Neatsargus elgesys su gyvūnais – kelias į baudžiamąją atsakomybę 

Kas atsakingas, kai šuo apkandžioja žmogų? Ar užtenka pasakyti „jis pabėgo pats“? O gal teisme svarbiau ne nuosavybės teisė, o faktinis gyvūno laikymas? Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Domanto Velykio, neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę. 

Lietuvoje gyvūnų laikymo taisykles griežtai reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas, nustatantis, kaip valstybės ir savivaldybių institucijos, taip pat patys gyvūnų laikytojai turi užtikrinti augintinių gerovę ir žmonių saugumą. Įstatymas įtvirtina bendrąsias gyvūnų savininkų teises ir pareigas – pavyzdžiui, kad gyvūnai negali kelti grėsmės žmonių ar kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui.

Remiantis šiuo įstatymu ir Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai pavestomis funkcijomis, buvo parengtas gyvūnų laikymo gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas. Jo pagrindu savivaldybių merai tvirtina konkrečias gyvūnų laikymo taisykles, galiojančias jų savivaldybės teritorijoje.  „Asmeniui, pažeidusiam šiuos reikalavimus ir dėl to gyvūnui sužalojus kitą asmenį, gali kilti baudžiamoji atsakomybė dėl sveikatos sutrikdymo. Tokiais atvejais dažniausiai kalbama apie neatsargumą – nusikalstamą nerūpestingumą, kai nebuvo užtikrintos būtinos saugumo priemonės“, - teigia teisininkas. 

Kaip ir kitų sveikatos sutrikdymo nusikaltimų atveju, pasak AVOCAD teisininko Domanto Velykio, veika kvalifikuojama pagal sužalojimų mastą ir padarinius. Dauguma tokių atvejų atitinka nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo sudėtį, todėl toliau aptariami šio nusikaltimo požymiai bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktika. 

Teisininkas atkreipia dėmesį  į tai, kad kvalifikuojant veiką, reikšminga ne tai, ar asmuo yra šuns savininkas, ar tik faktinis jo laikytojas. Esminis yra pats sveikatos sutrikdymo faktas, kilęs dėl neatsargaus elgesio – netinkamo gyvūno laikymo. Todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka įrodyti faktinį šuns laikymą ar valdymą. Baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to šis neteko dalies darbingumo arba ilgai sirgo, bet nebuvo sunkesnių padarinių. Nagrinėjamas nusikaltimas padaromas tik neatsargia kaltės forma.  

Pagal Baudžiamąjį kodeksą nusikalstamas nerūpestingumas reiškia, kad asmuo: 

• nenumatė, jog dėl jo veiksmų ar neveikimo gali atsirasti žalingi padariniai – asmuo nesuvokia, kad jis pažeidžia visuotinai priimtas atsargumo taisykles ar specialius darbų atlikimo reikalavimus, ir dėl to nenumato, kad jo veika (veikimas ar neveikimas) gali sukelti pavojingus padarinius – šiuo atveju žmogaus sužalojimą;  

• pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti – galėjimas numatyti pasekmes yra subjektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, galimybę konkrečioje situacijoje numatyti savo veiksmų pavojingus padarinius. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvusis nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigos būti atsargiam, darant atitinkamą veiką, buvimą. 

„Kitaip tariant, galėjimas ir turėjimas numatyti pasekmes apibūdina asmens pareigą būti atidžiam ir numatyti galimus pavojingus padarinius“, - sako teisininkas. 

Vienoje svarbioje LAT byloje nustatyta, kad šunų laikytoja, pažeidusi teisės aktų reikalavimus, neužtikrino, jog du jos laikomi rotveilerių mišrūnai nekels grėsmės aplinkiniams. Žinodama, kad netoliese yra vaikas, ji atidarė voljerą ir išleido šunis į kiemą. Vienas jų užpuolė mažametę ir nesunkiai sutrikdė jos sveikatą. Nors laikytoja teigė, kad negalėjo numatyti tokio elgesio, teismas pažymėjo, kad ji turėjo ir galėjo tai numatyti, žinodama, kad vaikas – svetimas šunims asmuo – atidariusi automobilio dureles ir taip patekusi į kiemą, šių šunų, ginančių savo teritoriją nuo pašalinių asmenų, bus užpulta ir sužalota. Todėl laikytoja turėjo imtis papildomų atsargumo priemonių (pvz., užrakinti automobilio dureles ar sudaryti kliūtį patekti į kiemą). 

Kitoje byloje kaltinamasis buvo išteisintas, nes šuo buvo uždarytas kambaryje, o išbėgo tik svečiui atidarius duris – šiuo atveju savininkas buvo ėmęsis pagrįstų saugumo priemonių“, - apibendrindamas teismų praktiką akcentuoja Domantas Velykis. Dar vienoje byloje šuns savininkė nuteista už tai, kad šuo, nutrūkęs nuo per silpnos grandinės, išbėgo į bendro naudojimo kelią ir apkandžiojo moterį bei jos augintinį. LAT pabrėžė, kad vien pririšti šunį neužtenka, jei neužtikrinamas grandinės ar apykaklės tvirtumas. 

Taigi,  pasak AVOCAD teisininko, gyvūnų laikytojas turi pareigą ne tik rūpintis savo augintinio gerove, bet ir užtikrinti, kad jis nesukeltų pavojaus ar žalos tretiesiems asmenims. Neatsargus elgesys ar nepakankamas saugumo užtikrinimas gali lemti baudžiamąją atsakomybę pagal Baudžiamąjį kodeksą.