria tikslus nuo uždavinių ir bent bendrais bruožais aprašo galimus sprendimų būdus. Dar dvi politinės partijos (Liberalų sąjūdis ir Laisvės partija) mini tokias sąvokas kaip žmogaus teisės ir moterų ir vyrų lygybė. Liberalų sąjūdis šias problemas pristato išsamiau ir įtikinamiau.

Kas asmeniška visada yra politiška ir bet kam, kas prisiliečia prie valstybės valdymo, dera prisiminti, kad smurtas prieš moteris šeimoje yra kraštutinė moterų diskriminacijos forma,  daranti niekinėmis visas kitas moters kaip žmogaus ir pilietės teises, nes užketa kelią jomis naudotis (JTO, 1995). Taigi nuo to, kaip ši problema bus sprendžiama, priklausys tvari demokratijos plėtra ir visų taip trokštamos gerovės valstybės ateitis. Laiko patikrinta tiesa yra ta, kad šalys, sukūrusios gerovės valstybę, pirmiausia įtvirtino faktinę lyčių lygybę, kurios pagrindu ir vyko tolesnė visuomenės raida. Tokios yra visos Šiaurės šalys, į kurias mes, regis,  siekiame lygiuotis?

 Lilija Henrika Vasiliauskė, asociacija Vilniaus Moterų namai