Tyrimai rodo, kad Lietuvos senjorai – kone vienišiausi Europos Sąjungos gyventojai: vienatvės jausmą išgyvena kas dešimtas vyresnio amžiaus lietuvis. Šiai problemai spręsti Vilnius pasitelkia originalią pagalbą – prieglaudos gyvūnus. Programos „Senjoras – senjorui“ dalyviai dalijasi, kad abipusiai naudinga iniciatyva keičia ir senjorų, ir gyvūnų gyvenimus.
Neabejinga šunims
„Sako, Dievas liepė mylėti žmones. Bet tą išgirdo tik šunys“, – juokauja buvusi šeimos gydytoja senjorė Galina Raudienė.
Šunims moteris neabejinga nuo vaikystės. „Kai man buvo dvylika metų, netekau mamos. Visiems išėjus į darbą, apsikabindavau šuniuką ir liūdesys praeidavo. Nuo to laiko visą gyvenimą mano namuose būdavo šuo“, – pasakoja G.Raudienė.
Prieš maždaug pusantrų metų ponia Galina neteko net septyniolika metų jai draugiją palaikiusio šunelio. „Namuose pasidarė tuščia. Atsirado psichologinis nerimastingumas, nežinojau, ką veikti, ko imtis“, – dalijasi moteris. Netrukus ji tapo programos „Senjoras – senjorui“ dalyve ir nuvykusi į Vilniaus gyvūnų globos namus išsirinko kompanionę – dvylikametę senjorę Marsę.
„Taip man skaudėjo širdį dėl jų visų. Kaip jie nori dėmesio, rankų, žvilgsnio. Bet man į širdį krito tokia mažutė rudakailė, kaip voveraitė, kuri taip smarkiai vizgino uodegą, tokia džiugi ir meili buvo. Nusprendžiau namais dalinti su ja“, – prisimena pašnekovė.
Abipusė nauda
G.Rudienė sako, kad šiemet Vilniaus miesto savivaldybės inicijuota programa naudinga tiek draugijos ieškantiems vyresnio amžiaus gyventojams, tiek šeimininkų neturintiems gyvūnams. „Kad ir kaip bebūtų gerai įrengta, gyvūnams vis tiek tai yra kalėjimas. Namuose su mylinčiu šeimininku jie jaučiasi kur kas geriau“, – įsitikinusi senjorė.
„Keturkojo atsiradimas senjorų namuose visiškai keičia emocinį vienatvės foną, nusistovėjusią dienos rutiną, didina socialinį aktyvumą, mažina stresą ir nerimą, – programa džiaugiasi Vilniaus gyvūnų globos namų direktorė Agnė Žėbienė. – Laikinoji senjorų globa suteikia papildomų galimybių padėti didesniam skaičiui Vilniaus beglobių gyvūnų – daugiau keturkojų randa tegul laikinus, bet juos mylinčius šeimininkus.“
65 metų ir vyresni senjorai kviečiami atvykti į Vilniaus miesto savivaldybės įmonės „Grinda“ administruojamus gyvūnų globos namus, išsirinkti norimą augintinį ir sudaryti laikinosios gyvūno globos sutartį. Augintinio išlaikymu – pašaru, kraiku, taip pat gyvūno būkle bei veterinarine priežiūra ir toliau rūpinasi gyvūnų globos namai, o senjorui tereikia jį vedžioti, girdyti, dalintis dėmesiu ir meile. Jei senjoras nebegali pasirūpinti keturkoju, augintinis grąžinamas į prieglaudą.
„Kai šuniukas pradėjo šlubuoti, pasiskambinau, iškart atvažiavo – kaip šeimos gydytojai į namus, – juokiasi G.Rudienė. – Ir nagučius nukirpo, ir kojytę pažiūrėjo. Viskuo pasirūpina.“
Didelė paklausa
Programos idėja gimė išgirdus senjorų nuogąstavimus apie nedideles pensijas, neleidžiančias jiems tinkamai pasirūpinti gyvūnais, įsigyti reikiamų priežiūros reikmenų. „Be to, vyresnio amžiaus žmonės ne visada turi sveikatos atsinešti pašarą ir kraiką, nes daug sveria ir sunku. Veterinarinės paslaugos taip pat yra brangios, o augintinio juk norisi – norisi su kuo nors pasibūti, pasikalbėti“, – priduria A.Žėbienė.
Anot pašnekovės, susidomėjimas programa – didelis. „Vos paskelbus apie programos pradžią, dar kovo mėnesį, sulaukėme daugiau nei šimto skambučių. Susipažinti su gyvūnais buvo atvykę dešimtys senjorų, iš jų penkiolika jau išsirinko globotinius ir juos prižiūri savo namuose, – sako Vilniaus gyvūnų globos namų vadovė. – Kviečiame visus senjorus ateiti, susipažinti, pasižiūrėti, koks gyvūnas jiems tinka, patinka ir mes padėsime išsirinkti. Jeigu šiandien nėra tokio gyvūno, kuris kristų į akį, nebijokite – bus rytoj ar poryt. Gyvūnų kaita yra nuolatinė ir kiekvieną dieną į globos namus atvyksta vis nauji beglobiai.“
Mažina vienatvę
„Šunytė mano – senutė, bet guvi, greičiau už mane laksto ir žiūri visada mažomis akutėmis, kuriose vien dėkingumas ir meilė“, – sako G.Raudienė, Marsę į namus priėmusi prieš aštuonis mėnesius.
„Turint šunį didelė nauda psichologinei sveikatai – užaugus vaikams ir anūkams, vėl turi kuo rūpintis, - juokauja G.Raudienė. – Reikia paglostyti, pavedžioti. Greta esančiame miške vaikštau tris kartus per dieną po pusvalandį ar dar ilgiau. O judėjimas ilgina gyvenimą ir širdį stiprina. Čia didžiausias pliusas.“
Moteris sako, jog turėdama šunį, jaučiasi priklausanti bendruomenei. „Kaimynystėje daug kas vedžioja šunis – tokia didelė šunų mylėtojų bendruomenė. Kai eini pasivaikščioti, visi sveikinasi, kas nors pakalbina, tavo šunį paglosto, jau visų aplink lakstančių šunų vardus žinome. Augintinių dėka tarp mūsų gimsta bendrystė“, – sako G.Raudienė.
Senjorė pasakoja, kad prieš šešiolika metų atsikrausčiusi į Vilnių, name nesutiko nė vieno savo amžiaus žmogaus, jautėsi vieniša. Tačiau sutikusi dvi šunis auginančias moteris, Galina užmezgė tvirtą, iki šiol trunkančią draugystę. „Nors tų šunų jau nebėra, draugystė išliko iki pat dabar. Mus suvedė meilė gyvūnams“, – pasakoja ji.
Komentaras
Psichologė, Kognityvinės ir elgesio psichoterapijos praktikė Agnė Vaiciukevičienė:
- Remdamasi darbine patirtimi, pastebiu, kad senjorai psichologinės pagalbos dažniausiai kreipiasi dėl vienišumo jausmo, depresijos, nerimo sutrikimo ir (ar) nemigos.
Dažniausiai senjorų sveikata prastėja dėl bendravimo stokos: kyla vienišumo, nereikalingumo ir kiti nemalonūs jausmai; fizinės sveikatos sutrikimų, kurie gali mažinti savarankiškumą; fizinių ir psichinių ligų ir (ar) skausmų, kurie gali paveikti nuotaiką bei energiją. Taip pat senjorų emocinė sveikata gali prastėti dėl gyvenimo, finansinių, kognityvinių pokyčių (gali kilti sunkumų dėl besikeičiančio mąstymo, dėmesingumo, atminties ypatumų) ir artimųjų bei esamo socialinio rato dalyvių netekčių.
Gyvūnas namuose gali reikšmingai pagerinti žmogaus gyvenimo kokybę ir emocinę gerovę. Pirmiausia augintiniai suteikia žmogui draugiją, taip mažindami jo vienatvės pojūtį. Bendraujant su kitais tokio pat gyvūnėlio turėtojais stiprėja bendrumo, priklausomumo kuriai nors grupei jausmas. Taip pat skatinamas aktyvesnis gyvenimo būdas, pavyzdžiui, pasivaikščiojimai su šunimi stiprina fizinę sveikatą, kuri turi įtakos ir emocinei savijautai.
Pastebima, kad bendraujant su gyvūnais gali sumažėti žmogaus streso hormonų lygis ir pagerėti širdies veikla, o tiriant konkrečiai šunų įtaką žmonių emocinei savijautai, nustatyta, kad pastarieji turi ypatingą gebėjimą rodyti besąlygišką ir neteisiantį dėmesį, pagarbą savo šeimininkams, taip suteikdami ypatingą emocinę paramą. Taip pat pastebima, kad šunys ir katės pasižymi itin dideliu jautrumu neverbaliai reiškiamoms žmogaus emocinėms būsenoms, tad žmogus jaučiasi suprastas ir ne toks vienišas.
Augintinio priežiūra skatina kasdienius ritualus, kurie suteikia reikalingumo jausmą ir prasmę. Kiekvienas senjoras, globojantis gyvūną, pats sau taiko gyvūnų terapiją kartais sąmoningai to net nesuvokdamas.
