Spaudos centras
Spaudos centras
Kiek jūsų gyvenime yra humoro? Mėgstate juokauti? O gal kartais jūsų juokų nesupranta artimieji? Sako, kad jūsų humoras yra pernelyg juodas? Turime gerų žinių - nuo šiol juodojo absurodo humoro gerbėjų daugės!
Norime pristatyti knygą "Pasaulis yra netvarkoi" - naują nepriklausomos leidybos projektą.
Tai bergždžia beprasmė pastanga Lietuvoje populiarinti absurdo ir juodojo humoro žanro kūrinius. Autorius nenurims ir nenustos kovoti, kol ši knyga nebus įtraukta į aštuntos klasės privalomų knygų sąrašą. Čia rasite nuo juodojo iki baltojo humoro, intelektualių įžvalgų, provokuojančių pastebėjimų, juokų, kurie balansuoja ant cenzūros ir standarto ribų. Knygoje autorius dalijasi drąsiais pamąstymais apie politiką, draugystę, etiketą, mokesčius, aktualijas ir kitas gyvenimiškas temas. Šios įžvalgos yra tikros, tiesmukos, nešališkos, neįspraustos į politically correct rėmus.
Knyga – tai lyg humoro klubo standup’as, kur galima išgirsti tikrą ir nesumeluotą tiesą apie gyvenimą.
BIRŽELIO 1 D. 18.30 knygos autorius Ignas Urbonas kviečia į knygos pristatymą klube "Paviljonas" Vilniuje.
Apie autorių
Ignas Urbonas – fizikos ir elektronikos magistras, dirbantis informacinių technologijų srityje. Kitaip tariant, žmogus, „kuriam gerai sekėsi matematika" ir kuris „dirba kažką su kompiuteriais". Nors nesenai perkopė Jėzaus amžių, rašyti pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje. Rašymas visada jam buvo tik hobis. Čia verta paminėti, kad Igno pagrindinis pomėgis yra kelionės ir joks rašymas niekada prieš jas nelaimės. Iš kelionių autorius parsiveža įkvėpimą ir personažus. Jis yra aplankęs daug įvairių šio pasaulio šalių, ir dar keistąją Japoniją. Nuo 2017 metų Ignas gyvena Londone, kur artimų draugų bei gimtosios kalbos trūkumas paskatino jį dažniau užrašyti neišsakytas šmaikščias mintis ir pastebėjimus, kurie vėliau tapo apsakymais. Rašydamas Ignas galėjo pabėgti nuo kasdienybės į paralelinį keistą, šiek tiek absurdišką pasaulį, kuriame galima sutikti Poną Tapkę, Poną Tarpą, iškrypusią koalą, blaivą kumelę, nesmagų bebrą, užklysti į Kundezbos kaimelį ar pamatyti olimpines dis-proporcijų žaidynes. Save autorius dažniausiai pristato taip: „Man patinka sūris. Aš galėčiau būti nuostabi žiurkė."
Interviu su autoriumi
Juodo humoro apysakos - gana retai sutinkamas žanras knygų pasaulyje Lietuvoje. Kodėl humoro? Kodėl būtent juodo?
Man visada patiko humoras. Aš visada jaučiau savyje humoro gyslelę, ko nepasakyčiau apie kitokio žanro tekstų gysleles.
Juodas humoras yra stipresnis, labiau provokuojantis, galbūt skirtas žmonėms, kurie yra psichologiškai mažiau pažeidžiami, ar nelikę užsigauti. Todėl aš mažiau bijau įžeisti skaitytoją, ir mažiau galvoju apie taisykles, tokias kaip būti politiškai korektiškam. Man tai suteikia daugiau laisves. O kūrybos laisvė, man yra svarbiausia.
Ką manote apie juodojo humoro kultūrą Lietuvoje? Kokia ji, lyginant su Didžiąja Britanija, kur šiuo metu gyvenate?
Sunku palyginti labai skirtingo dydžio rinkas. Didžiojoje Britanijoje yra daugelį kartų daugiau humoristų su savais stiliais, čia dažnai atvažiuoja kviestiniai svečiai iš kitų šalių pvz.: JAV, Airija etc. Manau, tai suteikia žymiai daugiau dinamikos, skirtingų priėjimų prie humoro.
Kas liečia juodą humorą, manau, jog Lietuvoje galima visgi stipriau juokauti, nes visuomenė dar mažiau persmelkta naujos mandagesnės, politiškai korektiškesnės kultūros, kuri kartais stipriai limituoja humorą tam tikromis temomis.
Aišku, visada yra apėjimų. Pavyzdžiui, Londone nėra etiška juokauti apie seksualines mažumas (ar kitas konkrečias grupes, pavyzdžiui rasines, amžiaus, lyties ir t.t.), jeigu pats nepriklausai tai grupei. Bet jeigu esi gėjus, tada gali lyginti dangų su žeme, ir niekas negali pykti, nes tu pats priklausai tai grupei, iš kurios šaipaisi.
Kas geriau moka juokauti - britai ar lietuviai? Ar mes galime suprasti vieni kitų humorą? Sunku tiksliai atsakyti, nes humoras, kaip ir bet kas kitas dalykas, yra skonio reikalas. Tiesiog gyvenant Londone, galima išgirsti įvairių šalių ir regionų humoro. Todėl humoras mažiau nusibosta. Nes juokaujant nuolat apie tą patį, galiausiai tai nusibosta, kaip ir bet kas kitas gyvenime. Aš niekada nenoriu lyginti Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, nes tiesiog mastai yra skirtingi. Gal galima būtų palyginti Mančesterį su Vilniumi. Bet aš gyvenu Londone, kur pats miestas (ne metropolitenas) yra bet 3 kartus didesnis žmonių skaičiumi už Lietuvą ir yra beprotiškai multikultūrinis.
Aš manau, jog Lietuvoje mes sekame pasaulinius humoristus, todėl nesakyčiau, kad Lietuvoje turime super unikalų humorą, nes pasaulis yra globalus.
Turbūt didžiausias skirtumas yra tas, kaip britai naudoja humorą įvairiose gyvenimo situacijose. Lietuvoje mes vis dar labai atskiriame skirtingus žanrus, temas, ir juokaujame tada, kai kalbame juokais. Britai, kita vertus, visose situacijose sugeba įsprausti subtilaus humoro, kuris padeda palengvinti rimtą, gilią temą. Tai suteikia daugiau malonumo filmo, teatro žiūrovui ar knygos skaitytojui.
Kaip gimė veikėjas ponas Tapkė? Ar jis turi prototipą tikrame gyvenime?
Atvirai pasakius neatsimenu, tai buvo 2006 metais. Man rodos gimė visiškai atsitiktinai, paėmus popieriaus lapą ir parašiau atsitiktinę mintį. Vėliau, pamačiau, jog tai labai stiprus personažas, apie kurį galima rašyti ir rašyti.
Konkretaus prototipo jis neturi, bet yra aliuzijų į realius Lietuvos politikus ir jų nuopelnus, pvz.: Artūras Zuokas, Petras Gražulis, Viktor Uspaskich, Rolandas Paksas, Šustauskas, Žemaitaitis ir pan.
Knygoje kalbama ir apie politiką, personažo dalyvavimą joje. Kokią poziciją skaitytojams autorius nori išsakyti politiniais klausimais ir kiek pats domisi politinėmis aktualijomis Lietuvoje bei pasaulyje?
Aš visada domėjausi politika. Ji dažnai atspindi kultūrinį visuomenės lygį. Knygoje galima rasti pavyzdžių, kaip nereikia daryti, bet kas vienaip ar kitaip dažnai įvyksta pasaulyje. Noriu parodyti tai, kad populizmas neatneša visuomenei nieko gero.
Kas yra juokinga autoriui stebint politinę areną Lietuvoje ir pasaulyje?
Politikoje, kaip ir gyvenime yra visko. Ten tiesiog vyksa realybės šou, nes dauguma įvykių yra nuolat paviešinami (vėliau ar ankščiau). Ten kartu dalyvauja išsilavinę, neišsilavinę, mandagūs, nemandagūs, turtingi, neturtingi, populistiniai, statytiniai ir visokie kitokie žmonės. Tokia suplakta masė visada priveda prie kurioziškų situacijų, ypač, jog galiausiai reikia kovoti dėl tokių rinkėjų balsų, kurie dažnu atveju mažai rūpi politikui.
Kaip manote, kokią ateitį turi juodas humoras? Ir kiek labai jis gali būti juodas?
Kaip minėjau ankščiau, atrodo, jog juodas humoras netenka tam tikrų temų, arba jos yra daugiau ir daugiau ribojamos. Tokios yra šių laikų kultūros tendencijos, kas galbūt nėra blogai daugeliu aspektu. Bet humoras yra humoras ir jis turi turėti laisvę, nes kitaip jis sunyks. Arba bus labiau šabloninis ir paviršutiniškas, kaip kad pokalbis apie orą su mažai pažįstamu žmogumi.
Jūsų darbas ir išsilavinimas labai “tikslus”, standartiškai nesiejamas su grožinės literatūros rašymu. Ar jis trukdo ar padeda rašyti?
Aš manau, jog darbas gal net labiau padeda, nes rašymas padeda atsiriboti nuo darbo. O pabėgti nuo kasdieninių rūpesčių yra labai smagu, ir tam tikra prasme, tai yra poilsis. Žmonės dažnai turi hobius, kurie yra kardinaliai skirtingi nuo jų karjerų.
Beje, mano rašymo stilius primena tikslumą mano darbe, nes dažnai tekstai yra kapoti, trumpi, kurie eina tiesiai prie esmės.
Tikslus išsilavinimas man tikrai padeda, nes analitinis mąstymas padeda padrikas mintis susisteminti ir perteikti konkrečiu trumpu užrašymu.
Kokia būtų žinutė skaitytojui, su kokiu nusiteikimu jis turėtų skaityti knygą?
Svarbu suprasti, jog humoras yra humoras ir nereikia užsigauti. Reiktų į viską žiūrėti su šypsena ir mėgautis juokais. Dažnu atveju prajuokinti žmogų yra sudėtingiau, nei pravirkdyti.
Ką rašai šiuo metu? Ar planuoji daugiau knygų?
Aš pradėjau rašyti apie Poną Tapkę vientisą istoriją, noriu papasakoti visą ciklą, kaip veikia politinė pseudo partija. Taigi humoras išliks.
Daugiau informacijos www.ponastapke.lt
